|
|
|
|
|
|
3. ŠALTINIŲ SIDABRAS... Šaltinių paniekinimas Vandeniu Bartuvą maitina tie patys Mosėdžio laukai: jų paviršius ir gelmės. Kai palyja, kai sniegas tirpsta, o kitas vanduo ir iš gelmių per žvyrą ir akmenis, kiečiausius molynus ir kitokį gruntą vis slenka ir skverbiasi, kaip tas augalas vis į viršų, į saulę, kol galų gale atsiveria tyra šaltinio akimi. Visą išsiliejusį iš gelmių ir nukritusį iš dangaus vandenį Bartuva, kaip geroji motina, priima savo glėbin. Dabar laukai nusausinti ir vanduo iš dirvos pavasariais ir vasaromis daug greičiau sunkiasi į drenų molinius urvelius, kurių tinklą melioratoriai, kaip kokie protingi robotai, supynė podirvyje. Iš to tinklo atsiveria didesni ir mažesni grioviai, kuriais paviršiaus drebuliu nuo skubėjimo virpėdamas, ištakose visa gerkle kliokdamas, mūsų dirvų vanduo greitai nulala į upę. Tais laikais, kai buvo klojami į podirvį moliniai vamzdžiai, visa Lietuva beatodairiškai kažkur skubėjo. Visos dirvos ir net jų vanduo buvo įjungti į tą greitai kažkur beskubantį velnio ratą. Visi vandenys skubėjo į savo pagal planą paskirtą vietą, visai netikėtai žmonėms, išsekindami jų prūdus, nuo seno telkšojusias vietines balas ir net šulinius. Visks buvo paversta sezoniniu bumu kuo greitesne pavasario sėja, mechanizuota darbų pabaiga. Šaltinio gyvenimas Kai atplūsta laukų vanduo į Bartuvą, ypač rudenimis ir pavasariais, jis plačiai išsilieja į lankas, apsemia paupio pievas, atsiduria prie pat ariamųjų dirvų galų. Bet ne trumpalaikiais potvyniais upė gyva. Ši, greit praūžianti stichija gali laužyti, griauti, ardyti, bet negali būti upės nerimastingąja ir nemariąja gyvybe. Iš tikrųjų Bartuvos upę maitina kvapieji Mosėdžio, tolimesnių vietovių šaltiniai. Ištisus metus, be mažiausios pertraukos, žiemą ir vasarą. Neišsenkamomis, giliai ir toli į žemės tamsumas nueinančiomis paslaptingomis gyslomis, kurios trykšta ir ašaroja tyru, šaltu ir skaniu šaltinio vandeniu. Niekas negalėtų pasakyti kur jie prasideda, iš kokių legendarinių tolumų ateina. Šaltiniams, kaip sako mosėdiškiai, nė po kam nei ilgai trunkantys sausringų vasarų karščiai, nei stingdantys žiemos šalčiai. Vasarą pro vešėjančios žolės ir krūmų kerus, kur šaltiniuota vieta, visada raitosi plona, kaip stiklas spindinti ir šalta vandens gyvačiukė. Ji nežymiai, bet nesulaikomai prasimuša iš smėliu ir visokiomis tamsiomis nuosėdomis užgultų akelių. Rodosi, kad vanduo veržiasi iš miniatiūrinio geizerio: jis mėto į viršų balto smėlio kruopelytes, visokius šapelius, kurie krenta atgal ir nori užspausti pulsuojantį vandens judėjimą, bet šaltinio jėga jas vėl bloškia į viršų, kol galiausiai, susidariusi vandens srovelė, viską nuneša į šoną, į ten kur nusiraito gyvoji šaltinio ištaka. Juodais ir lengvais šapeliais šaltinis atsikrato daug sparčiau, nors jie taip pat įnirtingai maišosi su smėlio dulkėmis ir nori pažaisti su šaltinio gyvastimi nė kiek ne mažiau, kaip ir smėlio kruopelytės. Viską nugalėdama šaltinio versmė trykšta ir trykšta skaidriomis žemės gelmių ašaromis. Neužšąlanti versmė Žiemą šaltinio ledas visada minkštas, iškilus ir šalčiausią žiemą ištisai ašaroja, trykšta daugialypėmis, ribuliuojančiomis srovelėmis, ten po sausledžiu susiliejančiomis į didesnį ar mažesnį gyvasties latakėlį. Ištisi ledo kalneliai šaltą žiemą išauga ties garuojančiais ir gyvybe srovenančiais šaltiniais. Šaltinio vanduo visada tekantis pro sniegus, šalčio surakintą ledkalnėlio paviršių, ledo apačią, jis veržiasi ir veržiasi į saulę ir šviesą. Prasimušęs pro visas kliūtis, milimetras po milimetro įveikdamas savo kelią, jis slenka į savąjį griovelį, ant savo pečių laiko ir neša visą pritilusios poledžio upės pulsą ir gyvastį. Tokios nenutrūkstančios ir tvirtos šaltinio ištikimybės upei gali pavydėti visas dorasis mūsų pasaulis. Įveikdamas žiemos šalčio stingdančią jėgą, tikras šaltinis visada apauga ledo kalneliu. Tas kalnelis kartais būdavo tokio didumo, kad nuo jo į dar žemesnę pakalnę gerai slysdavo mūsų, besivažinėjančiųjų lauke, rogutės. Keistas ir neįprastas būdavo tas ledo kalnelis kai statydavai koją, pajusdavai kalnelio ledas yra minkštas kaip vata, jis nuo tavo svorio linksta ir lūžinėja, apavas truputį gurkštelėjęs įklimpsta į tokią keistą ledo košę ir ta pėdos įspausta duobutė tuoj pat sušlampa, prisipildo vandens. Dėl to važiuodamas su rogutėmis nuo minkšto ledkalniuko, visą laiką saugodavaisi, kad nenuvirstum, nes tuoj pat visas kelnių ar sijono dugnas būdavo iki varvėjimo sušlapę ir kai kiti ilgai dar galėdavo dūkti lauke, tu, suspaudęs kinkas, turėdavai spūdinti į trobą prie šilto pečiaus. Ir nueidavai ne šiaip sau, bet palydėtas visokių kandžių žodžių, kurie tavo šlapiam kelnių dugnui apibūdinti būdavo pasakomi pasiliekančių ant ledo draugų... Tokių ašarojančių ledo kalniukų pabartuviais gana daug. Vien palei senąjį malūno prūdą jų suskaičiuodavome visą penketą, o paėjęs žemyn už senojo malūno dar ne viena dešimtis...Jie išsimėtę arčiau ir toliau nuo upės, bet visi savo sidabrines, gyvybe virpančias gijas tiesia į Bartuvos tėkmę. Žmogus ir šaltinis Buvusiuose Mosėdžio ūkininkų lankose šaltiniai ir jų grioveliai buvo sutvarkyti stropiai ir padoriai, vanduo nekliudomas ir vasarą, ir žiemą dailiai tekėdavo į upę. Nes kaipgi kitaip galėjo būti, jeigu kiekviena žemės pėda buvo po rokundu, brangiai kainavo ir jos dykai niekas nelaikė? Dėl to žemę užtvindyti, kad ir pačiu skaidriausiu šaltinio vandeniu, būtų buvusi didžiausia šventvagystė, nei pašalinis nei pats ūkininkas tokio dalyko nei suprasti, nei daryti negalėjo... Toks elgesys prieštarautų ir sveikam protui. Šaltiniuotų vietų yra ir prie pat Bartuvos. Daug jų ir laukuose tuoj pat už Mosėdžio kapinių. Sudėjus į krūvą visus čia trykštančius šaltinius ir šaltinėlius susidarytų gana didelis plotas. Vienas šaltinis bemaž įsiręžęs į kapinių zomato kampą. Šalia jo kitas, jau nuo senų laikų buvo naudojamas kaip neišsenkančio vandens šulinys kapų duobėms laistyti. Moterys, apsiėmusios taisyti kitų kapus, nuo ryto iki vakaro naščiais ir be jų tempdavo pilnus vandens kibirus į kapinių kalnelį, laistydavo vidurvasario sausros išsekintus žolynus. Ir kartais atrodydavo, kad ši barškančių kibirų industrija, per dulkėtą kelią nešamo vandens nusilaistymo pėdsakai, kelių pakopų laipteliai per zomatą, prakaituoti moterų veidai ir baltos skarelės ant jų pražilusių ir palinkusių galvų, yra tas tikrasis vaizdas, be kurio neįsivaizduojama ši mirusiųjų laidojimo vieta. Vien buvusio ūkininko B. lankose į upę sruvo keturi šaltinių grioviai, kurie suimdavo keliolikos šaltinių vandenis. Ta vieta, kur šaltinis įteka į upę, būdavo pavojinga ir nemaloni jau ir taip kelias valandas mirkstančiam vandeny ir sušalusiam paaugliui žvejui. Brisdamas upe iš karto suprasdavai pakliuvai kaip tik į tokią vietą: nudegina kūną nepaprastas vandens šaltumas. O šaltinio įsiliejimo į upę vieta būna gerokai gilesnė, nes dugno smėlį, kaip kokia pustyklė, bebėgantis šaltinio vanduo nustumia, nuneša palei upės tėkmę tolyn, nutiesdamas ant upės dugno kreivą ir nelabai pastebimą pylimą. Jis yra toks vandeningas ir purus, kad nepastebėjus ir bandant atsistoti ant jo, įklimpdavai į šaltą gylį bemaž iki kaklo. Ir tada, kaip pabaidyta antis, plumpsėdamas ir šokinėdamas per vandenį, nebežiūrėdamas kur giliau, kur ne, ieškodamas išsigelbėjimo, maudavai tiesiai į krantą. Įspūdingiausias šaltinis Ilgiausias Mosėdžio apylinkių šaltinio griovys buvo iš Nevočių kaimo. Žmones šaltiniuotą upeliuką buvo pakrikštiję Deinininku. Jis prasideda iš Nevočių liūnyno, kuris Mosėdžio apylinkėse ar ir nebus pats įspūdingiausias. Tai už senojo Mosėdžio Skuodo vieškelio gerokai įlinkusi gal penketos hektarų įduba, kurią iš dviejų pusių supa aukšti daubos šlaitai, o iš vienos lėnas pakilimas. Jis apaugęs aštria pelkės žole, kerpėmis ir kada šia žeme beeitum, žemė visada žliūgčioja. Į palikusią pėdą kaipmat pribėga vandens. Ant šaltiniuotos žemės iš medžių nelabai kas teauga, gal tik vienas kitas karklas. Įduba tik palei pat šaltinį apaugusi alksniais. Karklai pasitraukė iš šių vietų į aukštesnes ir šiltesnes. Žengęs į liūnyną basa koja, pajusdavai, kad jo pagrindas, ne kaip kitų gana kietas ir tvirtas, nesiūbuoja, o vietomis net vienu kitu akmens pakaušiu išsišovęs. Keisčiau kaip laukuose augo čia ir alksniai lyg kokiomis salelėmis išsimėtę. Štai šitoje vietoje susispietė jų plonų ir ilgų koks dešimtukas, su gana skystu šakų vainiku ten aukštai aukštai, o šaknys jų nuėjusios į šaltiniuoto grunto gelmę. Aplink nėra jokios žalios vejos, o lyg jos imitacija šaltinio paunksnės plačialapių augaliukų ir kerpių trapus užtiesalas. Čia basą koją braižo gana aštrus rudų šaknelių raizginys. Visa ši veja stangri ir aštri, vandens pritilžusi, nelanksti, trūkinėjanti. Primynus koja, ant liūningo grunto ji vos vos tesilaiko, teturi visiškai trumpas ir silpnas šaknis. Iš grunto daug kur sunkiasi ir mažais latakėliais teka vandens sidabras. Atrodo, kad visas žemės kietas ir balzganas paviršius kažko ašaroja. Kiekviena versmelė vos pastebimu takeliu slenka ir nelyginant skruzdėlė neša mažytes molio ir medžio dulkių, atplyšusios žievės dalelytes. Kiekvienas latakėlis skuba vis arčiau ir arčiau prie didesniojo, prie Deinininko pagrindinės ištakos, prie didžiosios upės... Deininiko lopšys atrodo niūrokai ir mes, vaikai, gaudydami rankomis vėgėles, retai kada išdrįsdavome prasibrauti į liūnyno vidurį. Čia net šilčiausią ir saulėtą dieną amžina šešėlių ir šalčio karalija, drėgmės ir dumblo, klampumo ir neaiškių augalų raizgalynės žemė. Nepripratęs ir iš šiltos bei saulėtos dienos pakliuvęs čia, iš karto pasijusdavai nejaukiai pašėlusiai šaldavo basos kojos, jeigu bandydavai atsistoti aukštėliau prie kurio nors medžio, durdavo į padus juodai rudos ir stangrios šaknys. Kartą, kai mes aistros apimti, buvome sušokę į šaltą vandenį gaudyti didelės vėgėlės, pamatėme, kaip ji sekliu vandeniu, sukeldama dumblų ir visokių kitokių nuosėdų drumzles, nuvingiavo į liūnyno vidurį. Net suvirpėjome pamatę tokią didelę žuvį, kurios nugara, kai ji spruko nuo mūsų, buvo net išlindusi iš seklaus vandens. Tuoj pat, karingai nusiteikę, šokome jos vytis. Bet čia, liūnyno viduryje, pakerių erdvės buvo tokios plačios ir tamsios, kad turėjome pripažinti savo plikų vaikiškų rankų ir visų savo sumanymų, pagauti žuvį, bejėgiškumą. Ir dar labiau šios vietos pasidarė mums atgrasios, kai tarp liūno šabakštynų ir sekliųjų versmių pamatėme lakstant dideles juodakailes vandens žiurkes. Jos, išsigandusios mūsų, taip pat suniro po didžiosiomis pakerėmis. Iš pasakojimų žinojome, kad su žiurkėmis menki juokai, nes jos, kišant ranką po pakere, vienu ypu gali pirštą perkąsti iki paties kaulo... Šaltinio grožis ir kvapai Dažniausiai mūsų lankomas ir daugiausiai mums žinomas buvo pakapės šaltinis, kuris tryško šalia mūsų suminto ir tiesiai į paupį vingiuojančio tako. Čia pat buvo nedidelis liūnas, prie kurio šliejosi į kalvą kylančių dirvų galai. Iš šio liūno į krepšelį ar maišą raudavome ožkai vešliai kylančią šlapių vietų žolę. Žolė būdavo aštri, graudi ir lapinga ir, matomai, nelabai reikalinga šių laukų šeimininkams, nes niekas niekada jos nepjaudavo. Nežiūrint to, mūsų tvarte laikoma ožkelė ją šveisdavo taip, kad net trupiniai pro ausis lėkdavo ir paskui mama savo šeimynai iš jos primelždavo daug gardaus pieno. Tarp liūno aukštos ir vešlios lapijos, iš viršaus visai nematomas, giliai į žemę įsigraužęs vinguriavo šaltinio griovelis.. Jo kraštai buvo apėję geltonai žalia kerpe, o dugne, pro praskleistas žoles, nutviekstas saulės spindulio, švytėdavo švarus ir geltonas smėlio auksas. Net akys raibdavo nuo to ryškaus švytėjimo, kuris sklisdavo iš gilokos griovio prietemos. Žiūrėdamas į tyliai ribulinga ristele bėgančio vandens kuprelę, čia galėdavai įkvėpti, kol kas neaprašytų ir turbūt neįmanomų susintetinti, bet man visų skaniausių ir pačių subtiliausių pasaulio žemės aromatų. Tai būdavo visiškai ne prancūziškų ar lenkiškų kvepalų skonis. Tai kvapai pačios švariausios žemių gelmės ir mėlynojo dangaus išgryninti, visų čia augusių augalų po truputį gardinti ir surišti į vieną nenusakomai malonų dvelktelėjimą. Jų neuodusiam niekada negalėsi pasakyti kas tai per kvapai. Lygiai taip pat, kaip nemačiusiam žodžiais neišsakysi, kas tai yra pavasario žemė, jos ūpas, jos gyvybinė energija, ir visokiais žiedais pasipuošusi vilionė... Sodrus ir gaivinantis kvapų protrūkis ypač sustiprėdavo, kai sujudindavai žolę, kojomis primindavai ilgai paunksmėje kiūtojusią ir vešliai miniatiūriniais medžio šakų pavidalais išsikėtojusią kerpę. O kaip gera prie šio liūno šaltinių būdavo pavasariais, koks čia kildavo atgyjančios žemės ir gamtos siutas, kokie sklisdavo anksti pradėjusių sprogti žolių kvapai, iš po ledo atbundančių samanų, jau gurgančio šaltinio vandens ir pačios, šiluma garuojančios žemės kvėpavimo ir garsų šurmulys. Ta neapsakomai svaigi ir džiaugsminga nuotaika didžiulėmis ir neaprėpiamomis bangomis plūsdavo į veidą, alsindavo greitai plakančią širdį ir iš visų jėgų reikėdavo laikytis, kad pasitraukus žiemos orui, tu, atėjęs čia, neapsvaigtum ir nenukristum nuo to pavasarinio dvelksmo didybės ir saldumo. Atsisėdi, būdavo, ant pernykščia žole apgulto laukų kauburėlio, įsiklausai į amžiną, lengvai su pavasario vėjeliu plasnojantį šaltinio tilindžiavimą, į ankstyvo vyturio čirenimą, į laukų erdvės tolumoje besivartaliojančios pempės klykavimą ir nieko daugiau nebereikėdavo, būdavai visko sotus ir laimingas. O saulės šiluma savo švelniais pirštais glostydavo veidą, o dangaus mėlynumas taip svaigiai įvilnydavo į pat akių gelmes, kad jau nebesuvokdavai savęs pasaulyje be šio didelio ir gražaus įvaizdžio, be šio mažo, gražiausiai skambančio, įvairiausiomis pavasario spalvomis besipuošiančio žemės lopinėlio. Kas, iš mūsų čia susirinkusių, turėdavo gerą apavą, galėdavo nieko nebijodamas užlipti ant pačios liūnyno kupros, ant pačių šaltinio ištakų. Kartais ir be gero apavo lipdavome, namo grįždavome šlapiomis kojomis ir nieko neatsitikdavo, neperšaldavome juk lauke jau būdavo ne žiema, o pavasaris. Liūnynas mus pasveikindavo triukšmingai kylančiais ir sproginėjančiais gelmių burbulais, kurie sumaišydavo nuo ramybės tarp pernykščių žolių susikaupusį rudą ir lengvą dumblą. Tada visos pradėjusios greičiau kvėpuoti šaltinio srovelės pradėdavo dumblą nešti ir ridenti jo stambesnius gabaliukus, o šaltinio vanduo pasidarydavo, kaip pabaltinta kava, šviesiai rudas. Štai tada tu ir atsidurdavai pačiuose šaltinio garų kvapuose, pirmykštės, dar niekieno netremptos gamtos mažytėje salelėje. Galėjai būti tikras, kad čia nieko dar žmogaus ranka nebuvo lietusi. Tik stovėdamas čia turėdavai būti labai budrus, neužsimiršti, nes kiekvienu momentu tu galėdavai pasidaryti per sunkus šitai murmančiai, linkstančiai ir linguojančiai po kojomis žemei. Va, jau tavo kojos pradėjo klimpti gilyn, jau jas apsėmė dumbluotas vanduo, greitai pradės lietis į klumpę ar kokį palaikį batą, nebelauk, staigiai šoktelėk ant naujo praeitų metų sausžolės kupstelio, juk jų liūnyne niekieno nenupjautų yra pakankamai. Ir mes visada laiku suspėdavome pabėgti nuo mums gresiančio įsmukimo ir nė karto neteko išbandyti liūno gylio, kuris atsivertų po kojomis, jeigu pavėluotum. Tiesa, kartą bandėme gylį matuoti kartele, bet dugno nepasiekėme. Mosėdiškiai pasakojo, kad vienas toks liūnas vos karvės neprarijęs, bet subėgę žmonės ją dar šiaip taip ištempę. Bet mum nebuvo ko bijoti, mes visada laiku spėdavome nušokti ant kito kupstinės šluotsmilgės kero, kuris, kol vėl pamažu nugrimzdavo, mes galėdavome kokią minutę ar dvi jaustis drąsiai ir ieškoti šuoliui kito pernykščios žolės kero. Bet žiopsoti nebūdavo galima, reikėdavo būti atsargiam, nes visą laiką jusdavai, kad po kojomis, pašokinėjus, visas liūno paviršius linguodavo kaip neužšalusi ugnikalnio lava. Tik tiek, kad čia nebūdavo karšta ir visada reikėdavo būti apdairiam. Šokinėti reikėdavo panteriškais šuoliais lengvai, švelniai, kad staigiu judesiu ar atsispyrimu visko nesugadintum ir neprasmegtum liūlančioje marmalynėje. O kai pasisekdavo liūnyne surasti kiek patikimesnę salelę, tada galėdavai sau, kaip koks karalius dairytis į visas puses ir visi aplinkiniai tau pavydėdavo to malonumo. O tu, nuleidęs žemyn akis, matydavai, kaip čia pat šalia tavęs liejasi mažyčiai šaltinio vandens gyslų akivarėliai, kaip jie judina geltoną, iš kažkur atklydusią smiltelę, juodą žolės stagaro šapelį... |
|
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama |