upe_1

	Sign In Sign-Up

Į pagrindinį

Iš vieno su upe

1. Pradžia

Mama Antanui pasakodavo — anais metais paupio lankose grėbiant šieną, per upės maurus patraukus grėbliu, į slėsnų krantą galėdavai išvilkti ne vieną vėžį.

Dar ir Antanas, vaiku būdamas, dažniausiai gaudydavo po akmeniu ar mauruose besislepiantį, į mažą vėgėlytę panašų, rainąjį šlyžį. Užtekdavo koja pabaksnoti maurus ir, išnirę iš jų, šlyžiukai jau sraiginėdavo smėlėtu upės dugnu. Jie nemėgdavo, kad per ilgą vasaros dieną kas trukdytų ramiai snūduriuoti.

Antanas su draugais negalėdavo suprasti, kodėl ir mažiausia žuveliokė vandeny yra daug greitesnė už jų rankas. Kai jie bandydavo staigiu rankos judesiu ją sučiupti, nieko neišeidavo. Sauja visada likdavo tuščia, o patys — apsitaškydavo vandeniu. Menkiausia žuvelė vandeny yra dešimtį kartų vikresnė už žmogaus sugebėjimą ją sučiupti. Netrukus įsitikino, reikia imtis viso įmanomo atsargumo ir gudrumo. Svarbiausia — atsargumas, ramumas, toks prisitaikymas prie žuvelės, kad ji nė iš tolo tavęs neišsigąstų, tiesiog galvotų, kad niekas jos ne tik negaudo, bet ir nesiartina. Tik tada netoli upės vandens, ranka iškastame sekliame smėlio prūdelyje, Antanėlio kelių valandų vargas apsivainikuodavo viena kita belakstančia jame menkute žuvele.

Mama tuo laiku skalbdavo žlugtą, o jis, iki blauzdų įsibridęs į upelio sraunumą, su didžiausiu azartu visą tą laiką pražvejodavo. Niekada nepajusdavo, kaip į vakarus pakrypo saulė ir jau praėjo visas ilgas pusdienis, o mama išskalbė visus rateliuose atsivežtus drabužius...

Kita žuvis, kuri vis pasipainiodavo po kojomis — tai didele galva, su aštriais lenktais ragais pažiaunėse ir adatomis pelekuose, tamsiai marga, kaip ir vėgėlė, skiriama prie mažųjų ir nevalgoma žuvelė — kūjagalvis. Ji keldavo baimę, nes savo kabliais ir adatomis ne kartą taip prisikabindavo prie piršto, kad nuplėšdamas ją be kraujo jau neapsieisi.

Pažinojo jau ir valgomąjį pūgžlį, kurio papilvė aptekusi smulkiais veidrodiniais žvyneliais, kurie, kai žuvelė gerai nusiteikusi vartaliodavosi, aiškiai sublizgėdavo saulėje. Maža, bet riebi žuvelė. Labai skani būdavo iš jų išvirta ir grietine pradaryta sriuba.

Žinoma, buvo ir kitokių didelių žuvų, bet Antano jos tada dar nedomindavo. Prie jų nė iš tolo negalėdavo nei prieiti, nei pamatyti. Jos nardydavo giliame vandeny, ir sugauti rankomis be jokio tinklo ar kokio kito įnagio — jis nė nesapnuodavo. Visas žuvis tais laikais, pagal savo bemaž visada išalkusį pilvą, Antanas skirstė į valgomas ir nevalgomas.

Upės žuvys — sužinojo ūgtelėjęs — kiekviena rūšis turi savo gyvenseną ir vietą. Mažai ir teapsirikdavo, kad štai čia gali slėptis vėgėlė arba šamas, o štai ten — mėgstanti platų ir ramų vandenį raudė, kuoja ar dar kuri kita.

Raudės ir jų draugės mėgsta gilią, tekančią upės gyvastį, kurią nuolat glosto smigus, ant geltono smėlėto dugno zuikučiais žaižaruojantis saulės spindulys. Įsitaiso jos kur nors prieš srovę ir kaip permatomi, vos įžiūrimi, pilktelėję šešėliai visu pulkeliu plaukioja ir tartum valo upės tėkmę nuo visko, kas tinka praryti. Einant upės kranto žolynais, nors ir labai atsargiai, nekrebždint, vis tiek jos pajusdavo Antano žingsnius, puldavo viena per kitą į gelmę, į pakeres, slėpdavosi — tiek Ananas jas ir tematydavo.

Norint jas pamatyti, tekdavo gerokai palaukti. Kai sustodavo nekrebždėdamas, po kiek laiko, lyg tarp kitko, per jų mėgstamą tėkmę nuplaukia kuri mažėlesnė, paskui iš kažkur išdygsta dar kelios, bet jau didesnės. Ir kai jau tos patikrina, kad nieko nebegirdėti ir pavojus praėjo, jų būrelis pradėdavo gausėti. Mažesniųjų balius trukdavo neilgai — staiga srovėje pasirodydavo kelios didelės žuvys. Bet jos tuoj pat vėl slepiasi, paskui vėl pasirodo ir jau didesniu būreliu ir galiausiai susirenka visos. Tada didelėmis ir mažesnėmis žuvelėmis kušta visas upės almulys. O saulė būdavo kaitina ir Antaną traukte traukdavo bristi į gaivinantį vasaros dienos vandenį. Ne tiek atsivėsinti, kiek sugauti tas dideles žuvis. Iš karščio, didelio ir retai įvykdomo noro ir žuvų matymo net seilės burnoje sutirštėdavo ir jis galvodavo: „Kokios didelės žuvys plaukioja mūsų upėje...” Ilgai žiūrėdavo, laižydavo saulėje sudžiūvusias, vėjo nugairintas lūpas.

Paupy Antanas pavirsdavo tikru kantrybės įsikūnijimu ir nenumaldomu sekliu, kurio akyse, lyg gerame sapne, judėdavo tikrai didelės kaip kultuvė raudės. Jis galėdavo į jas žiūrėti ir žiūrėti, ypač po to, kai pasirodydavo didžiosios. Apmirdavo nuo stovėjimo kojos, perkaisdavo saulėje galva, nuo karščio išdžiūdavo ir perdžiūdavo pražiota burna ir sukepdavo lūpos, o jis vis negalėdavo atsitraukti nuo jų... Ir ne vien tai, kad jau savaime gražu matyti didelę plokščią, riebaus turinio priėjusią bemaž keturkampę žuvį, bet ir todėl, kad toks gražus vandens tekėjimas, kuris nešasi mažus sūkurėlius, ribuliuojančio paviršiaus šešėlius ir saulės zuikučius, kurie spinduliu išgeltonintame dugne žaidžia nuolat besikeičiančiais ir lūžinėjančiais atšvaitais. O kiek čia krantuose belinguojančių ir pražydusių žolynų, lėno pakraščio ramuma išsiliejusių užutekėlių, kuriuose tarpsta šiųmetinis mailius, ištisos jų kolonijos...

Čia pat prie vandens nulinkusi lankos ilgoji žolė — ir aštrialapė, ir dilginanti, ir švelni kaip pūkas. Visa tai Antanas pajuto vėliau — prie matomo pasaulio ranka prisilietęs, daug kartų su juo bendravęs, nuolat akis į akį susidūręs. Visi tie žolynai dabar nejuda, nes diena be vėjo, tik mėlynsparniai ir bespalviai laumžirgiai, plasnodami ir dūkinėdami po juos, mirga ir maišosi su žaluma, įvairiaspalviais žiedais, aitrina ir taip jau karštą dienos spigesį. O raudės viso to nepaiso, jos nesuvokia nei žolės, nei laumžirgių, nei dienos karščio, nei mėlyno dangaus aukštumos, tik nardo pirmyn ir atgal, šauna į vandens paviršų ir vėl gilyn, amžinai užsiėmusios savo nepasotinamu pilvu.

Aukšlės į tokią sraunumą beveik niekada neišplaukia. Jos apsigyvena kur platesniame ir gilesniame upės duburyje, kur virš ramaus vandens sukiojasi ir laksto visokio didumo sparnuotų muspalaikių, kitokio šilumą ir vandenį mėgstančio mažio. Niekur kitur Antanui neteko matyti tokio lengvo žaidiminio balansuojant tarp gyvybės ir mirties, kaip tokiame duburėlyje. Štai susirenka į judantį tumulą perkaitusių galvų govėda — uodeliai, muselės ir dar dievai žino kas — ir pradeda, ypač prieš saulėlydį, visu tiesiog šnypščiančiu nuo sparnų plazdenimo tumulu suktis ir žaisti ant duburio vandens. Ne tiek jau jie ir sukasi, kiek kaišioja vandenin ilgas kojas ir turbūt nuo zulinimosi perkaitusius užpakalius. Tada ir prasideda didieji žuvų ir muselių toreadoriniai žaidimai: išalkusios aukšlės, nugariniu peleku rėždamos vandens paviršių, o kartais net iššokdamos iš vandens, išžiotais nasrais čiumpa viską, kas pasirodo ant vandens ir susiliečia su juo. Suka ir suka jos po duburį ir vis čiumpa pastebėtą grobį, o uodeliai ir muspalaikės, lyg to ir telaukę — kyšt pakyšt vandenin ilgas užpakalines kojas. Am — ir nėra vieno ar kelių drąsuolių, kyšt kiti — ir jiems ta pati jau kitos žuvies gerklė. Negalėdavo Antanas suprasti, ko verčiami šitie maži padarėliai taip lengvai duodasi praryjami, argi be šito jie negali išgyventi? O šių žuvų net žiomenys nuaugę į viršų, kad paprasčiau, neišlendant iš vandens, galėtų sučiupti tik sekundei su vandeniu susilietusią muselę ar uodelį.

Daugiausiai Antanas žvejodavo kol dar tebebuvo paauglys. Visi žvejybos „įnagiai” buvo dvi rankos ir dešimt pirštų. Tai buvo ypatinga žvejyba, jos negalės suprasti net tas žvejys, kuris laiko rankose meškerę ir laukia, kol žuvis susižavės masalu ir pačiups jį. Taip žvejoti, žinoma, bandė ir jis. Prie pirktinio juodo ar balto siūlo rišdavo paaštrintu galu sulenktą vielgalį ar plonesnę vinį, kurie neturėdavo jokios barzdelės, kitą siūlo galą — prie ilgo ir plono nukirsto lazdyninio stiebo. Su tokia meškere ant kranto išstovėdavo pusdienį ir du, bet nė pasiutusios nesugavo... „Tai kiek gali taip meškerioti ir gaišti laiką?..” — klausdavo savęs. Žvejyba rankomis buvo patikimesnė, nors kur kas sunkesnė, ne kiekvieno galvai suvokiama, ne kiekvieno rankoms prieinama. Meškeriotojui oras ne taip svarbus, o žvejojant rankomis, diena turi būti šilta ir saulėta.

Tokios žvejybos paslapčių Antaną išmokino tėvas, kuris sekmadienio popietę nuėjęs į upę nusimaudyti per porą valandų, kai būdavo nuotaika gera, pagaudavo penkiolika — dvidešimt nemažų raudžių, keletą vėgėlių. Jis, gaudydamas žuvį, mums vis pasakodavo, kaip ji elgiasi, kaip pati po pakere, nieko nesuvokdama ir neįtardama, įplaukia į saują, kaip prie pat žiaunų, kad neišslystų, ją reikia suimti ir tada, ištraukus iš vandens, švystelėti į krantą. Bet tai buvo tėvas — ilgomis kojomis ir rankomis, plačiais delnais, jau seniai išmokęs ir įpratęs gaudyti. Klausantis tėvo, rodydavosi — užtenka įbristi į upę ir tik imk abiem rankom žuvį ir mesk. Tatai ne su meškere, kai visai be naudos ir be prasmės gali prakiurksoti paupy visą dieną ir namo grįžti tuščiomis. Ar bereikia geriau, jei gali išmokti gaudyti rankomis? Žinoma, toks tikėjimas greitai pavirsdavo juoda neviltim ir visai išnykdavo, kai pats giliame ir skaidriame upės vandeny pabandydavo pagauti tikrą ir slidžią žuvį...

Po kurio laiko ir Antanui žuvies gaudymas rankomis po truputį virto patirtimi ir įgūdžiais. Tačiau žuvavimas kur kas dažniau būdavo atmieštas nusiminimo ir nevilties kartėliu, negu pažinimu ir sėkme.

Mokslai prasidėjo nuo to, kai su valgymui skirta šakute pradėjo nusmeigti iš po akmens pasirodžiusi pirmąjį šlyžį, ir baigėsi tuo, kai po kelėtos metų, suradę gerai prieinamą ir žuvingą pakerę, galėdavo mesti į krantą pagautas žuvis vieną po kitos, kaip tai darydavo tėvas. Ak, jūs, metai, meteliai, kiek vargo nusinešėte, kol nemokšiški paauglio žingsneliai, negrabūs vaikiškų rankų ir pirštų judesiai pavirto išprususio žvejo gaudymo instrumentais, pamažu apsivainikavo sėkmės kruopelytėmis.

Žvejyba, ypač karštomis vasaros dienomis, buvo didelis malonumas. Rytmečiai, nors ir kiek ilga bebūdavo vasarvidžio diena, tiesiog nepastebimai pavirsdavo vėlyvais pavakariais, pailgėję šešėliai, šalčiu atgulę ant plikos jauno žvejo nugaros ir pečių, primindavo — diena praėjo, laikas bėgti namo. Sužvejotas laimikis Antanui būdavo ir šiokia tokia paspirtis prie stalo valgių, ypač tada, kai mama, atėjus pupžydžiui, pasakydavo: „Pietums šiandien — kiekvienam po tris virtas bulves.” Būdavo aišku, kad ir rytoj, gal ir poryt bus tas pats. Tada ir reikėdavo ko nors prasimanyti. Bet tas prasimanymas buvo nelabai rimtas — kitąsyk per visą mielą dienelę, kokią žuvpalaikę sugavęs, pavakariais, alkanas kaip vilkas jis parsigaudavo namo. Nuo to sužvejojimo ne tik kad sotesnis nepasidarydavo, bet kitas dar ir pasijuokdavo iš tokio ilgo ir beprasmio mirkimo upėje. Visko pasitaikydavo, bet nuo to žvejo aistra nė per plaukelį nesumažėdavo.

Upė vingiavo visai netoli namų. Tereikėdavo tik, kad šviestų saulė ir nesisuktų vandens malūnas. Atbėgęs prie upės Antanas žvilgtelėja į vandenį ir nusiminęs ištaria: „Mala.” O tai reiškė: nuo malūno rato krentantis vanduo gerokai pagilino upę, padaugino vandens ir jokia žvejonė, nors diena ir geriausia, šiandien neišeis. Karštomis dienomis ne taip dažnai ir maldavo — trūkdavo vandens, kartais gal ir malinio. Tada, šio to papusryčiavęs, prie upės išsidangindavo visai dienai. Kai kada kartu imdavo mažesnę seserį ar brolį. Dabar Antanas pagalvoja: kuris iš jų tada galėjo ištverti sulig juo, aistros priepuolio apimtu žveju?

Iš ryto būdavo dar nieko, bet įdienojus prasidėdavo kažkur už krūmų pačioje saulėje po pievа klaidžiojančio ir perkaitusio palydovo knykimas. Iki upės jis prieiti per krūmus ir dilgėlynus negalėdavo, o vestis upe jo irgi neįmanoma, daug kur per gilu. Ir jis pats, kad netyčia nepasinertų, neįklimptų dumble, braudavosi pro susipynusias karklų šakas, lipdavo aštriomis nudžiūvusių medžių šaknimis, pasišiaušusiais sausais alksnynais... Be to, mažam broliui neįaiškinsi, kaip reikia elgtis, kad nepabaidytų vandeny prisnūdusios žuvies. Po valandos kitos krante atsiverdavo tikras pragaras — palydovas jau paleisdavo visas dūdas, pačiam darbo įkaršty turėdavo mesti pradėtą žvejybą ir atsivestą pagalbininką visus du — tris kilometrus danginti namo... Tad geriau būdavo vienam, nors neretai, pakibęs kur nors ant gilumos, viena ranka įsikibęs į šaką, o kita žvejodamas, neturėdavo kur dėti pagautos žuvelės. Mesdavo į krūmus, žoles, ant smėlio, bet ta žuvis šokinėdama, žiūrėk, jau pliumptelėjo atgal į vandenį ir, kaip niekur nieko, nuplaukė savo keliais...

Atėjęs paupin Antanas paeidavo kiek pasroviui ir užsiimdavo tos dienos barą, kad paskui, eidamas prieš tėkmę, nedrumstų sau vandens ir kol sugrįš ties namo einančiu taku, būtų jau šį tą sužvejojęs.

Priėjęs prie duburio pirmiausia nustatydavo, kas ten darosi, koks gylis, kiek žuvies ir galutinai nuspręsdavo ar verta čia sustoti ir ilgiau gaišti. Dažniausiai kur žuvies būdavo daugiau, ten būdavo gilu — „virš galvos”, o kur žvejui geresnė vieta, lengviau prieinama — ten švaru ir tuščia — nėra nė pasiutusios žuvpalaikės. Eidamas upe ir akylai stebėdamas visada surasdavo ne per giliausią tėkmę, patogią žvejojimui pakerę. Tada tik ir galėdavo kaip reikiant pažvejoti ir, jei supratingai elgdavosi, laimikis, žiūrint Antano akimis, būdavo geras.

Į pradžią

Į tęsinį