Į pagrindinį

2. ŽALIOJ LANKOJ SRAUNI UPIS...

Akis į akį

            Negali nesistebėti Bartuvos krantais. Ta maža, galima sakyti, laukinė, nežabota upelė prikrečia visokiausių išdaigų. Kaip laiką ji nuplukdo didžiuosius rudenio ir pavasario potvynius, lėtą vasaros vandens tėkmę, vos gyvą, ledų sukaustytą, seklų žiemos čiurlenimą. Jos žalia ir žydinti lanka — tai plati plati, tai visai susiaurėjanti, čia pat atsiremianti į ariamų dirvų galulaukes. Arčiau upės ir jos juostoje — žemės ir vandens stichija. Vienur krantas malonus, baltai gelsvu ir minkštu smėliuku pagražintas, lėnu paplūdimėliu iškylantis, į ramų ir gilų duburį nueinantis kitoje upės pusėje. Ir rodosi, ne šiltas ir skaidrus vasaros vanduo, o dykumų vėjas supustė tą dugno smėlį į mažas terasas, miniatiūrinius, banguojančius barchanėlius, kurie gelmėje, kur vandens tėkmė ramesnė, pereina į lengvų, puveningų sąnašų tamsią ir klampią lygumėlę...

            Skaitytojau, valandėlei sustokime, pabraidykime po mano Bartuvą. Basai kojai čia vėsu ir gera. Smėliukas, dedant pėdą, truputį šoktelėja į šonus ir pažaidęs su vandeniu, vėl leidžiasi ant dugno. Viskas švaru ir skaidru, judinant koją net gurgžda. Jeigu tik nori, gali pabristi gilėliau. Ir čia viskas švaru ir tyra, neklimpsta koja, neišsiteps ji nei dumblu, nei kuo nors kitu. O sugalvojęs gelmėje ilgiau pasimėgauti, pajusi, kaip sulig pirštu didumo smalsios žuvelės pradeda tau ribenti kojų blauzdas, žiūri jos į neįprastą vandeny  daiktą, smagios ir drąsios plaukioja aplinkui, vejoja viena kitą. Sukaitęs ir išsimaudyti gali, užteks gilumo, skaidrumo ir erdvės. Bet tokių sietuvėlių ne taip jau ir daug. Jos per vienus kitus metus gali būti užnešamos arba pagilinamos. Kuriame nors vingyje pragraužus naują vagą arba taip įsigraužus į pakrantę, kad pastaroji visu ūgiu įvirsta į upę, užlygina buvusį duburį. Ir niekas negali upelio vandens suvaldyti — nei ta sužėlusi lankos veja, nei kibios karklų ir alksnių šaknys. Ana ten, visai šalia mūsų, upės dugne jau ne skaidrus smėliukas, o grynų gryniausias juodžemis, kuris dar šį pavasarį suvirto į upę. Bėgantis vanduo jį lengvai ir gražiai išardė, paskleidė, surūšiavo. Veja tvirtesnė ir pačiame kranto paviršiuje dar laikosi, dar nepasiduoda, tik kiek pasislinko, nulinko žemyn, pridengė visą išneštą pakriaušę, bet neilgam. Didesnis vandens pakilimas ir ją, dar nespėjusią gerai prie pakrantės priaugti, nuplėš ir tada atsidengs rudai rausvos karklų ir alksnių šaknys, o po jomis gilus duburys. Iš lankos bus pagrobtas gerokas gabalas kranto, o duburys, kaip įpykęs žvėris, murmės tėkmės vingiu, sūkuriuos pilkai žaliomis gilmenomis. Čia visą vasarą matysi atplaukusią stambesnę raudę ar kurią kitą, giluma ir saule besimėgaujančią žuvį. O padugne, kai viskas nurims ir nutils žmogaus žingsniai iš gilumos atplauks beveik keturkampės piršto storumo ir ilgumo žuvelės, kurias mes vadindavom rubuiliais.. Tai dūks jos saulėtame vandenyje, tai vartaliosis blykčiodamos veidrodinėmis papilvėmis, knisinės smėlį taip ir anaip, virpins pelėkais ir uodegytėmis, kol vėl kas nors barkštelės ir jos strimgalviais viena per kitą slystelės į pakerės nepermatomą gelmę...

Upelio šėlsmas

            Ir koks tarpais būna to nedidelio upeliuko šėlsmas, kad net didžiuliai alksniai neatlaiko: palinksta ir pasvyra į vagos pusę, o paskui atsigula skersai upės tėkmės. Ir tada dairosi, vargšai, nustebę, dar klestėjimui žiedus sukrovę — kas čia po paraliais atsitiko, kad net neilgo savo amželio šioje derlingoje Bartuvos lankoje kaip reikiant nugyventi negalėjo... Bet medis, ypač karklas, jau su velniu gajus ir iš karto niekaip nenudžiūs, nepasiduos, nenumirs... A niekaip, net atsigulęs, dar nepradės džiovinti savo šniūrais nutįsusių šakų — iš paskutiniųjų barzdotais šakniaplaukiais kibsis į drėgną smėlį ar net, dar geriau, kur beprigautą kranto juodžemį ir tvirtinsis, ir skubinsis kiek begalėdamas. Bet, ak, neilgam — iki pirmojo didesnio potvynio, kol, ūžtelėjęs smarkus vanduo, savo galinga srove ir gūdžiai kliokiančia jėga nenutrauks jo paskutiniųjų ryšių su motina — žeme, kol pasidžiūgaudamas, tėkmėje, kaip ant delno, visaip visą jį vartaliodamas ir vilkdamas nenuneš, neišplaus, visiškai neapnuogins jo šaknų ir nepaliks kur nors saulėkaitoje, pakėlęs ir užmetęs ant suneštos žabų ir vandens šiukšlių krūvos... Ana vandenyje mirksta dievaži iš kur atplukdytas, jau visiškai išdžiūvęs ir palėgęs didžiulis karklynas. Jis tebeturi švariai nuo žemių išskalautas šaknis, tebeturi visas, kiek apdraskytas šakas, bet jau gyvybinės jėgos nebeturi ir rudų pumpurų šį pavasarį nebesprogina... O štai pasroviui plaukia ir kitas, jau sudžiūvęs į kietą juodmenį, jau senai atplėštas nuo gimtojo kranto. Ir net nuo kranto dar visai neatplėšti karklynai nebegali išmaitinti visų savo šakų ir pradeda džiūti, nes srauni upės tėkmė, atsimušusi į jų šaknimis apkabintą krantą, išnešė derlingą žemę, daugelį jų jau visiškai apnuogino. Rodėsi karklui, kad šiame pasaulyje su vandeniu tik draugauti ir džiautis, kad jokių pavojų nėra ir jų negali būti. Ir jis džiaugėsi, kai šiltas ir sūdrus tėkmės vanduo jį pamažu glostė. Bet vanduo beglostydamas karklo šaknis, vis po mažą dulkelę, po mažą trupinėlį, po šapelį ar net mikroskopinę dalelę, bet kas sekundę, kas minutę ir valandą vis trynė ir glamonėjo, čiupinėjo šaknų apglėbtą gruntą ir kai karklas pajuto, kad jo šaknys jau visiškai apsinuogino, viskam jau buvo amen — vanduo lengvai jį atplėšė nuo kranto ir su kadarojančiomis iš vandens šaknimis nusinešė tolyn. Ir skubiu žvilgsniu slystelėjęs paupio sąnašynais ne visada tesuprasi, kodėl štai prie pat vandens styro sudžiūvusios karklo šaknys, nebesprogsta gajūs jų stiebai, kodėl karklai styro sausi, purvini  ir pajuodę, ir užgriozdina upę plonų sudžiūvusių stagarų šiurkštumu, atsiremia ir beprasmiškai įsipina į minkštai suvešėjusį lankos žalumą... 

Potvynių grožis

            O, va, ir žvyruotas, akmenuotas upės slenkstis. Kai vandens nedaug — maloni ir skambi tyro vandenėlio ir akmens šnekta, ausiai malonus almėjimas. Kai vanduo pakyla — grėsmingas ir veržlus ūžimas, didžiulė jėga, draskymasis. Tada laužiami medžiai, tikrinami krantai ir silpnesnieji tuoj pat ardomi, sklaidomi, lyginami su dugnu, kol galiausiai vandens takas pasidaro toks, kad vanduo galėtų tekėti ramiai, nešokinėdamas, nesirūpindamas. Bet visiškos ramybės upė niekada nepripažįsta: čia štai duburys, toliau akmeningas susiaurėjimas, dar toliau — rami ir plati tėkmė, netikėtas vingio posūkis, kranto lūžis ar pasvirimas, didžiulė žabų krūva, kuri lyg pieno koštuvas filtruoja visą upės vandenį — ištisas nerimo pasaulis, nepakartojamas ir įdomus judėjimo gyvenimas.

            Kai nuo vasaros lietų padaugėja vandens ir jis klioktelėja per upės kraštus, Bartuva išplatėja, teka visomis senvagėmis, visais lankos įlinkimais. Pakilęs vanduo kedena ir sklaido ilgąją lankos žolę, ieško trumpiausio kelio nuotėkiui, ardo ir griauna susidariusias kliūtis. Kai vanduo nuslūgsta, pamatai: visiškai pasikeitė senoji vaga, dar vienas upės vingis tapo senvage. Naujoji vaga keičiasi ir platėja pamažu, kol visiškai prisitaiko prie vasarinio ir rudeninio vandens debito, kol čia išplinta vandens augalai, pripranta žuvys, atropoja medžiais ir žvyru apsilipdžiusios kirmėlaitės, atslysta vandens žiogai, susiranda sau prieglobstį ir gyvenimo terpę kiti vandens gyvūnėliai. O štai ana senvagė, taip arti prisiglaudusi prie upės, dar daug metų prisimins buvusį judrų savo gyvenimą ir kai tik upė išsilieja, o paskui ir vėl nurimsta, ji ilgesingu likusio joje vandens atšvaito žvilgsniu dairosi po šį pasaulį, gedi, kol ją vis glaudesniu ratu apsups ir užguls žolės ir medžiai, ir pribers rudenimis jos dugną lapų, priguldys žolių stiebų ir galų gale ši nejudri, į dangų besidairanti akis, vis labiau seklės, drumsis, kol vieną gražią vasarą visiškai užsimerks... Taip po keliolikos metų buvusi senvagė pasidarys įdubusiu karklynų lopinėliu, o gal ir derlinga pieva. Tokių visokio amžiaus senvagių Bartuvos lankose labai daug.

            Pavasariniai Bartuvos potvyniai nulaistyti šiltos ir geltonos saulės bei mėlyno dangaus spalvomis, nuplaukia per visą lankų plotį. Žvelgiant nuo pakapės kalvelių į tą gyvai judantį pavasario ežerą, kuris visu rimtumu urzgėdamas ir putodamas darbuojasi ties pačia upės vaga, negali nesižavėti. Vandens didybė, į jį subridę belapiai dar medžiai, kurių vandeninių atšvaitų juodus šešėlius laužo ir liūliuoja į tolį banguojantis ir šėlstantis pavasarinis išsiliejimas, tyras, jau pavasario kvapu sušildytas oras, visur — medžių pumpuruose, žolės daigeliuose, mažiausioje sėklytėje susikaupęs laukimas ir veržlumas. Greitai jau greitai, nuslūgus šiam šviesiai mėlynam ir saulėtam Bartuvos potvyniui, žaliu tviskėjimu, įvairiaformio augalo lapo gležnu skambėjimu, kūrybine visatos energija užsilies visa žemė, visi jos gyvieji padarai. Ir nueis bedžiūstančia lanka ne tik šviesiai žalia augalo lapelio daina, bet ir spalvotų jo žiedų siautri muzika, kurią nuo ryto iki vakaro rėks saulėtos ir šviesios dienos, tykios, gyvybės atgimimo prasmės prisotintos naktys, kurias ir senas ir jaunas pasveikins prasmingais žodžiais: “Štai ir atėjo dar vienas pavasaris...” 

Pabartuvio vakarai

            Ak, jūs Pabartuvio vakarai... Nuo pat vaikystės taip giliai atmintin ir širdin įaugę. Čia ir tų dienų lengvutis nerūpestingumas, kai ten už krūmų ir kalnelių leidžiantis didžiulei raudonai saulei, ligi gimtosios odos su žvyru, muilu ir skuduru nudrengtomis nuo nešvarumų kojomis ir išplautomis galvomis visu šeimos būreliu grįždavome iš paupio namolio. Tada dar mes plasnodami rankomis kaip paukščiai skrisdavome nuo vieno plokščiai perskelto pakelės tako akmens ant kito, o mama ir tėtis, dar gana jauni, šnekučiuodami eidavo paskui mus. Jau išsprogę ir neseniai baigę nužydėti karklai kvepėdavo tuo lengvu, šnerves ir širdį kutenančiu kvapu, kuris vėliau, kai ūgtelėjome, vis viliodavo mus čia ateiti ir būti iki išnaktų. O drėgna dienos šiluma kvėpuojanti lanka ir besikalantys žalumu žolynai, o svaigus neaprėpiamas ir nepagaunamas dvasios polėkis vis padilginamas ir nulaistomas griežlės rypavimo ir skardžiai mielų lakštingalos giesmių. Ne, ne viena, o dešimtys jų suskrisdavo į paupio rasotus karklynus ir kaip pasakoje skambindavo auksiniais drėgnais varpeliais, švilpaudavo užburtomis fleitomis, čiauškėdavo ir caksėdavo visa įmanoma ir neįmanoma suvokti garsų gama. Tik suprasdavai, kad ta kiekviena mėnesienoje žybsinti ir skambanti garso šukelė sminga į širdį, į vos pradėjusius bujoti jaunyste jausmus ir tu tų skambančių skeveldrų draskomas ir raižomas, plūsti ne krauju, o išnyksti, pasklindi toje pavasario garbanomis nuėjusioje pievoje, tame vos kylančiame balzganame rūke, mėlynai rausvame danguje, lyg ir pats būtum visai ne žmogus, o tai, kas nesuvokiamo ir nepagaunamo protu aplinkui žydi, kvepia, skamba aukštuose dangaus skliautuose, mirguliuojančiame upės vandenyje, pačiuose pirmuosiuose pavasario žieduose... Ech, jūs pabartuvio vakarai...

            Vasaros pavakary ant upelio vandens ištisas tuntas visokiausių gyvių ir padarų. O kiek čia išdaigų, vyvavimo, šokinėjimo, svyravimo, lėkčiojimo, bėginėjimo, plaukiojimo, meistriško čiuožimo ir ko tik nori dar. Tik žiūrėk, lekiantysis padare, neapsnūsk, neapsvaik ir neužsimiršk besidžiaugdamas ir besimyluodamas su panašiu į save, neprarask vikrumo ir budrumo, neužsimiršk kur esi. Tave seka daugelis budrių akių ir išžiotų išalkusių burnų ir ant vandens ir pačiame vandenyje. Visa tavo linksmybė beregint gali tapti didelės žuvies ar vandens žiogelio — čiuožėjo skaniu kąsneliu. Labai greitai, nereikės nė poros sekundžių... Taip džiaugiamasi ir mylimasi šiltą vasaros dieną, kur prie ramesnio duburėlio, kur nedvelkia joks vėjelis, o pro vešliai sužėlusius karklynus didesniu plotu pomiškio erdvėn įsrūva platesnis pluoštas saulės spindulių ir kur niekas net vabalui ar sparnuotam skraiduoliui netrukdo būti savimi — maža pasaulio visatos dalele. Taip ir gimstama, ir mirštama — apsvaigus nuo į vandenį nulinkusių žolynų žiedų, nuo aitraus nupjauto ir bedžiūstančio šieno kvapo, nuo saulės kaitros, nuo šiltame vandenyje atsispindinčios dangaus begalybės, nuo didelio gyvenimo džiaugsmo... 

Lankų toliai ir artuma

            Žvelgiant į lankų tolius, jie taip pat kvėpuoja vešlia, vandens gaivos ir saulės prisigėrusia augalija. Kai matai pačią mažiausią žolelę, mažytį švelniai mėlyna ar geltona akele į erdves besidairantį žiedelį ir čia pat didelius surambėjusia, juoda ir suskeldėjusia žieve prisidengusius medžių kamienus ir pagalvoji kas buvo ir kas yra, vėl tave priverčia susikaupti, galvoti, gretinti, prisiminti...

            Bartuvos lankos ne tik laukų, bet ir medžių ūgių nelygumais tai priartėja, tai nutolsta nuo dangaus, tai plačiau skėsteli vienon, tai kiton pusėn. Anksti pavasarį rudais, vėjy besikadaruojančiais sliekeliais pražysta alksniai, geltonomis puriomis avelėmis blindės ir karklai, o ką tik žiemos vandenis sugėrusi žemė pakyla varpinės žolės smailiu laivelio pirmgaliu, sulinkusia vėdryno lapo žąslepše, storu, riebiu purienos lapo karpytu apskritimu, gležnai geltona, drėgme saulėje spindinčia vištapienės žiedo penkiakampe žvaigždele. Praeis pavasario mėnuo ir viskas čia subujos, suklestės, išsirąžys, kaip jaunamartė per vestuves — nebepraeisi tarp karklynų, nebepralįsi tarp aukštų žolių ir medžių tankmės, nebenubrisi upelio tėkme. Čia ištisomis raganų šluotomis susipins vandens augalų šaknys, tarp kurių ir šviesžaliai ajerai, ir aštriojo vilkdalgio, ir kvapios vandens mėtos, ir žiaudrieji vandens asiūkliai, ir kietastiebės, bet švelniai kvepiančios vingiorykštės, ir bulvažiedžiu prasiskleidęs saldkartis karklavijas, ir didžioji kandžioji dilgėlė, ir švelniastiebė mėlynakė neužmirštuolė, ir daug dar, daug kitokių augalų. Ir viskas taip pasinešę į saulę ir erdvę, taip nusiteikę kilti ir augti, kad ir pats perkritęs į minkštą pievos patalą, žiūri į baltais debesėliais pūkuotą mėlynę, klausaisi tylaus upelio gurguliavimo ir vyturio giesmelės, ir visas šis žalias, žieduotas ir saulėtai mėlynas pasaulis tau taip arti, kad beveik viską užmiršęs nuskęsti jame, sušyli ir, atgavęs protarpiais kvapą, vėl išplėtęs akis stebiesi — negi tai ne mamos dar vaikystėje susėdus apie šiltą pečių sekta pasaka, ne nepaliestas ir jaunas žemės ir mėlyno dangaus nuogumo stebuklas...

            Paupio pieva — mūsų vaikystės takeliai. Visos atostogos, visos auksinės saulėtos pavakarės čia prie sidabrinio upelio prabėgdavo.Taškydavomės skaidriame ir šiltame vasaros vandenyje, voliojomės ir išdykavome erdvioje pievoje. Akyse iki šiol tebemirguliuoja geltoni papūtžandžiai lankos burbuliai, rausvos, medum kvepiančios žiognagės, smulkiažiedžiai, geltoni išstypėliai — aitrieji vėdrynai, rožinėmis liepsnelėmis užsidegę rūgčių sultonėliai, išplaukėjusios ir vėjy ant laibučių kotelių pabėrusios plačias pilkai rausvas varpeles, smilgšluotės, šalia jų, lyg amžiną šaltį kenčiančios ir visą laiką virpančios, kiškio ašarėlės, avižuolė, pievinis pašiaušėlis ir daug daug kitų...

Lankos išniekinimas

            O štai dabar, jau vasaros vidurys, o lankoje, žiūrėk, dar tebetelkšo balos, nebeišsausėja įlinkiai, vanduo nebesusigeria į žemę, nebesuteka į upę įprastais grioviais ir grioveliais. Buvo užarta, išsidraskė ir užgriuvo vandens takai, nutrūko lankos ryšiai su upe. Kiek daug dabar lankoje tų nebeišdžiūstančių, užpelkėjusių plotų. Imant nuo buvusio Kapų kelio į Igarių pusę, geros pievos gal koks penktadalis belikę. Ir želia užvandenėjusiuose lankos plotuose gyvulio nemėgstamas vilkdalgis, kupstinė šluotsmilgė, vandens asiūkliai, viksvos. Kai daug saulėtų dienų ir pelkių stovintis vanduo įšyla, nesiartink prie jų — įklimpsi, apteksi juodu, stovinčio vandens troškumoje besikaupiančiu dumblu. O jei bus gražus ir šiltas vakaras, tave "pasveikins" milijonai čia balose besiveisiančių ir grobio beieškančių uodų. Lankoje, ypač  šlapesniais metais, kemsynų arealas plečiasi, geroji pieva jau seniai sunaikinta...

Prie pakapės šaltinių melioratoriai iškasė didelius griovius, išmestos iš jų žemės dirbtini pylimai gana aukšti, o kai ant jų suveša dilgėlės, balandos, usnys, visokiausios kitos daugiametės ruderalinės piktžolės, tai nei saulės, nei dangaus nebematyti. Tarp išilgųjų griovių jau suminti takai ir suvažinėti lauko keliai. Grioviuose, kurie per praėjusius metus bemaž užako, kaupiasi stovintis vanduo ir išbujojusių piktžolių pavėsyje, gamtos ir ne vien jos darinius ir tvarinius, gaubia nešvari, mauruota paslaptis. Senos išvešėjusios pamazgų duobės bjauresnio šleikštulio nesukeltų Šis gražus žemės kampelis virto nykia dykviete dėl to, kad jo podirvyje buvusios kalkės keletą metų buvo naudojamos laukams kalkinti...

            O prisimenu, kai vaikais dar būdami, šokinėdami lėkdavome šiomis vietomis prie upės. Tada mus stebindavo, kodėl po plona vejele tokia balta žemė. Čia augdavo tik vienas kitas šalpusnis ir, kur patogiau įsitaisęs, švyturiuodavo baltųjų dobilų lopinėlis. Visa ši baltžemio ilga ir neplati pievelė nuo paupio lankos buvo atskirta medžių guoto ir negilaus griovelio, kuriuo čiurleno į upę kvapus ir skaidrus šaltinio vanduo. Pavasariais ši siaura pamiškės juostelė ir papieviai klestėdavo ir kvepėdavo ryškiais geltonžiedės ir baltažiedės plūkės, kur prie griovelio šlaito prisimetusios purienos žiedais. Vasarą čia aukštai aukštai virš žolynų mėlynai violetinių žiedynų skietelius iškeldavo ilgakočiai valerijonai. Aplipdavo griovys ir žaliastiebėmis švendrių lazdelėmis, prie duburėlių puikuodavosi šviesžalių ajerų smailaviršūniai lapai. Ir rodosi, kad skambėdavo gyvulių nugraužta lankos pieva nuo saulės, medžių ir dangaus darnumo, lengvo žemės kvėpavimo ir mūsų, paauglių, alaso...

Į pradžią

Į tęsinį

© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama