|
|
|
|
|
|
KUR BAKŪŽĖ SAMANOTA Kas neprisimena savo vaikystės, kai visas pasaulis driekėsi po tavo kojomis ir jis buvo tiek didelis, kiek nueidavai, pamatydavai, ranka paliesdavai. Tas buvęs betarpiškumas lieka visam amžiui. Svarbiausias to meto žodis yra GIMTINĖ. Jai, savo MOSĖDŽIUI, ir skiriu šį rašinį.
1. TILTŲ PASAKA Žemei ir vandeniui nepritinka numelioruotų, išlygintų laukų ir ištiesintų upių monotonija. Bartuvos upė ties Mosėdžiu daro įmantriausias kilpas, vingius ir vingelius, o štai čia, kaip niekur nieko, ji tiesiasi vienodai ir nuobodžiai...Ir suprask, dabar, kad geras, dėl ko taip pono Dievo ar mums nežinomų dėsnių, o gal ir atsitiktinumų surėdyta. Vasarą beeidamas palei apžėlusiais ir apšepusiais upės krantais pasislėpusią upės vagą, gali taip nusikamuoti ir susipainioti, kad prispaustas alsaus ir karšto saulės spindulio ir jau devintą prakaitą nuo kaktos braukdamas pasakysi: Ir koks velnias čia mane nešė, reikėjo eiti lankos pramintu takeliu... Imant tik pagrindinę kryptį, kurią aiškiai galime pamatyti žvilgtelėję į žemėlapį, pastebėsime nuo naujojo tvenkinio upė teka tiesiai į šiaurę senąjį malūno prūdą, kurį mosėdiškiai taip ir vadindavo. Paskui atsitrenkusi į buvusios pagrindinės gatvės mosėdiškių medines trobas ir tvartus, bemaž stačiu kampu suka į vakarus, o paskui už miestelio trobų ir malūno vėl į šiaurę ar net šiaurės rytus. Keliose vietose upę kerta iš kitų miestų ir kaimų atsirangę keliai ir takeliai, kuriais Mosėdžio ir tolimesnių gyvenviečių bei kaimų žmonės eidavo ir važiuodavo į Mosėdžio turgų, bažnyčią, krautuves, kalvę ir šiaip jau visokiais kitokiais reikalais, kuriems tvarkyti reikėdavo viršaičio, gydytojo, mokytojo, amatininko ar kurio nors kito miestelėno rankos... Imant nuo naujojo tvenkinio, pats pirmasis kelias supiltas ant pačios užtvankos, patogiai sujungė senąjį Mosėdžio Salantų vieškelį ir prieš kelius dešimtmečius nutiestą plentą su Šačių gatve. Šis tiltas kaip ir ne tiltas, o greičiau kelias ant užtvankos pylimo ir jis įkūnijo ne tiek žmonių, kiek buvusio stambaus ūkio poreikius. Šiuo keliu važiuodavo mašinos ir traktoriai, išveždavo į pieninę pieną, į skerdyklą gyvulius. Per dieną pralinguodavo ir vienas kitas žmogus pėsčias ar su dviračiu... Šis tiltas užtvanka aukštu, kelias dešimtis metrų iškilusiu ir žolėm žaliuojančiu pylimu padalijo buvusį prūdą beveik per patį vidurį. Viskas tas padaryta ir norint pagražinti miestelio apylinkes, pagalvojus, kad didelis vandens telkinys jau savaime yra gėris ir grožis. Ir vis dėlto visais metų laikais čia dabar gražu: vienoje kelio pusėje didelis tvenkinys, kitoje senasis prūdas, su visais pakrantės medžiais, toli miestelio centre kėpsančiais akmenimis, naujomis trobelėmis, vešlia paprūdės žaluma. O ką reiškia pavargusiam ir visą dieną išsėdėjusiam traktoriuje ar automobilyje, dirbusiam prie gyvulių štai pereiti šiuo keliu, apakti nuo veidrodinio vandens blizgėjimo, įkvėpti pavasariais ir vasaromis atmiešto drungno ir kvapaus laukų oro? Kaip gera kasdien savo akimis išvysti šį gyvą ir žalią pylimo šlaitą, kurį sušilęs dangus ir žemė pavasariais pridaigsto šalpusnio geltonai liepsnojančių žiedelių, vėliau pakylančių ir vėjy siūruojančių pilkai melsvo žolynų žydėjimo. O ten pakalnėje į miesto pusę nė nepastebi, kai ant vandens veidrodžio išsidriekia plačialapiai vandens augalai, žalia banga sulapoja pakrantės medžiai ir krūmai. Ir tada vandeny tyvuliuoja ne tik šviesūs lapų žalėsiai, bet ir storais žiedlapiais aplipę ir geltonai žalią šerdies bumbulą iškėlę lūgnių, švelnūs ir ambicingi vandens lelijų, kitų augalų žiedai ir žiedynai. O ten, va, prie pat į vandenį nulinkusio gluosnio, ant pilko tiltelio, tarp dviejų baltų gulbių, vieniša mosėdiškė skalbia žlugtą. Bet naujoviškai be kultuvės ir be prieskulto tik išskalauja skaidriam vandeny baltą drobulę, išgręžia ir išnešusi į krantą ištiesia saulėkaitoje ant žolelės. Ir vis tiek tas moteriškas judesys, tas jaunos ir raiškiai į akis lendantis figūros siluetas kiekvieną žavi ne tik pats savaime, bet ir tuo, kad laikas nuo laiko sudrumsčiamas didelis vandens veidrodis, kad į visas puses sklinda bangų ratilai, o jų lūžtančiose linijose atsispindi dangaus gelmė ir žalias pavasario potėpis ir kad viskas taip darniai susipina su matomu pasauliu, kad visa tai pavirsta skambančia šios dienos valanda... Baltomis pavasario vėliavomis plasta ant medžių padžiauti skalbiniai, arba driekiasi ištiesti ant minkštų, saulėje skęstančių žolynų. Toliau, ties senojo malūno prūdo pralaida, pasimato malūno tiltas. Čia pats didžiausias judėjimas. Visi nuo Skuodo Salantų plento, norėdami patekti į miestelio centrą, akmenų muziejų, o mosėdiškiai išvykti į Klaipėdą, Liepoją ar dar toliau, turi važiuoti per jį. Čia žiemą ir vasarą šnypščia ir pyksta užtvenktasis vanduo. Jis pro mažiausias skyleles medinėje užtvaroje prasiveržia kristalinėmis, toli trykštančiomis srovėmis ir srovelėmis. Prisimenu dar paauglystės laikais, kai vasaromis palįsdavome po tiltu ir atsistodavome prieš tokią vandens tryškynę, ji negailestingai gręždavo mūsų liesus pečius ir kojas, bet vandens srovė taip sujudindavo odą, kad po to raudonuodavome, lyg kas būtų gerai kailį išvelėjęs. Patiltėje, norinčių pasismaginti smarkia vandens srove, niekada netrūkdavo, nes tas dušas, ypač karštą vasaros dieną, vaikigaliams būdavo nepakeičiamas malonumas. Didelį spaudimą šis tiltas atlaikydavo lietingais rudenimis ir staigia šiluma užkluptais sniegingų žiemų pavasariais. Tada malūno prūdas greitai pilnėdavo, nes besikaupiančio vandens nespėdavo išmalti vienintelis malūno ratas, nors tada jis sukdavosi ir dieną ir naktį, o prie malūno būriuodavosi žmonių, stovėdavo dvikinkių vežimų, kuriuose pilkuodavo kalnai gerai užrištų maišų, o pavargę arkliai, su ant galvų pakabintomis terbomis iš lėto kramsnodavo kietas ir kailiniuotas avižas. Tada malūnininkui tekdavo pakelti papildomas užtvankos stovylas, kur pro atidarytus tarpus stora vandens masė virste virsdavo po patilte, trenkdavosi į medinėmis lentomis apkaltą patiltės pagrindą ir pavirtusi į baltų oro burbulų ir žalsvo vandens mišinį, po šio padūkusio ir aukšto šuolio, kiek begalėdama įsigreitinusi, trenkdavosi į užtiltės duburio stambius ir aukštai išsikišusius akmenis. Duburys kas sekundę surydavo tiek vandens, kad šis, nespėjęs atsigauti nuo jį pripildžiusio oro burbulų, virsdavo per jo kraštus, tvindavo į malūno žemutinę pievą, tolimesnių lankų įdubas ir upės senvages, o kartais apsemdavo visas pabartuvės lankas ir švelniu teliūskavimu atsiremdavo į dirbamos žemės rėžius. Atrodydavo, kad tilto užtvaros ir duburio akmenų sulaikytas ir dėl to įniršęs vanduo, kaip koks pasiutęs ir nejodinėtas žirgas, nesulaikomai šokinėdamas ir trankydamasis i šonus, išsiverždavo iš akmeningo duburio ir negalėdamas nurimti, drebėdamas šnervėmis ir kojų raumenimis, į visas puses drabstydamasis baltų putų karčiais, pasileisdavo į plačią malūno pievą ir čia kiek pasivartaliojęs, pasimaišęs, pasigalinėjęs su lankų platybėmis, pamažu aprimdavo. Bet ir apsiraminusi vandens gelmė spinduliuodavo žalsvai metaliniu šaltumu, virdavo ir trykšdavo didžiuliais staiga užgęstančiais ir nežinia iš ko atsirandančiais sūkuriais, maišydavosi ratilu besiveržiančiais gelmenų išsiliejimais, kol galų gale viską suimdavo savo glėbin ir nusinešdavo ištvinusios upės ir lankų tėkmė. Paupio žemė plačiomis savo krantų įdubomis ir iškilimais apkabindavo besiveržiantį vandenį ir, kaip kokį mažą ir aikštingą kūdikį, po truputį paliūliuodama pamažu užmigdydavo, pasiimdama savin didžiąją užtvankos jėgą ir siautulį. O jau koks būdavo to krentančio ir patiltėj dūžtančio vandens ūžimas, Dieve, sergėk! Prie tilto nė nemėgink susikalbėti. Niekas neišgirs tavęs, nors ir visą kakarinę išverstum. O stovėti ant tilto atrodydavo bjauriau kaip ant kokio bangų mėtomo plausto. Krentantis vanduo taip jį drebindavo ir spausdavo, kad apauta savo koja ar prie turėklų pridėta ranka aiškiai jausdavai, kaip baimingai dreba geležinėmis sijomis sutvirtintos atramos, kaip iš bejėgiškumo vaitoja ir virpa visas tiltelis, nes tas vanduo aiškiai jam būdavo per didelis. O jeigu pūsdavo stipresnis vakaris, tai ilgai į šėlstančią stichiją negalėdavai žiopsoti, nes vėjo gainiojami vandens purslai beregint taip sudrėkindavo tavo drabužį, kad, parėjęs namo, mamai turėdavai aiškintis kokioje baloje taip akivaizdžiai išsimaudei. O, Jėzau, kaip būtų, jei įkristum į tokią marmalynę?! rėkia kažkuris į ausį. Sumaltų į šipulius, kaulų nebesurinktum... atsišaukia kitas. Mes vaikigaliai išplėtę akis valandų valandas žiūrime į šėlstančio vandens žalias garbanas ir jose suspindinčius baltų oro burbuliukų permatomus ir čia pat gęstančius brangakmenius. Tik kelioms sekundėms juose suliepsnoja visos saulėtos dienos ir dangaus spalvos, paskui viskas užgęsta, bet tuoj pat ir vėl iš kitos vietos išnyra dar gražesnė burbulų puokštė ir vėl kelias sekundes sušvinta vandens ir oro gražioji vaivorykštė ir nė kiek netrukus vėl viskas pažaliuoja nuo iš patiltės virstančios ir bauginančiai riaumojančios vandens srovės... Taip nė sekundei nesustodamas sūkuriuoja ir verda visas akmenuotasis patiltės duburys, o mes, grįždami iš mokyklos ilgam sustojame čia, kol galiausiai pajuntame pašėlusį alkį, nes rytmečio maistas mums jau senai būdavo viską atidavęs... Dar toliau, už kokio puskilometrio, puikavosi (dabar nebėra) ilgas ir gražus lieptas. Pasakoja, kai senasis supūdavo, naują atveždavo tie valsčiai ir kaimai, kurių gyventojai į Mosėdį eidavo iš Baksčių, Mikulčių, Žalgirių, Šatraminių, Igarių ir kitų kaimų. Lieptui tekdavo aukoti patį aukščiausią, storiausią ir išlakiausią apylinkės ąžuolą. Jis turėdavo būti tiek ilgas, kad sujungtų aukščiausius upės kranto taškus ir kad įprastas rudens ar pavasario potvynis nesutrukdytų pėsčiajam atsigauti į miestelį. Įspūdingai atrodydavo ąžuolinis lieptas staigiai nusileidžiančio Bartuvos kranto ir paupio pievos pakraigėje. Kol ant jo užlipdavai, reikėdavo palypėti kelioms akmenų pakopomis ir vieną jų, įkirstą iš galo, į patį lieptą. Užlipęs tuoj pat kibdavaisi ilgo nuzulinto turėklo ir drąsiai žingsniuodavai į kitą upės krantą. Pirmą kartą eidamas per lieptą pasijusdavai nedrąsiai, nes jis pasirodydavo be galo siauras, ilgas ir nepatikimas. Pro jo kraštus visada matydavai seklesnį ar gilesnį nejaukiai bėgantį vandenį, neaiškiai boluojantį žvyruotą upės dugną, plaukiojančias vandeny mažas žuveles, pasroviui linkstančius ir vėl atsitiesiančius vandens žolių laiškus. Buvo neįprasta akiai, lyg ir siauroka įpratusiai plačiai ir laisvai žengti kojai. Bet lieptas ir viliodavo. Kur, sakykite, begalėjai taip betarpiškai pabūti ant vandens, matyti, kas darosi upėje jam srovenant, koks pasaulis sukasi ir koks gyvenimas juda retai kada žmogui matomoje upės gilumoje? Liepto medis buvo užtektinai storas ir platus ir kad koja neslystų, statytojai nuo vieno jo krašto nupjaudavo tik nestorą ir šakotą briauną. Dėl to liepto šonuose matydavosi medžio šakų augimo vietos, o išilginiame pjūvyje kaip kokio žemėlapio kalnų linijos per visą ilgį nutįsę medžio augimo metų įrantai. Bėgant laikui lieptas papilkėdavo, kieta ir švari mediena apsiblausdavo žiaudria negilaus ir netikro paviršinio puvėsio šiurkštumą, kurią iš liepto galų paryškindavo medžio augimo žiedai. Mediena, kamuojama vasaros, rudens ir žiemos negandų šiek tiek suskilinėdavo. Taip pilkuma apsigaubęs, skalbiamas lietų, gairinamas vėjų, stingdomas šalčių ir plėšomas ledėjančios drėgmės, lieptas stovėdavo ne vieną dešimtį metų. Bet metų augimo rievės po truputį gilėdavo, mediena pradėdavo skaldytis ir džiūti, pradėdavo irti išilgosios kietai susirišusios rievės, vis didesniais gabalėliais ir vėjo pustomomis dulkelėmis ji byrėdavo į tekančią upę, į pakrantės žolynus. Kartas nuo karto nuo medinos atsiskirdavo į skiedreles panašūs didesni gabalėliai ir sudžiūvusius juos nupūsdavo vėjas arba nuplaudavo lietaus vanduo. Pagaliau liepto rąstas, atkakliai ir vienodai graužiamas laiko tėkmės, suplonėdavo, o buvusios šakvietės tartum išlįsdavo į jo paviršių ir, lyg kelio akmenys, pradėdavo kliūti pėsčiajam už kojų, nepažiūrėjus i žemę, jau buvo galima suklupti. Suklupus ant liepto, galėjo atsitikti visokių nelaimių. Ypač pavojinga čia darydavosi rudenį ir prasidėjus šalčiams: nelygus ir gumbuotas liepto paviršius darydavosi slidus, rodosi, tik ir laukdavo, kad ne taip padėta koja sprūstelėtų ir einantysis pliumptelėtų į šaltą upės vandenį... Ateidavo laikas senąjį lieptą keisti nauju. Matė lieptas ir visokių upės išdaigų. Buvo metų, kai vanduo grėsmingai pakildavo ir priartėdavo prie pat akmenų, ant kurių jis buvo padėtas, bet nė vieno karto nepavyko potvynio vandeniui pagriebti viso tilto, nes jis buvo pakankamai aukštai. Taip jau buvo žmonių sugalvota jeigu yra pastatytas per upę lieptas, tai jis turi būti toks, kad stovėtų visą laiką, kol pats visiškai sutrūnys ir kad praėjus kokiam atsitiktiniam pavasario potvyniui, jo nereikėtų taisinėti ir kyloti.. Kitaip, laikinai, bet kaip šio krašto žemaičiai nemokėjo dirbti. Į Mosėdį buvo galima eiti ir per malūno tiltą, bet lieptą stačiusių kaimų pėsčiajam tai buvo jau kokio kilometro vingis, o čionykščiai žmonės laiko vertę žinojo nuo senų laikų. Be to, pievų, pamiškių ir laukų takeliais eiti į miestelį, basos kojos letena jausti minkštą, švelnią tako žolę arba suplūktą ir nuzulintą tako juodžemį, o ne ratų sutrintas kelio dulkes ir aštrius akmenis, buvo kur kas smagiau. O, be to, vasara Bartuvoje galėjai pabraidyti, atgaivinti ir nuplauti kojas, apsiauti ant peties atsineštais pačiais geriausiais bažnytiniais batais ir, kaip sveikas, tvarkingai ir laiku žengti į vėsią, smilkalais kvepiančią bažnyčią, o paskui gal ir į kurią nors karčemą, kurios mieste, atkišusios ryškias iškabas, stovėjo ne viena ir visos "rimtam kaimo vyrui", savo alaus kvapu ir iš toliau girdimu užstalės šurmuliu, buvo patrauklios ir viliojančios. Dabar vietoj gražiojo ir, rodosi, nuo Mosėdžio aplinkos neatskiriamo ąžuolinio liepto, jau kokius penkiasdešimt metrų paėjus prieš tėkmę, kur kas žemesnėje vietoje, pastatytas medinių rąstukų su geležiniu karkasu tiltelis. Dėl to, žiūrint mano seno mosėdiškio akimis, šis paupio kampelis, kažkaip nesugrąžinamai pasikeitė, supilkėjo, neteko vienos iškilios ir tradicinės savo detalės... Bet svarbiausia dar ir ne tas. Dabar net ir vasarą, kiek daugiau pakilus upės vandeniui, takas iki naujojo tiltelio atsiduria po vandeniu ir pėstieji turi eiti jau ne įprastu takeliu, o to paties užplūdusio vandens plaunama akmenimis grįsta sienele, minti nelygų daubos pakraštį. Palijus žemė darosi tižli ir, kai reikia stotis ant jos, gaila ir batų, ir rūpestingai prižiūrimų vejelių. Naujasis tiltas tapo ne tuo būtinu aplinkos atributu, o lyg ir žaisleliu, gražia išmone, kuri ne visada betinka į miestelį einančiajam žmogui. O gal ir tų pėsčiųjų yra gerokai sumažėję, ir niekas iki miesto nebesineša batų, o apsiauna jais namuose, sėda į lengvąją ir dumia kur reikia asfaltuotu vieškeliu... Neklysta tas, kas nedirba. Priimkite, mosėdiškiai, šiuos mano samprotavimus, kaip vieną iš pastebėjimų. Juk akmenų muziejaus pieva nebūtų pasidariusi mažiau įdomi ar patraukli, jei šiame kampelyje būtų paliktas senasis reliktas lieptas per upę. Kartais perdaug beatodairiškai kertame senąsias tradicijas ir tai, kas buvo sugalvota ir padaryta mūsų tėvų ir protėvių rankomis. Kita vertus, kur kas didesnio supratimo ir meninio skonio reikia, kai norime tinkamai suderinti esamą su naujai kuriamu. Atsirandanti iš to įvairovė yra daug kartų žavesnė ir mielesnė, ir čia gyvenančiojo, ir pakeleivio akiai bei širdžiai. Paėjėjus pasroviui dar vienas tiltas, kurį kirsime norėdami patekti į pabažnyčio aukštėliau šoktelėjusią teritoriją. Čia per pastaruosius keliolika metų buvo pastatytas ištisas miestelio kvartalas. Šis tiltas intensyviai naudojamas, tvirtas, gyventojams nepakeičiamas, suręstas, kaip sakoma, be jokių paraitymų ir gudrybių. Šios pabažnyčio teritorijos išlaki vieta akį patraukia neįprastu reginiu. Vienoje pusėje Bartuvos vingiai ir lankos su juoda užupio plento juosta, kuria dieną naktį, kaip įvairiaspalviai geležiniai voriukai, zuja mašinos. Dar toliau į kalvą nueinanti platuma, kurioje išsibarsčiusios sodybos su medžių ir miškelių užuovėjomis už kurių, begęstant dienai, nurieda ir pasislepia raudonas saulės skritulys. Kitoje pusėje baltas bažnyčios mūras, ūkio dengtų šiltnamių pilka žaluma, senojo Salantų kelio naujosios ir senesnės medžiais ir medeliais pasipuošusios sodybos. Mosėdiškis trumpomis kelnaitėmis žmogeliukas kasryt ir kasdien sveikindamasis su medžiais ir upe, su tolimuoju lankų peizažu ir bažnyčios varpų skambėjimu, su paukščio giesme ir vakarėjant lankoje nusidriekusia rūko juosta, jau niekada nebegalės būti abejingas savo gimtajam lizdui, vaikystės ir paauglystės metams. Pervažiavę per minėtąjį tiltą, palaukių keliuku kaip mat priartėjame prie vadinamojo Kapų tilto, kuris daugelį metų ant savo pečių laikė Bubeliškių, Udralių ir kitų kaimų gyventojų, jų arklių ir ratų, ir visko kito, į miestelį vežamo ir nešamo, svorį. Dabar tas tiltas glostomas laiko ir Bartuvos vandens sidabro, monijamas ir glamonėjamas vis arčiau besiglaudžiančių žolynų ir karklo šakų, tik retkarčiais bepabudinamas iš savo senatviško snūdulio. Nebe daug kas ir beeina per jį, gal koks mosėdiškis, kuris rytais veda į ganyklą karvę arba koks nutrūktgalvis, sugalvojęs pervažiuoti jį su savo dviračiu benzininiu birbalu. Sugirgžda jo lentos, suvaitoja tada senelis pabudintas iš gilios negalios ir vėl nurimsta, nes žino jo dienos ir valandos skaičiuojamos jau ne dešimtmečiais, o metais ar net mėnesiais. Dabar pro išilgus tarpus, nes kažkas ir kažkur nunešė jo aptrūnijusias ir nuo vinių atšokusias išilgines lentas, matosi patiltėje boluoja nebetekantis, rūdžių prisigėręs vanduo, be vandens palikę ir apdžiūvę maurais iškilieji patiltės akmenys ir jau visur pradėjusi lįsti ir bujoti medžių ir žolių nenugalimoji žalialapė jėga... Ir senasis, jau savo amžių nugyvenęs, kelias, kuris ėjo į šį tiltą, taip pat baigia užželti žole, karklais, o pavasario polaidžiai ir vasaros lietūs išplovė ir nunešė į griovį jo minkštąsias kūno smiltis ir dulkes. Ir iš buvusio suvažinėto lygumo, per pat vidurį riestos, iškilios, riebios bei minkštos jo nugaros, dabar liko tik giliai raityta, akmenuotu nugarkauliu pasišiaušusi ir nebegyva juosta. Žiūrėdamas į ją suvoki, kaip greitai šiame pasaulyje viskas keičiasi ir kokia sentimentali ir nebepakeičiama yra nei ano buvusiojo, nei šiandienykščio gyvenimo prasmė. Šis tiltas buvo statytas iš akmens ir medžio, be jokių rišamųjų medžiagų. Ilgam laikui, labai paprastai ir patikimai. Upės dugne pirmiausia buvo padėtas geras akmenų pamatas ir abu upės krantai, apie pusantro metro į viršų nukrauti nemažais akmenimis. Pačiame viršuje, bemaž kelio lygyje, išilgai kranto ant tų akmenų buvo dedami du storo ąžuolo rąstai, ant jų, skersai upės, tvirtinami tilto balkiai, o ant jų, vėl išilgai upės kalamas storų lentų grindinys. Šis statinys buvo suręstas taip tvirtai ir vykusiai, kad mes vaikigaliai, begaudydami patiltėje vėžius ir žuvis, ištisomis dienomis beritinėdami patiltės akmenis, iš to tilto tikrųjų pamato akmenų negalėjome pajudinti nė vieno. Ir ne tik mes, bet ir patys didžiausieji pavasariniai Bartuvos ledonešiai, kai prie tilto vanduo suplukdydavo didžiausias ledų sangrūdas, ir tie nepajėgė tilto nei nuversti, nei nukelti, nei sulaužyti, nei jo, rodosi ne taip didelių akmenų išjudinti. Pavasario ledonešis praeidavo, potvynis nuslūgdavo ir tiltas iš tų didelių negandų vėl išnirdavo sveikut sveikutėlis. Gaspadoriau, gali sau kinkyti arklį ir be baimės ir abejonių važiuoti į pirmus pavasarinius mosėdiškės bažnyčios atlaidus. Tilto konstrukcijos buvo gražiai išsilaikiusios iki pat paskutiniųjų metų, bet tiltas ir kelias buvo visai netvarkomi ir neprižiūrimi ir amžinai tikras viešpats laikas jau baigia įveikti ir jį. Dabar jau išneštas gerokas tarpsnis prieštilčio kelio, tilto lentos, nurūdijus vinims, susiklaipė, ranka pajudinamos. Tilto balkius giliai ir nebepataisomai įgraužė juodas puvėsis. Jis kietai ir lygiai apėmė visą rąsto apvalumą, o nesuskaitomuose plyšių ir plyšelių vietose prasiskverbė giliai į pačią medieną. Manau, kad tiltą stačiusieji Žemaitijos meistrai verti didelės pagarbos ir gražaus atminimo. Ir rašau apie šį tiltą daugiau sentimentalių nuojautų skatinamas ir aiškiai suvokdamas, kad šito tiltelio ir kelio šiandien niekam nebereikia. Bet dar ir dabar, iš įpratimo, kada užsuku į Mosėdį, būtinai aplankau senąjį Kapų tiltą, stebiu jo senatvės agoniją, pagyvenu prisiminimais tų laikų, kai šis kelias ir tiltas mosėdiškiams dar buvo reikalingi. Ateinu prie šio griūvančio tilto šiltą vasarvidžio pavakarę, atsisėdu ant jo lentų likučių. Pasijuntu pakliuvęs į nepaprastą ir stebuklingą gyvosios gamtos rojų. Žiūriu, kaip ribuliuojantis šiltas ir švarus vandenėlis glamonėja apsamanojusius ir apglitusius slidžiais žalzganais maurais patiltės akmenis, kaip jis tyvuliuoja ir lėtai juda po kojomis pasiklojęs gelsvo smėlio gūbrėtą kilimą, kaip suskaičiuoja ir pačiupinėja kiekvieną jo kely gulinčią mažytę smiltelę ir atspindi palinkusius pailgus, lengvo patiltės dvelkimo judinamus, karklų lapus. Stebėkis ir gėrėkis, kaip įsibridusi vandenin karklo šakelė ir aukštos žolės stiebelis nepasiduoda lėtai slenkančiai vandens srovei, grumiasi su ja, čia abu susiglausdami ir žemai palinkdami, čia ir vėl narsiai išsitiesdami ir stryktelėję iš vandens džiaugiasi galėdami atsigauti, įkvėpti oro, pasišildyti saulės spinduliuose. O kaip muzikaliai ir raminančiai sklinda bėgančio per akmenis, susiduriančio su upės augalais, lengvutis ir monotoniškai patrauklus, vandens gurguliavimas. Visa aplinkinė žalia pieva, vos vos judantys vėjy karklai, pro jų šakų ir lapų tarpelius prasišviečiantys maži žydro dangaus lopinėliai, žemės kuždesiai, vandens ribėjimas ir žaižaruojantis spindėjimas, nepakartojami gaivinantys šio paupio vėsa ir kvapai, pro šakas be pertraukos byrantys paukščių giesmių skambantys karoliukai sakykite, brangieji, kur begali žmogus geriau atitrūkti nuo rutina apėjusios kasdienybės, kur begali geriau pailsėti jo akys, nurimti nervai, atsigauti ir mylėti be pertraukos plakanti širdis? Išplėskite akis, įtempkite klausą, išgirskite šios pievos, upės ir dangaus kvėpavimą ir jūs tikrai nepralošite, būsite pamaloninti ne ką mažiau, kaip klausydami gerų dainininkų, girdėdami pačią žaviausią muziką. Didelė palaima nors valandėlę per metus pabūti čia, ant savo amžių bebaigiančio Bartuvos tilto... Ir dar vieną galingą industrinį tiltą pasistatė mosėdiškiai. Ten, dar toliau, dar į šiaurę, dar paėjus per lanką nuo Kapų tilto kokį kilometrą. Čia jau metalas, mūras, pritaikyta sunkioms mašinoms ir traktoriams. Į geležies ir mūro rėmus griežtai ir kietai įsprausta upelio tėkmė. Tik tokio tilto ir reikia naujajam keliui, kuris sunkiasvoriais kroviniais pulsuojančia arterija sujungė buvusio ūkio Šačių gatvės gamybinį centrą ir Skuodo pusės kaimus. Aplenkdami miestelį šiuo keliu riedėjo didieji traktoriai ir automobiliai. Jie, nutiesus naują kelią, nebedrebino žemės po Skuodo, Šačių ir kitų gatvių gyvenamaisiais namais. Atsiduso lengviau žmonės nusikratę šaižaus ir galingo mašinų ūžesio, keliamų dulkių, užtemdančio trobų langus sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių judėjimo... Naujasis tiltas ir per jį besidriekianti upės vagelė taip galingai, juoduojančia ir sumaitota žemės ir pievos burna rėkia į dangaus erdvę, į laukus, į žmogaus jausmus ir protą, kad, rodosi, ilgiau čia pabuvęs, pasižiūrėjęs medžių, augalų, visos žiauriai išdraskytos ir išniekintos aplinkos, neišlaikysi, sugadinsi paskutinius nervus. Žinoma, juokinga taip sakyti, bet ir žaizdos žemės mūsų, kai įsisuka melioratoriai ir kelių tiesėjai, darosi siaubingai gilios ir baisios. Rodosi, buvusios Bartuvos čia nė pėdsakų nebelikę. Tik kur ne kur galingu ekskavatoriaus kaušu sutrempta ir sumaitota, sunkiais vikšrais suminta, ji nedrąsiai suspindi dangaus atšvaitu, gaivindama dar vieną kitą netyčia likusį vandens augalą, nulaužtą ir sutremptą varpinę žolę, pražydusią ir per pusę į žemę supresuotą vingiorykštę, lankstų su nurarinta žieve besikeliantį iš purvo ir tepaluotos žemės žilvyti. Kaip visa tai subtilu ir trapu lyginant su slegiančių gelžbetonio sijų pilku kietumu, naujojo kanalo plačiai pražiotais standartiniais nasrais, betonu virtusiais prietiltės krantais...
|
|
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama |