Į pagrindinį
3. Mažasis upeliukas
Kitą dieną iš pat ryto vakarykštis nuovargis ir nusiteikimas pamiršti. Dienos
saulė, slopus vasaros karštis ir pietums trys virtos bulvės ginte ginė Antaną
prie upės. Atsikėlė ankstėliau, kol neužkepino saulė, nuravėjo nurodytų daržo
vagų storai rasa apkritusias žoles, kabino ant peties savo terbelę ir išėjo per
dar neišdžiūvusias ir kvepiančias pievas prie upės. Gerokai paėjėjęs prieš
tėkmę, įbridęs į upę pajuto, kad vienu upės srauto pakraščiu teka nepaprastai
šiltas ir geras vanduo. Greitai pastebėjo iš dešinės į didžiąją upę įtekantį
mažytį upeliuką. Ištekėjo jis iš ramių, saulės prikaitintų ir seniai pamirštų
velėnduobių. Menka, rami vandens čiurkšlelė nešė visokius šapelius ir smėlėtas
upės dugnas nuo jų buvo tamsesnis. Panūdo pažiūrėti, kas čia per intakas. Kiek
paėjėjęs išlipo ant kranto ir apsižvalgė.
Iš pat ryto surasti tokią neįprastą šiltą versmę ir mirkti joje buvo vienas
malonumas. Betrūko tik svarbiausio žuvies ir patogios žvejojimui vietos.
Žmogau, nejuokink svieto, pasakė Antanas pats sau, nors upelio tėkmės
velėnžemy matėsi aštriomis žolėmis apaugusios šiokios tokios pakerės, keletas iš
vandens išsikišusių ir pajuodusių akmenų. Tad keturpėsčias, vengdamas kliudyti
šonuose išsikerojusių karklynų ir aštrių vilkdalgių, Antanas nuropojo prie
krūvelės iš vandens išsikišusių akmenų. Pakeliui iš velėnžemy surastų urvelių
ištraukė porą vėžių. Toliau šniukštinėdamas upelio pakraščius, rado ir didesnių
urvų. Viename jų tūnojo nedidelė vėgėlaitė, bet ji paspruko per atsarginį
išėjimą. Jei šis vanduo patinka vėgėlei, pradėjo samprotauti, verta paėjėti
ir toliau. Netrukus išlindo iš paupio tirštų krūmų ir atsidūrė atviroje,
šlapioje pievoje, kurioje švylavo aukšta ir aštri, ant nedidelių kupstelių
išsikėtojusi šlapių vietų žolė.
Upelio, kurio platumas nuo vieno iki dviejų žingsnių, čiurkšlelė tarpais
dingdavo tarp jo dugną ir krantus užžėlusių žolių ir aukštų nendrių. Kitur
vandens tėkmė, kaip plūgo noragu, buvo įsirėžusi į durpę ir gilokai išduobusi
visą gruntą. Čia ir vandens jau buvo giliau, bemaž iki kelių. Besimėgaudamas
šiltu vandeniu ir neįprastu reginiu, vienur kitur pakrapštydamas užgriuvusią
pakraščio velėną, Antanas slinko tolyn. Paėjus toliau, palei upelį tai čia, tai
ten žaliavo vieniši karklų krūmai, dėl to paupio pievos platuma prieš akis
vėrėsi švari, didžiosios upės pusėje atsirėmusi į iškilius kranto
karklynus.Upelio ištakose žaliavo karklų ir alksnių priėjusi velėnija, po
kojomis kimsavo pažliugęs vandeniu juodvelėnis.
Taip besidairydamas Antanas pajuto keistą kojų blauzdų peršulį. Žvilgtelėjęs į
jas, o siaube, vos nenumirė iš netikėtumo ir pasibjaurėjimo į jas siurbėsi
bent penkiasdešimt didesnių ir mažesnių, pilkai baltų ir kaip anglis juodų
dėlių. Visos jos buvo susitraukusios į apvalius ir nedidelius pinigėlius ir
godžiai gėrė šiltą Antano kraują. Buvo pripasakota, kad šitie minkšti ir bjaurūs
padarai gali palįsti net žmogaus po oda ir ten visam laikui apsigyventi. Greitai
į žolę tvojo terbelę ir ėmė nuo odos pešioti minkštas ir šlykščias viešnias
dėlių juodulius. Davėsi nelengvai, nes jos jau buvo stipriai įsisiurbusios į odą
ir labai slidžios, pirštais bemaž nesuimamos, ypač mažesniosios. Iš tų vietų,
kur dėlę išlupdavo, trykštelėdavo šviesaus kraujo srovelė. Bet kitos išeities
nebuvo, tad sukandęs dantis darbavosi ir iš pasišlykštėjimo spjaudėsi. Kad
daugiau nė prie ko jos nebegalėtų prisisiurbti, mėtė jas toli į saule nutviekstą
pievą.
Paskui jis suprato, kad šiltas ir minkštas velėnduobių vanduo, kuris maitino
upelį, labai patiko dėlėms, ir jų čia, nerangiai gyguojančių po lėtai srovenantį
vandenį, buvo apstu. Po to jis brido atsargiau, kaskart apžiūrėdamas ir kartas
nuo karto ranka perbraukdamas per savo kojų blauzdas. Pagaliau priėjo iš visokio
didumo akmenų per upelį sukrautą didelį tiltą. Spręsdamas, ar belipti į šį
dėlėmis priputusį vandenį, ar grįžti prie didžiosios upės, atsistojo šalia tilto
augančio karklo šešėlyje ir ilsėjosi, dairėsi aplinkui.
Vos suvokiamu velėnžemio ir pievų kvapu dvelkė saulėtos vasaros dienos oras.
Pieva klestėjo spalvingais žiedais, pilkavo ir tarsi jūra bangavo violetinėmis
ir blizgančiomis varpinių žolių šluotelėmis ir sultonėliais. Šilta vasaros erdvė
judėjo lengvai ir grakščiai nardančių juodų kregždžių skrydžiais, aidėjo jų
krykštavimu. Į tolį kulkos trajektorija nusmegdavo varnėno ar karklažvirblio
virpantis juodulys, lėtas ir kvarksėjimu įkyrus juodvarnio ar šarkos vasnojimas.
Tarp šios vasaros dienos, šių pievų, saulės, dangaus, žolynų ir krūmų, tarp
velėnos juodumu, žolės šaknelės kvapu ir upelio čiurlenimu ištvinusio grožio
stovėjo jis pritrenktas, pamiršęs, kad reikia bristi į dėlių privisusį šiltą
vandenį, ieškoti kokio vėžpalaikio ar nukvakusios žuvelės...
Vis dėlto palinko, ieškojo ir po akmenų tilto nemažais kraštiniais rieduliais
pagavo keletą vėžių. Akmenys buvo dideli ir platūs, Antanas neįstengė prigauti
po jais nueinančių ertmių. Bet žvejo nuojauta neleido visko mesti ir iki galo
neapžiūrėjus nueiti. Jam būtinai reikėjo sužinoti, ką slepia šitos poakmeninės
ranka nepasiekiamos ertmės. Pamanė ten būsiant ir didesnių vėžių.
Išeitis,pagalvojęs nutarė, yra tik viena po truputį išrinkti mažesniuosius
akmenis ir sukrauti juos ant neaukšto kranto... Pasipliumpsėdamas po šiltą
vandenį, ėmėsi sunkaus darbo. Dar labiau sušilo, nė minutei nenuleido akių nuo
savo kojų. Rodėsi, ne kažkiek teužtruko, o jau ant kranto kūpsojo nemaža krūva
iškeltų akmenų. Upelioko viduryje pasimatė dar vienas didelis ir platus akmuo.
Po jo apačia buvo vandeninga ir tekanti ertmė. Nešdamas į krantą sunkesnius
akmenis galvojo po juo gali slėptis ne vienas didelis vėžys. Ant iškeltų
akmenų raičiojosi ir šokinėjo, dyglinėjo vos pavilkdami kojas, kraipinėjo juodus
ir plonyčius ūseliu arba vizgino vėžiškas uodegytes paakmenės tamsą ir
velėnduobių vandenį pamėgę vabalai, miniatiūriniai vėžiagyviai, kitokie jam
nepažįstamo pasaulio padarėliai.
Jei esi tikras žvejys, vis kartojo sau, gink Dieve, niekada neprasitark ir
nekurk laimingos ateities planų, net nepagalvok, kad štai bus taip, o ne kitaip.
Žuvis slidus dalykas, slidesnis už viltį ir likimą. Rodos viską padarai, o nė
nepajunti, kad viskas jau dingo. Rodosi pačiame delne buvusi sėkmė tik
pavizgino uodega ir visiems laikams nuplaukė... Juolab čia, kur sugulė akmuo ant
akmens... Besikuičiant jau gerokai apnuogėjo didysis vidurio akmuo, bet viena
jo pusė liko gilokame vandenyje. Kol už tilto akmenų išgulėto duburio
nepadarysiu gilesnės pralaidos, greitai sumetė, ir nenubėgs vanduo, su
žvejojimu po šituo dideliu akmeniu man nieko neišeis. Vėl, įtempęs visas jėgas,
plikomis rankomis darė ir gilino tarp akmenų šiokį tokį griovelį. Saulė iš
dienovidžio jau kryptelėjo į popietį, bet ir vanduo prie akmens pamažu pradėjo
sekti. Jau užteko rankos ilgumo ir jis ėmė čiupinėti didžiojo poakmenio ertmę.
Nors ji buvo plati, bet gana patogi žvejo rankai. Per kokias penkias minutes iš
po akmens Antanas vieną po kito ištraukė aštuonis didelius vėžius. Tai buvo
geras atpildas už akmenų krovimą. Pasirodo, tai buvo tik mažytė pradžia: baigęs
su vėžiais, pačiame poakmeninės landos gale užčiuopė vėgėlę. Didelę, nes
pirštais juto jos storo pilvo riebų apvalumą, pro pirštus vieną kartą prasisuko
ir didžiulė jos galva. Po truputį taikėsi prie jos, kuteno pirštais šonus,
nedavė ramybės. Pagaliau ji, netekusi kantrybės, atsuko galvą į išėjimą ir
pateko tiesiai į jo delną. To tik ir telaukė, kietai ją suėmė už pažiaunių ir
ištempė lauk. Nuo jos svorio net ranka nulinko. Dar pagalvojo traukdamas: ar
nebus jos akmuo prispaudęs... Bet ne, tai buvo didžiulė, sulig ranka storumo ir
tokio pat ilgumo, gelsvai juodais plėmais nusėta vėgėlaitė. Greitai iš vandens
šoktelėjo į pievą. Tik krante, kai žuvis raičiojosi pamesta žolėje, buvo tikras
sugavo gražią žuvį. Dabar ji tikrai atsidurs jo nedidelėje terbelėje. Ilgesnės
ir sunkesnės žuvies Antanui nebuvo tekę sugauti nei iki to, nei vėliau. Kai
vėgėlė atsidūrė maiše, buvo pritrenktas jos svorio ir niekaip negalėjo patikėti,
kad su tokia didžiule žuvim šiandien žengs per pievas ir laimingas pareis namo.
Vėgėlė, kaip tikras paršas, vis kartojo mintyse. Buvo laimingas ir išdidus,
nes dabar net tėvui galės įrodyti, kad ne be reikalo kiauras dienas mirksta
upėje.
Kai tik apsiramino ir pasotino savo įaudrintus jausmus tuo vykusiai nuskintu
vaisiumi, vėl grįžo prie gerojo plokščio akmens. Nuostabai nebuvo pabaigos iš
po akmens vėl ištraukė du didelius vėžius, o po to dar vieną nemažą vėgėlę. Šios
dienos matu matuojant, ji buvo mažesnė už pirmąją, bet kitų dienų matais labai
didelė. Netrukus po stebuklingojo akmens dešine puse užčiuopė dar vieną vėgėlę.
Kiek pasikamavęs ir ją sugriebė už plačias ir didžiules žiaunas ir ištempė lauk.
Didžiule jėga vėgėlė nešiojo į šonus Antano ranką, bet ir pirštai į ją buvo taip
įsikibę, kaip tas erelis į kiškį perplėšk jį per pusę, bet vis tiek nepaleis.
Ir, žinoma, nepaleido, ir, žinoma, ištraukęs kaip kulka išlėkė į pievą, ir,
žinoma, lakstė aplinkui ir savo akimis netikėjo, ir šoko pergalės šokį... Dabar
išvilktoji buvo storesnė už Antano ranką, bet truputį trumpesnė už pirmąją. Per
liemenį jis jos negalėjo apkabinti net abiejų rankų pirštais. Dėl to ir buvo
velnioniškai dikta. Ji taip pat garbingai susiraitė nedidelėje jo terbelėje.
Paplokščias didysis akmuo buvo pačiame upelio viduryje, o akmenų svoris
velėnžemyje buvo išgulėjęs giloką įdubą. Ji savo gilumu ir viliojo dabar
išbaidytus vėžius ir vėgėles. Kai Antanas nustodavo plūkęsis prie akmens, upelio
srovė greitai nunešdavo drumzles. Akmuo po savo erdvia apačia vėl suviliodavo
įprastos vietos nerandančias vėgėles ir vėžius. Jis ir toliau po truputį judino
aplink esančius mažesnius akmenis ir krovė juos į krantą, o po kiek laiko vėl
ėjo prie plokščiojo akmens.Po keliolikos minučių į terbelę įsidėjo dar dvi, nors
ir kiek mažesnes vėgėles. Po kitais akmenimis pagaudavo vieną kitą vėžį. Paskui
dar ir dar krovė į krantą akmenis, dar ir dar traukė vėgėles iš po plokščiojo
akmens. Kai visai nusiplūkęs ir iškrovęs į krantą porą vežimų akmenų, atsisėdo
pailsėti, pamatė diena praėjo. Pats laikas kilti namo.
Kelėtos kilogramų svoris terbelėje maloniai spaudė petį. Bet ir pažiūrėti
terbelė atrodė solidžiai stora, kaip persiėdusi karvė. Nors bėgant nevykusiai
tabalavo, per lankos pievą Antanas skrido kaip pūkas. Kaip jis skubėjo namo,
kaip norėjosi broliams ir seserims, mamai ir tėvui parodyti kiek šiandien sugavo
ir kokios žuvies. Šiandien Antanas nebepavydėjo nei zakristijonui, nei
vargonininkui, nors jie žvejojo ir su krytimi. Jis jautė, kad namiškiai gali
nepatikėti kur jis galėjo sugauti tiek žuvies, daugiau, negu suaugę vyrai ir
tikri žvejai.
Juk buvo, kai Antanu vieną kartą nepatikėjo piešimo mokytojas, kai jis nunešė
įvertinti per sekmadienį nutapytą piešinį. Tada piešė užšalusią žiemos upę ir
lapę, eketėn įmerkusią uodegą. Mokytojui viskas pasirodė tiek gerai nupiešta,
kad jis, atidžiai pasižiūrėjęs į išdykėlį piešėją ir akimis pasakęs neieškok
kvailių, nė žodžio netaręs, atsiduso ir pačiame lapo kamputyje parašęs vienetą,
pastūmė piešinuką, kad Antanas pasiimtų jį atgal. Mokytojui be žodžių buvo
aišku, kad jį piešė ne tas vaikas... Tada, stovėdamas prie staliuko, Antanas
taip ir nesuprato, kas atsitiko: ar iš tikrųjų pusdienio darbas tik vieneto
tevertas, ar atsitiko kažkas nenumatyto? Kadangi buvo pripratęs prie dvejetų,
tai nė kiek galvos neskaudindamas, atsisėdo į suolą ir užsiėmė įprastais savo
reikalais. Tuo viskas būtų ir pasibaigę, bet kur kas vėliau, kai kažkas, pamatęs
piešinuką, nusistebėjo juo ir dar labiau pažymiu, tik tada Antanas suprato
mokytojo žestus ir vertinimo turinį bei mokytojo dūsavimų prasmę. Iš to
atsitikimo Antanas buvo padaręs vieną išvadą: piešiant neverta stengtis ir ilgai
vargti, nes, nuėjus prie mokytojo staliuko, gali išeiti tik blogiau. Vietoj
įprasto trejeto, kaip niekur nieko, gausi vienetą ir nei kam pasiskųsi, nei iš
ko užtarimo sulauksi...
Apie tai prisiminė dabar, bėgdamas namo su maskatuojančia ir sunkia terba. Bet
nebuvo nusiminęs iškrauti akmenys paliudys, kad žuvis tikrai yra sugauta jo
rankomis. Bet taip neatsitiko, tik visi aiktelėjo, kai jis į didįjį burnaprausį
bliūdą iškratė terbelės turinį. Niekas nesuabejojo Antanu, nes žuvis buvo tikra.
Tuoj ėmė jas skrosti. Vakare visi skaniai kirto farširuotas vėgėles su bulvėmis.
Liko ir kitai dienai, nors valgė šešetas burnų.
4. Paskutinis kartas
Jau Antanas mokėsi aukštojoje. Visai baigėsi atostogos. Buvo laiko tarpas, kai
dar pakankamai šiltas upės vanduo ir besibaigianti vasara viliote vilioja
nusiplauti dienos prakaitą, atsivėsinti. Brolis tada jau buvo įsitaisęs pirktinę
meškerę. Pavakariu, išeidamas į paupį, dėl viso pikto Antanas užsimetė ją ant
peties.
Pieva tą popietę jau kvepėjo grynu rudeniu. Gyvulių nebeėdama šūdymių žolė
kėpsojo beveik visoje lankoje. Virš jos, pririštų karvių lenciūgų aplaužyti ir
nutrempti, lyg kokie vasaros negandas atlaikę paklydėliai, vėjelio linguojami
dar žvalgėsi į šonus išstypę ir gyvulių nemėgstami aitrieji vėdrynai. Ant
nulenktų ir palaužtų viršūnėlių vienur kitur dienos šviesoje rudens drėgnumu
ryškiai žvilgėjo geltonas, viduryje ūseliais pasišiaušęs ir vasaros ilgesiu
atsiduodantis jų žiedelis. Lankos žolė jau buvo išsekusi, sustirbusi, o smilgų
stiebai jau skaudžiai palūžę ir nugeltę. Tos vietos, kur gyvuliai žolę dar ėdė,
buvo nugraužtos iki pat žemės. Ir beveik mikroskopiškai maži, kryželio viršūnę
primenantys baltojo dobilo lapeliai dar rodė, kad lankos žemėje yra gyvybės, kad
ji visai dar neužgesusi.
Upės vagą apaugę karklai ir alksniai nelingavo, o jų savo vasarą atgyvenę lapai
buvo susiraukšlėję, kieti. Kai kur iš kraštų ir vidurio į juos jau graužėsi
negyvas rudėsis. Priėjus arčiau ir sujudinus karklynus, lapai sausai sučežėdavo
ir aplinkui nusismelkdavo aštrus ir pažįstamas karklo žievės kvapas. Antanui jis
buvo malonus, nes priminė seniau praėjusius rudenis, kai po pamokų lėkdavo į
paupį pinti bulviakasinių krežių. Vakare parsinešdavo talpų, iš žalių vytelių
nupintą sunkų pilvūzą, kurio kasmet labai reikėdavo dėti kasamoms bulvėms.
Dabar paupys kvepėjo karklais, stirksojo nenugraužtomis berustančiomis žolėmis,
tolimesniuose vingiuose švytuliavo tamsžaliais krūmų ir medžių kupolais. Žolynų
ir medžių spalvos jau buvo prigesusios, pro jas, kaip vakaro ūkas, mušėsi pilkas
rudumas ir nusiautėjusios karštos vasaros ramybė.
Atėjęs prie upės, Antanas šiltame ir giliame vandenyje nusimaudė, o paskui,
braukdamas nuo antakių ir blakstienų vis nenudžiūstančius vandens lašus,
patraukė ieškoti žvejojimui patogaus duburio. Rado. Nors medžių šešėliai ir
tamsino vandenį, tarp gilaus duburio ir skersai upės suvirtusių karklynų buvo
šioks toks raudžių judėjimas. Ištekantis vanduo greitokas, bet, toliau į duburį
užmetus meškerės kabliuką, jis iki karklyno, apskaičiavo, atplauks per kokias
tris minutes. Jeigu kibs, pagalvojo, sugavimui tiek laiko turėtų užtekti.
Įsirėdė tarp jau sėklas subrandinusių ilgų šunažolių ir, prie vandens aukštai
išstypusių ir jau nužydėjusių vingiorykščių. Jų aitrus kvapas priminė ne tik
lanką, bet ir paupį supančius šaltinius, pievoje išsiliejusius prūdelius, upės
atvašynus, kur slėnesnėse paupio vietose augo visokiausi vandens augalai. Einant
per juos basa koja klimpdavo į juodą burbuliuojantį dumblą.
Saulelė jau suko vakarop, bet tarp vystančių žolynų buvo tvanku ir šilta. Nedavė
ramybės piktos ir atkaklios rudens musės. Vabalai ir plaštakės taip pat skubėjo
dar pasidžiaugti, dar norėjo pasiausti ir pagyventi, nes tai jau buvo paskutinių
vasaros dienų šiluma. Pailgi ir sustingę vakarų dangaus debesėliai užstojo saulę
ir visokiausiomis spalvomis švytėjo erdvioje mėlynėje, o kai pro jų properšą
prasiskverbdavo spindulys, švyturiuodavo visa properša. Pats debesėlis
papilkėdavo ir visai nusiminęs užgesdavo. Bet pavakario erdvė buvo šviesi ir
skambanti, ji tyliai liejosi į prisnūdusią žemę, medžius, upės vandenį, žmogaus
ir gyvulio akis. Tartum koks ranka apčiuopiamas daiktas, ji stovėjo čia pat
šildė, akino, skleidėsi, virpėjo, glaustėsi, liūliavo...
Pro parudusias šunažolės varpeles, pro žaliai rudas vingiorykščių sėklų
kolonijas, kurios kybojo ant šoninių šakelių, aitriai debesies baltumu ir saulės
spindulio aštrumu akino ir šviesuliavo upės duburio vanduo. Kartais jį
sujudindavo koks netikėtas kritulys. Tada vaizdas palengva subanguodavo ir
sumišdavo, bet ramuma ir vėl apgaubdavo vandens paviršių. Vingiorykščių
šakotumas, bei šunažolių varpos kamuolėliai toliau stirksojo blaiviai mėlynoje,
vandeny nuskendusioje dangaus gilybėje, švytinčiuose ir saulės užpiltuose
debesėliuose. Plataus duburio akis žvelgė į pasaulį pakartotu erdvės ir saulės
švytėjimu. Tos akies blakstienos parudusia žole apaugę krantai. Jos
nemirkčiojo, tik kartas nuo karto, sulig vandens bangelės virpėjimu, imdavo ir
atgydavo pradėdavo lūžinėti ir trūkinėti, plaukdavo į vandeningos akies
vidurį, kol galiausiai aprimdavo ir vėl viskas grįždavo į savo vietas. Tada
duburio rami akis vėl švytėdavo vakarėjančio dangaus rausvėjančiomis spalvomis.
O kai Antanas užsisvajodavo ir ilgiau įsižiūrėdavo į tą dangaus gilumu almantį
vaizdą viskas ištirpdavo ir išsisklaidydavo. Tada nei toli, nei arti
nematančiose akyse tavaruodavo rudos ir žalios dėmės, kažkur plakdavosi baltos
šviesos jūra, bangavo ir sklaidėsi mėlyno dangaus neatslūgstantis tvanas. Jis
pamiršdavo, kad sėdi lankoje, kad mėto meškerę, kvėpuoja žolynų aitra, girdi,
kaip zvimbia musės, čirškauja aplink skraidantys karklažvirbliai.
Nuo pat ano kranto pro meškerės valą, kaip iš vandens kildama gulbė, plakdamas
sparnais ir gėrėdamasis šiltu vandeniu, per duburį pradėjo irtis pilkas ir
storas nakties drugys. Ir vos spėjo Antanas pagalvoti, kad jis gimęs po laiminga
žvaigžde, nes spėjo prisigauti prie pat šio kranto, kai vandenyje pasimatė
didelė žuvis. Ji vienu uodegos mostu nirstelėjo prie vandens paviršiaus, ir
drąsusis drugys savo žemiškąją kelionę baigė jos nasruose. Kai po kelių akimirkų
įsiviešpatavo tyla ir jis; spėjęs pagalvot:: geras prologas, ėmė stebėti
pakerėn artėjančią plūdę, ji staigiai paniro vandenin. Kaip ir pridera, trumpu
ir staigiu trūktelėjimu užkirto kabliuką ir, pajutęs žuvies svorį, pamažu
pradėjo tempti ją prie kranto. Pagaliau baltumu tviskančiame, šimtais bangelių
sujauktame vandenyje dar šviesiau sidabriniais šonais sutviskėjo nemaža raudė.
Ji buvo švari ir didelė, ką tik ištraukta iš vandens, kvepėjo dumblu ir maurais.
Jos šonai buvo slidūs, apėję vos pastebimo rudumo gleive. Bet žvynų kietas
stangrumas, paėmus ją saujon, tartum čežėjo, tartum lipo prie delno ir pirštų.
Nepasiėmė terbos, teko žuvį verti už pažiaunės ant karklo vytelės, kurios
pabaigoje, kad nenusmuktų, paliko nenulaužtą šakelę. Taip vieną po kitos iš
duburio ištraukė keturias raudes. Paskui sėkmė nusisuko: mesk nemetęs, o nė
viena nebekibo. Net plūdės nejudino. Tada leido vandens tėkmei plūdę nešti į
pakerę. Iš pradžių ji plaukė pamažu, bet jai greitėjant ir artėjant prie
karklyno plūdė vėl paniro vandenin. Vėl tįstelėjo. Netrukus ant šakelės buvo
pakabinta penktoji. Paskui per penkias minutes vieną po kitos ištraukė dar
keturias. Po to viskas pasibaigė. Niekas nebekibo nei toje, nei kitose vietose.
Kad taip gerai kibtų ant kabliuko, Antanui pasitaikė tik vienintelis kartas,
nors jų labai daug ir nebuvo. Jis nemėgo tuščiai leisti laiko...
Toks buvo Antano paskutinysis žvejojimas gimtinės upėje. Jis lyg koks lengvas ir
trapus atsisveikinimo akordas suskamba jam ausyse, sutavaruoja akyse, kai
atklysta prisiminimai iš paauglystės metų ir paupy bežvejojant praleistų
valandų...
Į pradžią
Į pasakojimo pradžią
