|
|
|
|
|
|
4. UŽTVINDYMAS... Pasivaikščiojimas Senojo malūno prūdo viduryje didoka žaliuojanti sala.Čia ne tik žemoji augalija, bet ir medžiai. Prūdas turi L raidės formą. Jos į pietus nutįsusioje atšakoje (raidės viršuje) būtų naujoji užtvanka, apačioje prūdo vidurys ir šiaurinė pusė, dešinėje prie raidės galo senasis malūnas, tiltas ir senoji užtvanka. Vasarą prūde daug ančių, ypač prasidėjus medžiojimo sezonui. Paukščiai suvokia, kad čia jų niekas nenaikina, tai ir renkasi į Mosėdžio prūdą.Yra visokių ančių ir įprastinių, ir labai nusigražinusių, blizgančiomis plunksnomis, pasidabinusių aiškiai raudonais ir kitokių atspalvių galvos plunksnelėmis papuošalais, mažesnių ir didesnių. Peri čia ir kelios poros gulbių. Jos išdidžiai, pasipūtusios sparnus ir uodegas, iš lėto plaukioja, stebi, kas darosi aplinkui, užkliudytos pyksta, nenuplaukia, pasiruošusios su kiekvienu nepažįstamu pakovoti. Gerokai toliau, už mokyklos ir kareivių kapinių boluoja naujoji užtvanka. Kairiąja prūdo puse į ją nusitęsia ir pažvyruotas takelis. Čia yra ne vienas šaltinio akivaras ir takelis, tarsi ką tik būtu nuliję, vietomis gerokai pražliugęs. Beeinantiems šiuo taku, šakelėmis pamos blizgalapiai gluosniai, paprūdės drėgnoje ir derlingoje žemėje suvešėję alksniai. Čia jų daug didelių, vidutinių ir ką tik praknibusių. Tyliai į viršų savo žalias piramides kelia ūsuotalapiai maumedžiai, kurie sukaitę gaudo gaudo vėjo dvelkimą ir vis tuščiai vėjelis lengvai prasikošia pro jų lapų neilgas minkštas adatytes ir rimčiau tesusiima tik su šalia augančiais lapuočiais. O, va, štai priėjome ir iki vešliaspyglės mėlynai žalios eglaitės, prie kurios prigludo lanksčiastiebis, balzgana žieve apsirėdęs žilvytis visas įdomus, kvapus, ištisomis dienomis bežaidžiantis su saule ir šešėliais. Čia ir žolynų privešėję, prisimušę ištisi patalai visokių visokiausių. Žavi grakščios baltų ir rožinių taurėlapių ežiuku pasipūtusios vandens lelijų salelės, įspūdingais pusapskritimiais lapais apklojusios vandens paviršių geltonžiedės lūgnės... Atvašynuose auga įvairiausios varpinės žolės, o tarp jų net plačialapės varnalėšos (kibio) saulėn iškelta išsišakojusi viršūnė žiedo vidurio rausvai violetine mėlyna gama atrodo kaip tikra šių vietų gražuolė, į kurią akių nenuleisdamas tik žiūrėk ir žiūrėk, kaip į kokį vienintelį ir nematytą šio pasaulio stebuklą. Ir net sosnovskio barštis iš viso čionykščio žalumo taip išsistiebęs ir lenda į akis gremėzdišku ir plaukuotu viršūninio žiedo skiečiu, kad net už keliolikos metrų augantis karklas atrodo daug menkesnis už jį. O jau išdidumas, o jau mandrumas tų storų, bemaž geros lazdos storio ir spygliukais pasišiaušusių stiebų, kad baisu net prisiartinti ir, rodos, nutvilkys tave aršiau už dilgėlę. Ir svyruoja sau vėjy tokia žolė tytaras iškilusi aukščiau visų paprūdės žolynų... Gal kas pasakys: Didelio čia daikto gerai išauginta kiekviena piktžolė gali atrodyti puikiau už įstabiausią darželio gėlę. Negalėtum nesutikti. Juk tas ir yra menininkas, kuris iš mūsų kasdienybės paprastųjų trupinių po mažą gabaliuką atrenka visokius dalykėlius, juos vykusiai išaugina ir štai jau pamatome ne piktžolėmis apėjusią dykvietę, ne beprasmiškai sudėliotus žodžius, sumaišytas spalvas, o gražų paprūdės taką, puikiai atrodančius parko medžius, akį patraukiančius žolynus, menišką eilėraštį, spalvingą ir įdomų paveikslą. Viskas yra iš tos pačios kasdienybės, tik menininko ranka ir širdimi atrinkti ir pakylėti prie žmogaus, kitaip pamatyti ir pajausti... Ir norėdamas negalėtum eiti palei priartėjančią ir nutolstančią prūdo vagą, nes per aukštus žolynus neišbrisi, o jei vanduo pakilęs, tai užtektinai rasis ir klampaus pakrantės dumblo, ir viso to, kas būdinga žmogaus ranka neliestai gamtai, kad joje galėtų ramiai ir saugiai jaustis krykštaujantis vandens paukštis, iš kur nors atklydęs žvėrelis ir kad čia atėjęs žmogus, ir geranoriška akimi žvelgdamas į visą tai, galėtų atsigauti, įkvėpęs tyra drėgme įgėlinto oro, pasakyti: Kaip čia paprūdėje gražu ir gera... Naujasis tvenkinys Kol mes svajodami ėjome paprūde, takas jau pasibaigė ir jau kopiame į naujosios užtvankos pylimą. Ant jos dulkėtas kelias. Prieš akis suspindi didžiulis, tolumoje į dvi kiškas išsišakojantis naujasis tvenkinys. Šniokščia ir čiaudi nuo perlaidos krentantis vanduo. Siauru, turėklais saugomu tilteliu, priėję prie šulinio, matome, kaip čia baugiai gilu, kaip krenta ir apačioje smulkiais baltais pursleliais pražyla tamsiai žalsva vandens srovė, kaip gelžbetoniniame rentinyje jis riaumoja, kol pavargęs ir prislopęs, be prasmės praradęs kritimo energiją, išslysta pro apatinę angą į senąjį malūno prūdą. Štai atbilda keliu traktorius su priekaba, žvalgosi pro dulkiną langą dar dulkinesnis ir saulėje įdegęs žmogaus veidas. Tuoj pat praūžia lekiantys ir keliantys dulkes automobiliai. Žiūrint koks vėjas dulkės leidžiasi šiapus arba anapus užtvankos, kur sutryptam ir nušiurusiam žolynėly sugulę švetinasi negausūs vasarotojai. Sudėti ir jų rūbai, sustatyti vaikų vežimėliai, kita manta. Galima kraustytis toliau nuo kelio, bet ten žemiau ir greitai pajunti, kad begulint pradėjo drėkti šonai. Toliau eiti ir neapsimoka, nes maudytis reikės grįžti prie užtvankos. Tik čia pakankamai švarus dugnas, mažiau dumblo. Vaikai ir paaugliai krykštauja prie pat užtvankos, lėname užtvankos vandenyje taškosi, nardo, kuliaversčiuoja, kaip mosėdiškiai sako nuo pralaidos šulinio tiltelio skelia niurkas.Ir kas jiems tos, kad ir tirštos dulkės, tas iš sudegusių varikliuose degalų išsiskiriantis dūmas ir švinas, kai gali iš visos širdies mėgautis saulėje atšilusiu vandeniu, visiems besantiems ant kranto parodyti, ką tu gali ir ką tu moki šitame giliame vandenyje... Naudokis, vaike, proga, juk vasarėlė trumputė, o saulėtų ir karštų dienų dar mažiau. Žiūriu į tą veidrodinę vandens didybę ir iš tikrųjų pajuntu anksčiau Mosėdyje to nebuvo. Tuštoka didybė, jeigu jos visaapimančiu turiniu nelaikysime negausių vasarotojų ir vieno kito žvejo. Kiek kartų aš čia beatėjau, nepastebėjau to šurmuliuojančio jaukumo, kuris buvo būdingas tam žemiau plytinčiam malūno prūdui. Žinoma daug vandens jau savaime didu ir gražu, pridursime daug bemaž stovinčio vandens. Užtvankos pakraščių kontūruose kasmet auga besikaupiančio dumblo sluoksnis. Nejudančio, mirusio, nes juk per tą pralaidos šulinį, kad ir kokios liūtys bepliauptų kad ir kažin kokie potvyniai liūliuotų, jis iš užtvankos nebus išneštas, nė vienas jos krislelis nepatręš pavasariais užliejamų lankų. Prieš tokias užtvankas ne tik dugno dumblas, bet ir bet kuris, prieš srovę judantis gyvis yra bejėgis tai ir jų migracijos mirties zona. O tvenkinį nuolat papildo paviršiniai vandenys, kurie prisotinti trąšų, herbicidų, neretai naftos ir daug dar ko kito... Didžioji užtvanka nebespėja apsivalyti nuo viso to, ką jai atneša paviršinis ir gruntinis vanduo. Neįdėmiu žvilgsniu ir be jokių prietaisų galima pastebėti nebėra čia to krištolinio švarumo, tos natūraliai vykstančios apsivalymo pusiausvyros, kurios reikia šio pasaulio augalijai, gyvūnijai, žmonėms. Dabar, mielas skaitytojau, sėskime į valtelę ir pasiirstykime po senąjį malūno prūdą, prisiminkime koks jis buvo be tos didžiosios užtvankos. Nuplaukime toliau už miestelio į vadinamuosius prūdgalius, pažiūrėkime kaip viskas čia atrodė tada... Juk nei mažieji mosėdiškiai, nei čia atvykstantieji svečiai to jau niekada nebematys... Gyvenimas verda Kiek stipriau pasiyręs į prūdo vidurį, paleidau irklus. Valtelė nosgaliu tyliai skrodė vandenį, į jos šonus vos girdimai teliūškavo iš prūdo vidurio atbėgančios bangelės. Užsimerkęs, atsivertęs prieš saulę, aš vidurinės mokyklos aštuntokas, tą tylią, šiltą pavasario dieną, sėdėjau valandai kitai nugvelbtoje valtelėje, kvėpavau kvapniu, pirmųjų žiedų aromato prisigėrusiu vėju. Ir pavasario šilumai, ir pavasario saulei meldžiausi kaip didžiausiai palaimai, nes ir mano širdyje buvo taip pat jauku, šviesu ir gera. Valtelei sustojus, tarp pirmųjų dar vandens paviršiaus nepasiekusių ir besidraikančių lūgnių ir kitų gležnų vandens augalų stiebų, visai netikėtai, ant paties negilaus tvenkinio dugno pamačiau tamsią, didelę žuvį. Tarsi geras pagalys ji gulėjo ant minkšto dumblo, o auksiniai saulės spinduliai, nuo menkiausio vandens paviršiaus ribuliavimo pavirtę į plonus, toli skrendančio paukščio pavidalo zuikučius, judėjo dugnu ir ant jos, apšviesdami gelsvai rudą juodumu atsimušančią nugarą, į visiškai tamsų gelstelėjusį poodį nueinančius didesnius ir mažesnius taškus. Kai aš atidžiau įsižiūrėjau į žuvies plačią galvą, nedidelius, rodėsi, negyvų akių išsprogusius taškelius, pastebėjau, kad ji iš lėto ryja gana didelę, žvynų sidabru žiburiuojančią raudę. Vargšelė dar šiek tiek bandė spurdėti, bet bemaž trečdalis jos jau buvo praryta. Negailestingai, iš instinkto šiek tiek žiopčiojant didžiosios žuvies nasrams, atsiveriant ir užsiveriant žiaunoms, raudė vis labiau ir labiau slinko į didžiosios žuvies vidų. Dabar aš nebejutau nei kaitrios saulės šilumos, nei aplink šviežiu žalumu apsipylusių kalnelių, nei senojo malūno, kuris vakarinėje prūdo pusėje rudai kietos sienos akmeniu ir metalo šalčiu blizgančios skardos stogu akiplėšiškai rėžėsi į skaidrios mėlynės pakraštį, nei anapus prūdo pro šviesiai žalio klevo žiedų dulksną ant kalno dar gana ryškiai įžiūrimos ir baltais langų rėmais rėkiančios mūsų vidurinės mokyklos, nei toli toli mėlynais, vos įžiūrimais vingiais boluojančių ir akyse nykstančių šio prūdo kanalų vos besuvokiamo spindinčio bangavimo. Aš suvokiau baisų raudės likimą, kai jai gyvai ir grakščiai ši didelė žuvis sugriebė už galvos, ir kai pamažu iš lėto ji pradėjo trokšti vis labiau ir stipriau apimama jos žvynus ir odą smeigiančių aštrių dantingų žiomenų. Ir dabar jai, jau nebesugebančiai suvokti to, kas įvyko, reikia pamažu išnykti rajūnės nasruose ir kad tie jos neprasmingi spurdėjimai tai tik agonija ir jai jau niekas ir niekuo nebegali padėti... O koks po šaltos, vargais negalais iškentėtos žiemos, po storiausiu pusmetriniu ledu sukaustyto prūdo atsigavimo, raudei atrodė puikus ir saulėtas šis pavasaris, jau pradėjęs sprogti ir iš minkšto bei lengvo dumblo kylantis vandens augalų pynulys, tie lengvučiai dugno šapeliai, kurie sklaidosi ir sūkuriuoja, kai tik drąsiau mostelėji tvirta ir stangria uodega, skanus pavasario želmens kąsnelis, dar ne visai supuvusi ir išminkštėjusi pernykštės žolės šaknelė, jau atgijęs ir drąsiai vandens platybėje besišvaistantis vėžiška uodegyte vienas kitas vandens gyvūnėlis... O jau saulė saulė! Diena iš dienos, diena iš dienos... Seniai nebebuvo tokio saulėto pavasario, tokių šiltų vandenų, tiek daug jame ištirpusio deguonies, kai rodėsi ir kvėpuoti nebereikia, o pavasarinės pabudimo jėgos pilni raumenys ir gyslomis teka ne šaltas kraujas, o pati karščiausia ugnis. Dėl to greitai įšilo kūnas, nenurimdamas pulsuoja kraujas nardyk į sveikatą auksinėje skaidrumoje, tik viliok iš gelmės stambesnę sidabražvynę draugę susirask seklesnę ir šiltesnę vietą, kur visu ūgiu galėtum išsitiesti didžiajai gamtos kūrybai... Apmaudžiai skaudu buvo matyti rajūnę ir tą, kuri jau nebejudėjo. Aš, instinktyviai nebesuvaldydamas savęs, pakėliau irklą ir iš visų jėgų atsivėdėjęs, trenkiau į vandenį, o kai jo paviršius, kiek pabangavęs, nurimo, gelmė, kaip ir pirma, atrodė tyrai ir viliojančiai. Netrukus čia atplaukė kitų raudžių pulkelis ir jos ėmėsi krapštinėti dumblą, skanauti vandens augalų želmenėlius, vartaliotis ir švytėti saulės spindulių nuauksintais papilvės ir šonų žvynais. Slogaus nusiteikimo varomas, paėmiau irklus ir užguliau juos iki braškėjimo. Pro šalį slinko didžiuliais klevais, vinkšnomis ir liepomis apaugusi mokyklos kalva; gili ir plati, šimtais kartų nubėginėta ir nuvoliota šonais didžioji dauba; siauras, medžiais apžėlęs ir į daubą atsiremiantis status upės šlaitas, kur nutirpus sniegui, saulės ramioje atokaitoje beveizint prasiskleisdavo gležna žaluma, ant savo viršūnių pakeldama į dangų ankstyvus miško paunksnės pavasarinius žiedus. Vaizdai iš prūdo Kitoje prūdo pusėje pro šalį slinko Šačių gatvės namai, į žemę besmengančios ir pažemėjusios trobos ir trobelės, kurių skiedriniai ir šiaudiniai stogai prašyte prašėsi pagelbėti, perdengti. Į prūdo pusę, nuokalnės horizontaliajame viraže, kaip ant delno matėsi dailiai supurentos ir išlygintos, juoda drėgme malonios akiai, daržų vagos ir lysvės, vienur kitur jau pasigražinusios pirmaisiais žirnių, kopūstų ir kitų daržovių daigais. Keistai ir neįprastai žaižaravo saulėje, subraižydamas tyrą pavasario mėlynę šakų verpetu, kreivasis paprūdės senuolis palinkęs gluosnis. Jo apskritą, vienur kitur šakelėmis nuvarvėjusią galvą, kartas nuo karto pakedendavo šiltas vėjelis. Ir rodėsi, kad tas tylus ir švelnus šakelių judėjimas, vėjuota šiluma stebuklingai budina iš snaudulio pavargusį ir aptingusį medį, liepia nieko nelaukiant atsimerkti, dar kartą pasauliui parodyti kvapnius geltonus žiedelius, plonus žalių lapų blizgučius. Tik stori ir nelankstūs obelų stagarai, jau šiek tiek pastorėję jų pumpurų taškeliai, prietrobio daržuose stovėjo susikaupę ir ramūs, tarsi dar negalėdami patikėti, kad ir šio šilto ir saulėto pavasario gyvybinga sauja žeria į žemę judėjimą ir pabudimą... Netrukus krantai pažemėjo, pasimatė tolumos. Vienoje pusėje žvilgsnis atsirėmė į senąjį Salantų kelią ir miškingą šios kelio pusės Naujokų kaimą, o kitoje pavirto į nutolusius įvairiausios konfigūracijos, kieta ir trumpa pievos vejele apžėlusių krantų kontūrus. Iš prūdo vagos, kur dabar buvo mano plukdoma valtelė, žiūrėdamas į juos, mačiau, kaip ten toli kalne ganosi miniatiūrinės kaip maži žaisleliai karvės ir visai į minkštus ir judrius taškelius pavirtusios pilkos avys ir ėriukai. Iš čia matyti, kaip kranto linija savo viršūne tai gražiu lankeliu įsigaubia, tai švelnia, vos pastebima linija įlinksta, tai vėl netikėčiausiai šoktelėja ir susiduria iš kitos pusės žemėlesnės terasos ateinančia statesne ir aukštesne atšlaimo banga ir sudaro nepaprastai įspūdingą ir originaliai vingiuojantį smailiaviršūnį kontūrą, kuris, kaip įsivaizduojama radijo banga, mėlyno dangaus begalybėje, skamba nepakartojamai gražiu ir švariu akordu. O tarp tų atšlaimų, nubėgančių į tolį terasų kyšo juodos, įvairiaformės, dar belapės šermukšnio ir alksnio šakų sielos, kurios virpėdamos ir tirpdamos pilkam ir šviesiam dangaus debesėlyje ir mėlynuojančioje erdvėje, tą žemės skambėjimą kelia aukštyn, sklaido jį ir tau bežiūrint pradeda virpėti visa erdvė, o žmogaus akys ir širdis suvokę tai, nebegali atsitraukti nuo žemės, saulės, dangaus, besprogstančio medžio pumpuro, nes visa tai yra jis pats, jo paties sukurtas pasaulis... Tokie natūralios gamtos dariniai, rodėsi, yra nepakeičiami, ilgalaikiai ir dėl savo likimo nekėlė niekam jokių abejonių. Ir taip visur, taip iki pat ten, kur malūno prūdas susiaurėja iki neplačios vagos. Malūno prūdas Į malūno prūdą vanduo tekėdavo iš dviejų upelių. Jie įveikdavo didžiulius akmenynus, kartais tarp jų ir medžių vandens mėlis vos beįmatomas, lig valios prisigėręs lankų žalumos ir pievų žydėjimo aromato. Viena atšakų tai pati Bartuva, atsistojus prieš tėkmę kairioji ir kita Eiškūnas dešinioji. Einant tolyn, prasideda miškingi krantai, upės tėkmę užgulę akmenynai. Čia augančių medžių šakų ir šaknų raizgalynai nulinkę prie pat vandens, nusidriekę palei patį krantą. Ana, senas karklas iš paties kamieno išleido gausybę šviesiai rudų šaknų čiuptuvėlių ir geria per visą gerokai pailgėjusią pavasario dieną drungną ir tyrą upės vandenėlį. Ir kaitink tu jį, kad geras, bandyk įveikti spiginančiu saulės karščiu, nieko iš to vargo nebus; jis tik dar labiau kėsis į šonus, leis didesnius ir vešlesnius lapus, iš visų jėgų stengsis nusmelkti vargšę pavėsio žolelę arba panašų į save, kuris, deja, ištisoms dienoms negali priglusti prie upės gaivinančio sidabro. Nė nemėgink ne tik su valtimi, bet ir vienas pats, net žiemą su pačiūžomis pralįsti nieko neišeis. Senasis malūno prūdas iki pat prūdgalių buvo gyvas. Jis kvėpavo tai įtraukdamas į savo vagą ir pralaidžias atakas (įdubas, atsišakojusias nuo pagrindinio kanalo) daug bėgančio pavasario, vasaros ir rudens potvynių vandens, tai iškvėpdamas jį besukant senojo malūno girnas. Vasarą, kai sausesnis metas, bemaž visos atakos išdžiūdavo, gerokai nusekdavo ir prūdo vanduo. Ir galėjai tada eiti palei raitytą prūdo vagą ir patalkiui tavo žvilgsnį švelniai ir minkštai paglobos medžių goteliai, žaliuojantys prūdgalių toliai, pro juos prasišviečiantis vanduo. Atakos priželdavo aukštos aštrios žolės, o jų, kaip ir pačios vagos, pakraščius sutvirtindavo ajerynai. Jų storuliai šakniastiebiai, apsmaigstyti adatos storumo šakniaplaukiais, prakirsdavo molynus, kitokį vagos šlaito susigulėjusį kietmenį, gerai įsitvirtindavo grunte, pindavosi ir raizgydavosi baltai rožiniu atspalviu į šonus ir gilyn į vandeningas pakeres, kol tų šaknų ir šviesžalių lapų sunki ir tvirta masė nusvirdavo nuo vagos šlaito žaliomis ir storomis žieminio drabužio apykaklėmis. Jos ne tik pridengdavo molingus vagos krantus, bet ir apsaugodavo juos nuo irimo. Jau nekalbant apie lietų, judantį vandenį, bet ir mes, vaikigaliai, taip ajerynų pridengtam krantui nieko negalėdavome padaryti. Tik galėdavome ant ajerais atbrizgusio pakraščio suptis kaip valtelėje ir nieko neatsitikdavo. Gal kiek giliau tuo momentu į vandenį nugrimzdavo ajerų apykaklės, bet po kelių minučių, kai tu nubėgdavai susižavėjęs kitkuo, jos išnirdavo iš vandens ir stovėdavo kaip stovėjusios žalios ir blizguriuojančios. O vagos vandenėlis vasarą būdavo šiltas šiltas, kiek drumzlinas nuo kranto molio, bet tekantis ir sveikas. Tas drumstumas nebuvo atstumiantis, nes jis tik ir priminė, kad vanduo teka ne stikliniame inde, o gyvame žemės rėžyje ir kad tai tėkmei pritinka gelsvo ar žalsvo atspalvio koloidinė būsena. Jeigu esi įkaitęs nuo vidurdienio saulės deginančių spindulių, ant žaliosios ajerų apykaklės gali ir atsisėsti, nuleisti į vandenį kojas, teliūskuoti ir žaisti, varinėti vandenį kairėn ir dešinėn, pirmyn ir atgal, gali pasitaškyti ir viskas bus gerai. Tik jauti kojomis tada lengvą ir virpantį gaivinančio vandens pasipriešinimą, vėsos palaimingą gerumą, kuris, kaip laumė ryto miglose, užliūliuodavo visus įdrėskimus ir mėlynes ir po keliolikos minučių vėl išgydavai, pasijusdavai žvalus ir sveikas, vėl galėdavai, kaip paleistas nuo lenciūgo šuniukas, lėkti ir strakalioti paprūdės takeliais, žaliomis jos pievelėmis. O jeigu visai perkaitai ir diena nežada nė mažiausio šešėlio ir jeigu jau moki plaukti, tu nuo pat ryto gali šokti į vagos vidurį ir maudytis kiek tik lenda. Vandeny ir norėdamas nepavargsi, nes pakraščiais visur į rankas lenda ajerų šaknys įsikibai, pailsėjai ir taškykis sveikas toliau. Pavargęs gali atsiversti aukštielninkas ir plaukti ant nugaros, tada be jokių pastangų plūduriuoji, gaudai akimis grakščiai erdvėje nardančias kregždes, tik pasisaugok, neapžlibk nuo be krašto spindinčio erdvių mėlynumo. O kai jau vandens ir jo vėsos būsi persisotinęs ir rankų pirštai pabals ir pasidarys pritilžę vandens, kur panorėjęs, iš vandens galėsi išlįsti. Nereiks nieko saugotis, visur švaru ir būsi ajerų šaknelėmis ir vandens gaiva pakvipęs. Prūdo ajeras mus paaugliams geras būdavo ir tuo, kad praalkę, o prie progos ir ne visai, galėdavome pasmaguriauti jų vidurinių, baltų ir gležnų, dar saulės nemačiusių ir nesukietėjusių lapelių. Jų skanumas buvo visų paauglių pripažintas, bet ir maistingumas neprastas ir jei jie nebūtų buvę tik maži plonyčiai lapeliai, tai mes daug kartų savo alkį būtume patenkinę jais ir visai būtume pamiršę, kad jau laikas namo, nes pilvas yra visai tuščias, o saulė gerokai išėjusi iš vidurdienio. Nemokėdamas plaukti iš ajerų galėjai pasidaryti plūdę ir ja apsivyniojęs apie liemenį nirti nors ir į patį vagos vidurį ir nieko, visiškai nereikia bijoti, nenuskęsi, tik kabarokis rankomis, spardykis kojomis ir garantuotai prisiirsi prie ajeringojo kranto. Žinoma, kol išmėgindavai ir įsitikindavai, kad taip yra, kinkas reikėdavo padrebinti. Kokia nupiepusi mergelytė, kai ją įmesdavo į vagą, žiūrėk, dar ir pašūkaus. Ir ne tik ji, bet po to, kai jau suprasdavai, kad ajeras neleis tau panirti po vandeniu, tada visai drąsiai krisdavai į vandenį, plaukdavai kaip mokėdamas ir visada nusikasdavai kur reikia. Iš ajero pašaknies stiebo galėjai net dūdelę pasidaryti ir čirpinti ją kiek tik eina, kiek sveikatos užtenka linksminti žolynus, vagos nurimusį vandenį, dienos saulėje pritilusius laukus ir medžius. Vandens, dumblo, molynų riebumo ir saulės spindulių prisigėrusios gelsvažalės ajerų girliandos supo bemaž visą prūdgalių vagą. Tik kur ne kur nedideliais priebėgiais užleisdamos krantą aštriai šlapios lankos žolei, kurios mes, plikabambiai, bijodavome iš tolo. Užsilėkęs, užsišėlęs, nepastebėsi nei kaip, nei kada, o jau reikia krapštytis su perrėžta kojos blauzda, ar kuriuo nors kojos pirštu. Čiulpsi susirietęs sūrų kraują, o kiti tuo tarpu gaudys vėžius ir dar pasijuoks: Tai skystablauzdis, dėl kokios menkos žolelės susirietė į bitę... Ir šaknys šių žolių kietos ir aštrios, kaip kokie sudžiovinti kadugio krūmai nubraižys sužalos ne tik rankas, bet ir nugarą, ir pilvą, jeigu tik tu bandysi nirti po pakere gaudyti vėžių, neįvertinęs šio pavojaus. Ajerynai palei prūdo vagą išaugdavo aukšti, stamantrūs iš smagumo siauresniojo lapo pašonėje išaugindavo kietas rupias aveles, o kur šlapiau ir toliau į krantą išbėgdavo kietastiebiais, su vėjokšliu besigalynėjančiais, žaliais karčiais, kurie vagos vandens mėlyną skaidrumą paslėpdavo po savo gūsingu ir lanksčiu švytavimu ir tu tik kur ne kur, pasistiebęs, begalėdavai jį pamatyti. O ten toliau prie vagos tiesiasi puiki ir sausa laukymė. Nei ajerų, nei ko nors kito, tik trumpa pievažole apėjusi aikštelė, kurios pakrašty sustojo apskritagalviai gluosniai, neaukšti karklai. Čia žemė kieta, nepažliugusi, gali prie pat vagos prieiti ir su geresniais batais, nesusipurvinsi, gali maudytis šiltame giliame vandenyje, o po to apsirengęs, kad ir į šokius eiti, į kokią gegužinę, kur jau koks pusvalandis, dūdoriai pučia dūdas ir jų vingiuojamos kimios, prislopintos, širdį jaudinančios melodijos sklinda toli toli... Per visas vasaras prūde vandens būdavo tiek, kiek reikia. Jis per vagos kraštus toli nesiliedavo. Tie, kurie projektavo ir statė senąją malūno užtvanką, žinojo ir gerai buvo apskaičiavę, kiek vandens reikia palikti prūdui ir jo toli nusidriekusiai vagai: ir kad ajerui užtektų galėtų per vasarėlę žaliuoti, žydėti, puošti vagos krantus, ir kad žmonėms į malūną atvežtus grūdus galėtų malti, ir kad nebūtų užlieti prie vagos besišliejantys pasėliai... Geri hidrologai ir architektai buvo statę senąją Mosėdžio malūno užtvanką. Prūdgaliai O jau koks gerumas būdavo prie prūdgalių vagos vingių pavakariais, kai susirinkdavome su tinkleliais gaudyti vėžių. Ne vienas, bet visas būrys. Ir visiems užtekdavo gerų vėžingų vietų, visi būdavo patenkinti. Lanka į naktį atrodydavo, kaip ir dangus, pilna stebuklų. Dar anksti anksti vos nusileidus saulei, tuoj pat zuikiai užkurdavo "pirtį" ir lankoje tirštai prisirinkdavo jos garų. Po kojomis pradeda džeržgiančiai rypuoti griežlė, iš užupio sodybos atsklinda vienišo šuns lojimas, o šviesiuose vakarų debesėliuose, neseniai nukritusi saulė, paliko dar pusę liepsnojančio dangaus. Jis šviečia raudonu purpuru, šviesiu jau brėkštančio dangaus mėlynumu, retsykiais nubąlantis atskiestos geltonos spalvos potėpiais, kurie, žvelgiant aukštyn, po truputį gęsta ir sklaidosi, ir galiausiai pereina į vasarvidžio mirksinčiomis žvaigždėmis toli spindinčią dangaus girliandą. Jau ana ir mėnulio pilnatis pasirodė ir vis aukštyn kyla didelė, bemaž rausvai geltona, lyg ir išsigandusi savo ankstybumo, dar ne visai užgesusio vakaro žarų...Į naktį, slinkdama aukštyn, ji mažėja, gelsta ir iš tolimos erdvės bejausmiu veidu žvelgia į lankos padarus, kurie, rodosi, ne žeme vaikšto, o, kaip kokie vaiduokliai, neturi kojų ir plaukioja tirštame miglos piene. Suprunkščia arklys, kažkas sukrebžda, krenta ir pliumptelėja atgal į vandenį pabaidyta apsimiegojusi žuvis ir vėl miglotus tolius apgaubia vasaros nakties ramybė. Tolėliau jau baigia užgesti nedidelė ugnelė, kurią dėl jaukumo buvome užkūrę senoje laužavietėje. Apie ją dar sukiojasi keletas šešėlių, jie krapšto anglis, kyla į viršų neryškios kibirkštys... O tu esi basas, jau gerokai pavargęs vis eini ir eini per žoles ir ajerynus, tik tau vienam tamsoje žinomu takeliu, keli iš vandens ir vėl tyliai merki vandenin tinklelius, imi iš jų čežančius vėžius. Besidarbuodamas pamatai, kad jau ne vakarai, o visa šiaurė šviečiasi, o į atšalusį nakties orą vis tirščiau garuoja perdien įšilęs vanduo, traukia ant žolės lapų storą ir sodrią rasą, tik vienodai spindi mėnulio pilnatis virš ūksmingų pievų ir miškų, nebeįmatomo, jau visus slėnius pripildžiusio rūko. O jeigu tu turi dar vieko ir, belaukdamas kol į tinklelius sulips vėžiai, pabėgėsi sustirusiomis kojomis ir įkopsi į aną aukštą skardį, pamatysi visą prūdgalių apylinkę. Ten, kur nuvingiuoja upės vaga, visos paupio daubos pritvinusios nakties miglos, ji nusidriekė į tolumas, maišosi su neryškia mėnesėtos nakties pasaka, iki aušros užsnūdusiais medžiais. visas prūdgalių pasaulis driekiasi čia pat po tavo šlapiomis ir pavargusiomis kojomis, o akys kiek prasiplėtusios, vėl traukiasi snūduliu. Ana ten, į kitą pusę, kur upės vaga išsilieja į malūno prūdą, neryškiai tamsiu ruoželiu šviečiasi Mosėdžio namų horizontalus brūkšnys. Kaip toli man šią naktį iki jo, koks aš pavargęs ir išalkęs esu. Jau reikia eiti namo, nes prieš aušrą vėžiai vėl sulenda į savo urvelius ir be reikalo tikiesi dar ką nors ištraukti. Ir štai ant vieno peties užmestas čežantis vėžių maišelis, ant kito tinkleliai. Pajudu į namus. Sapnuoju savo gerą lovą, traukiasi snauduliu akys, stačiai einu jau lyg snūduriuodamas. Ir džiaugiuosiu, kad vis trumpėja kelias, kad jau greitai galėsiu lovoje ištiesti per dieną pavargusias kojas... Didysis vanduo Didysis vanduo, kaip ta juodoji žuvis, prarijo viso to, kas čia anksčiau buvo, jaukumą, mosėdiškiams pažįstamą pavadinimu prūdgaliai. Didysis vanduo prarijo žaliuosius pakrančių ajerynus, uždusino juos ir pūvančiu nesupūvančiu rudai juodu kietuliu pavertė jų baltas, gyvybės kartulio pritvinkusias šaknis, sunaikino gražiąsias žuvavietes, saulėtas ir grynumu aidinčias maudykles. Didelis vandens gilumas ir bemaž nepermatoma juodžalė tamsa užgulė vėžius ir kitus vandens gyvūnus, kurie buvo įsitaisę molio urvuose, ajerynų pakerėse. Jie, ištikimi savo įprastam gyvenimui, nebeišlindo iš urvų, pasiliko ir žuvo juose. Didysis vanduo išsiurbė, pavertė nieku, smirdančiu užkonservuotu puvėsiu ir storas, krantuose augusių gluosnių, drebulių bei alksnių šaknis, mažiausių sausumos žolelių, patekusių po vandeniu šakniastiebius visą tą pasaulį, kuris čia žaliavo, žydėjo, dauginosi, gyveno, judėjo, gaudė ir šlamėjo daug daug metų iki mūsų. Niekas nebepamatys ir tų vos gyvų upokšnių, akmenimis grįstų jų vagelių, miškais ir krūmais žaliavusių krantų... Viską prarijo didysis vanduo. Dabar tas vietas ir ypač buvusią vagą storai kloja dumblas. Jis kaupiasi visuose įlinkiuose, užgula buvusią vagą. Čia neužklys ir neieškos prieglobsčio anei žuvelė, anei kuris kitas vandens gyvis, nes iš chemikalais atmiešto, uždusinto dumblo dar ilgai sklis į vandenį visokia bjaurastis. Šie gyliai tik dumblui ir nešvarumams, tik mirčiai ir tam, kas jau mirė ir tyliai vartaliodamasis leidžiasi į gelmės kapą buvusią šviesią, pilną saulėto vandens prūdgalių vagą... |
|
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama |