Į pagrindinį
2. Dienos upėje
Ryškiai švietė saulė, pūkšnojo šaltokas rytų vėjokšlis, bet įbridęs vandenin,
Antanas pajuto statūs ir aukšti karklais užvirtę upės krantai iškart atskyrė
jį nuo saulėtos žaliuojančios laukų platumos, užstojo šaltą vėją. Liko vienas su
per petį pakabinta terba, ribuliuojančiu šaltoku pro kojas tekančiu vandeniu,
upės duburiais, pakerėmis ir juose pasislėpusiomis žuvimis. Pro karklynų šakų
apačią žvelgdamas į toliau užlinkusį upės vingį, pasijuto nejaukiai. Taip
pagailo savęs ir kažkoks nelabai švelnus dagys suspaudė širdį, kad iš nevilties
vos nepravirko... Juk tose gilumose, kur sraunus ar ramiai tekantis vanduo, štai
su šitomis mažomis rankomis, su neilgomis dar kojomis, oi, kaip šiandien jam bus
sunku. Kokia didelė upė, kokios plačios duburių erdvės ir kokie maži jo delnai
ir trumpi pirštai, kad jais galėtų sučiupti tuose duburiuose plaukiojančią žuvį.
Nusiminęs žiūrėjo į upę, prisiminė menką pietų pavilgą, ir kelios pikto
bejėgiškumo ašaros, nusiritusios per veidą, nukrito vandenin. Praėjus
susimąstymo akimirkai, po kelėtos minučių jis jau šypsojosi, pasijuokė iš savo
bejėgiškumo ir taręs: Ne šventieji puodus lipdo, pajudėjo.
Neilgai trukus srauni ir negili upės tėkmė pasibaigė. Čia, priešduburyje, augo į
ajerus panaši, tik minkštesniais ir trumpesniais lapais, vandens žolė. Tarp jos
buvo prisismaukę visokių žlėmų, o atidžiau įsižiūrėjęs, pamatė čia zuja šimtai
pilkai juodos spalvos vandens vabalų, šliaužioja kirmėlių ir kirmėlyčių, į
grąžtelius susisukusių upės sraigių. Į tokias vietas kartais atplaukia ir
didesnės žuvys. Jis brenda atsargiai, tarp žolynų ir žlėmų kartkartėmis kišdamas
į vandenį rankas, pajunta pro pirštus slystančią gleimėtą vandens žolę ir visokį
kitokį nereikalingą upės šlamštą.
Netikėtai pirštų galiukais pajunta ir užčiuopia kietą ir stangrų, slidžiomis
gleivėmis apėjusį raudės šoną. Jei sugebėsiu būti šaltakraujiškas, toptelėjo
mintis, ir ramus, netgi visiškai abejingas, kai prie jos šono pridėsiu pirštą
ar net du, kai raudę iš lėto pabaksnosiu ar net paversiu ant šono, visą laiką
pamažu ir po truputį slankindamas ranką jos šonu, kol raudės pilvas atsidurs
pačiame delno viduryje, tik tada galėsiu širdies gilumoje įžiebti mažytę vilties
kibirkštėlę. Bet žaidimas su žuvimi, jau žinojo, tesitęs iki tol, kol raudė
nieko nesupras ir galvos tebesanti tarp tankių žolių ir žlėmų, kol ji, nieko
neįtardama, ramiai žiopčios ir varinės žiaunomis deguonies prisisotinusį ir
srauniai per žoles kunkuliuojantį vandenį. Toks įprastas jos buvimas žolėse ir
sąnašose, kai jos draikosi nuo upės tėkmės, atsiradus jose Antano rankoms,
neturi pasikeisti.. Dabar bereikia visai nedaug tik tiek priartinti delną prie
jos, kad neskubant ir nesutrikdant įprastinės čiurlėmis ribuliuojančio vandens,
galėtų iš lėto ir švelniai ją visą apimti pirštais, ramiai ir ryžtingai
suspausti taip, kad nesukrutėtų nė viena žolelė, nepasibaidytų nė viena, čia pat
apie rankas besivartaliojanti jos draugė. Jeigu pavyks, jau jis, kaip andai ir
tėvas, iš visai negilaus vandens neskubėdamas ištrauks ne vieną didelę,
veidrodiniais šonais švytinčią žuvį.
Nors jis tėra vienas pats, bet širdin ateina palaimos ir pasididžiavimo minutė:
juk ištraukus didelę žuvį, grįžęs namiškių išplėstose akyse jis išvystų ir
nuostabą, ir šiokį tokį pavydą. Bet, Antanai, būk geras, jau tramdo save,
grabinėdamas žuvingą žolę ir sąnašas, neužbėk įvykiams už akių, nepaskubėk,
netyčia nesupliumpsėk vandeny, nepaslysk, būk kaip ta rami vandens žolė, kaip po
maurus besirepečkojantys vandens vabalai, kaip čia pat ant nugaros nulinkęs
karklynas. Apie jo kojas, jaučia, kušta ir plaukioja daug žuvų.
Kol kas raudės šoną liečia tik kairės rankos pirštai, dabar reikia prie jos
priartinti dešiniąją. Sunku tai padaryti, kai apčiuopi didelę žuvį jau vidinio
jaudulio apimtas judesys nebe toks ramus, o kiekvienas šapų sujudinimas tolygus
visiškam pralaimėjimui. Jis puikiausiai žino: tereikia tik vieno įtartino ir
neatsargaus judesio, o gal net minties sujudėjimo ir bepajus, kaip išgąstingai
suvirpa raudės šonas, ji staigiai mostelėja tvirta ir plačia uodega, pasispiria
šoniniais pelekais ir visa jėga, išgąsdinusi ir savo drauges, sprunka iš sąnašų
krūvos ir žolynų į duburio gelmę...
Momentas, kai Antanas artina prie raudės antrąją ranką, labai rizikingas. Kol
buvo neįpratęs, o kartais tiek besiranda ir dabar, kol antra ranka bando nors
kiek praretinti šapus, greičiau suspausti tą kvailą į saują patekusią žuvį... O
nelaimė, jis taip viską ir sugadino... Raudė pajuto kažką negero ir jis, rodėsi
nieko neatsargaus nepadaręs, tarp šapų nebegalėjo liestis prie jos puikaus ir
kieto šono tarp žolių jos nebebuvo... Paskui, dar netikėdamas savo nesėkme,
ilgokai čiupinėjo maurus, ėjo skersai ir išilgai, bet ten tik plaikstėsi
vabalingi maurai ir tekėjo sraunus upelio vandenėlis...
Iš pradžių žvejojimas dažniausiai tik toks ir tebūdavo žuvis, būdavo, ji lyg
ir pinasi apie rankas, apie kojas, erzino Antaną, o terboje, kaip pavasarį
daržinėje, vis tuščia ir tuščia...
O žuvelės gaudymui ši vietelė velniškai gera ir patogi buvo saulė švietė
tiesiai į nugarą, vandens tik iki kirkšnies, kojos rėmėsi į kietą ir patikimą
gruntą, ir žuvelių būta ne vienos. Tik delikatumo, įgūdžių ir žinojimo pritrūko.
Bet tą kartą įsibridus į vandenį, Antanui neatrodė taip. Jis net nepagalvojo,
kad jo rankoms ar kojoms ko nors galėtų trūkti tik instinktyviai, kaip katinas
paleidęs žvirblį, buvo pritrenktas keisto jausmo: štai nemaža raudė buvo jau
pačiame delne, be kelėtos sekundžių jau ir terboje, bet, velniai rautų, ėmė ir
paspruko... Nors verk, bet paspruko. Azartas ir nesėkmė. Upely yra žuvies, tu
net ranka ją gali paliesti, bet kaip katinas pažaidei su žuvele ir užtenka, ir
palik ją ramybėje, eik ieškoti kitos vietos..., galvojo nusivylęs tą kartą ir
piktai, negailestingai juokėsi iš savęs. Bet ar galėjo Antanui užtekti tokio
pažaidimo? Netekęs vilties jis į sietuvėles puolė dar smarkiau, dar įnirtingiau
brenda į duburius... Išnyksta laikas, nebėra danguje karštos vasaros saulės,
nebėra upėje šalčiausių šaltinių tėkmės, niekis visi įbrėžimai ir įdrėskimai,
nebeskaudūs paraudusiems ir vėjelio nuglostytiems pečiams saulėje perdžiūvę ir
balta dulke apėję aštrūs medžių strampai, nebedegina nuo kranto nusvirusios ir
ilgomis žiedynų uodegėlėmis apsikudlojusios ir skaudžios dilgėlės... Akys bemato
vien upės vandenį, išneštas pakeres, vien railiojančią vandeny žuvį, vien
patogias ir nepatogias žuvavimui vietas. Tik vieną tarpą pakėlęs akis į dangų
jis pamato, kad diena jau praėjo...
Kitą dieną pamatė plonų ir ilgų kaip virvių žolės lapų prisipynusį ir prižėlusį
duburį. Ilgos, metrinės pynės iš lėto plaikstėsi ramiai tekančiame vandenyje, o
tarp jų daugybė vos plaukti pramokusių, sulig adata ilgumo išsprogtakių mažų
žuvelių. Tai šiųmetinis mailius. Jas, žinoma, Antanas pamato tik tarp kitko. Jam
įdomu, kas ten gilesnėje vietoje, pačios duburio akies vidury, kur turėtų būti
didžiosios žuvys ir ar nebūtų galima iš gilumos jas kaip nors suginti į toliau
prieš pat duburį susitvenkusius maurus?.. Dugnas tamsus, vadinasi, čia daug
dumblo ir vandens bus iki krūtinės. Įbridęs paplūsi su visa savo terba ir
jokios naudos, nes anoje pusėje, galvoja jis, kur pro kranto suvešėjusius ir
aukštomis dilgėlėmis pasigražinusius karklynus nėra kur nė piršto neprakiši,
slėsnu, smėlėta. Nėra ten jokios pakerės, nėra akmenų ar suneštų žlėmų. Iki pat
kranto tęsiasi pamažu iš gilumos išnyrantis ir vis šviesėjantis smėlio dugnas.
Žinoma, Antanas nebijo, gali bristi į gelmę, brautis pro šakas, bet ar apsimoka.
Juk čia nieko nepeši? Galbūt, ten, kur ant smėlėto dugno auga vandens žolės, ir
yra kas nors, bet pro karklų želmenis jam nieko nesimato. Gal ten yra dar ir
koks šapų kuokštas suneštas vienas Dievas bežino, iš šio kranto jam nieko
nematyti. Jai ims lipti per žaliuojančius karklynus ir nusileis iki vandens, gal
ir pamatys kelias žuveliokes, bet ar tai jam išganymas?.. Žinoma, jis žvejas ir
mato iš toliau, bet ir žuvis ne pėsčia mato ne blogiau. Brendant velnioniškai
švytruoja jo baltos ir vandens pritilžusios kojas...
Didesnė žuvis puikiausiai viską girdi. Ji jaučia, kas darosi aplinkui, ypač kai
jis, teliūskuodamas vandeniu brenda artyn jos. Juk Antanas ne šventoji dvasia ir
negali oru perskristi ant seklėjančio ano kranto. Gerai, jeigu žuvelės bus tiek
protingos ir nuo sukelto triukšmo nepuls į gelmę, o dar labiau sulįs į po
krūmais suneštus šapus. Bet juk jam reikės ne tik pereiti upę, bet ir
prisiderinti prie jų. O paskui rankų pirštais, įsiterpus tarp skystų žolelių ir
šapų, sugauti. Daug, oi daug, abejonių Antanui sukėlė šis gilus duburys. Tada
jau buvo suskaičiavęs ir žinojo iš dvidešimties atvejų sėkmingas būna tik
vienas. Ar apsimoka jam prasidėti su šita vandens platybe spindinčiu duburiu?
Žinoma, ne, reikia ieškoti geresnės vietos. Jis eina tolyn.
O ten ilgas, palyginti tiesus ir negilus upės tarpsnis. Vanduo teka srauniai,
saulė pro tankias ir vešlias medžių šakas bemaž neįšviečia. Jis pasijunta
visiškai atskirtas nuo šilto vasaros pasaulio, patenka lyg į tamsų, žaliomis
medžių šakomis apipintą, drėgme ir vientisu šešėliu kvėpuojantį urvą. Srauni
vandens tėkmė čia bejėgė ant dugno stambus žvyras, o abu krantus iki pat
viršaus sutvirtino pajuodavusios ir rudos medžių šaknys. Upės vaga uždaryta į
srauniai tekančią giloką vienodybę. Kur gilėliau, prie pat kranto, ko nors
ieškodamas tarp vandenin suėjusių alksnių ir karklų šaknų, gali aptikti į jas
įsipynusį kokį vėžpalaikį, gali aptikti ir nedidelę vėgėlaitę... Bet, o varge,
šaknų čia tiek storai ir kietai suaugusių viena į kitą, stangriai susipynusių,
kad aptikęs vėžį, geriausia bus, jei ištrauksi tik dvi jo priekines žnyples. O
jei dar vargsi, žinoma, ištrauksi ir patį vėžį, bet jis bus nežmoniškai
sužalotas nulūžusi jo nosis ir visas tiek suspaustas ir aplamdytas, kad į
terbelę dėti jau nebebus ko. Tik pamatysi, kad pro sulaužyto šarvo lukštą
šviečiasi pilkai žalzgana, panaši į šaltieną ir bemaž permatoma jo mėsa. Tad ar
apsimoka čia sustoti ir pradėti žvejoti?
Tarkim besičiupinėjant ir bekaišant pro retesnes šaknis pirštus pasitaiko kokia
vėgėlikė, tai ją paliesi tik pirštų galiukais, nes į tankų ir kietai susipynusį
šaknyną visos rankos niekaip neįgrūsi. O vėgėlikė, gali būti tikras, ne vieną
landą turi. Kai tu, vargais negalais pralaisvinęs šaknis, lyg ir turėtum ją
pagauti, bet, šiaip taip įkišęs ranką, pajusi, kad jos jau nebėra ir vieta
atšalusi. Jei, pasidairęs po upę ir bepamatysi ką, tai tik sraunuma
nuvingiuojantį pailgą vėgėlės juodulį. Ji labai supratinga žuvis. Kartą, jau
visai prasilaužęs pro šaknis, prisiminė Antanas, jau manė, kad ją kaip ir
terboje turi. Ne taip buvę ji pasinaudojo po šaknimis atsiveriančia vandens
išplautos erdvės smėlinga sekluma, užsirangė ant jos laukdama, kol žvejys
pasitrauks. Kai jis, netekęs vilties ir jos nebeapčiuopęs, nusispjovė ir
atsitiesė, bei vandeny nusiplovė purvinus pečius ir įbrėžimų kraują, iš to
paties urvo pro pat kojas, kaip niekur nieko, ji išsirangė ir nuplaukė erdviais
upės vandenimis...
Dėl to jis ir čia nesustoja, eina toliau. Bebrisdamas vandeniu ir besisaugodamas
aštresnių akmenų, pajuto į ranką geliančiai įsisiurbė nevidonas uodas, mat ir
tam suskiui užtenka drąsos šioje drėgmės priėjusioje šešėlių karalystėje, net
vidurdienyje užpulti vargšą žvejį... Supykęs tėkštelėjo, ir pastarąjį tėkmė
nunešė pirmai pasitaikiusiai žuviai į nasrus.
Upė suka į dešinę, atsiskleidžia platesnė erdvė, karklų šakos čia sugulusios
tiesiai į vandenį. Iš spindinčio ir žiburiuojančio duburio srovė kliokte
kliokia, visur gilu. Dugnas kietas kaip neatmirkstantis molis. Vanduo graužia
molingą dugną, ir jis susisluoksniavo nedidelėmis kietomis terasomis. Tokiose
vietose, žinojo Antanas, gali būti urvų, pavienių didelių akmenų. Dėl to
rankomis gaudantis žvejys turi apgraibyti ir apčiupinėti kiekvieną tokios
molingos terasos vingį ar įlinkį. Molio urvas yra kur kas geriau prieinamas ir
patogesnis, nei susipynusios medžių šaknys. Jį nesunkiai galima praplėsti,
išgremžti su nagais. Ištyręs upę iš pradžių kojomis, o paskui ir rankomis, jis
užčiuopė keletą plačių urvų. Jie buvo giliai, prie pat dugno. Norėdamas čia
gaudyti, Antanas turėjo pasinerti po vandeniu. Čia galėjo būti tik vadinamasis
povandeninis žvejojimas, bet tai jam buvo ne pirmiena. Jau buvo išmokęs ne tik
plaukioti, bet ir nardyti, ir šliauždamas padugne atmerktomis akimis stebėti
upelio povandeninį pasaulį: besidraikančias vandeny smėlio kruopelytes,
besiplaikstančius žolių lapus, visokius vabalus ir vorelius, praplaukiančias
mažas žuvytes...
Povandeninis žuvies gaudymas buvo sunkesnis: pasinėręs gali išbūti tik tiek,
kiek užtenka įkvėpto oro, po to turi išlįsti, įkvėpti iš naujo ir vėl paniręs
ieškoti to paties urvo. Jeigu ten vėžys, nieko baisaus jis nerangus, niekur,
tau vikriai darbuojantis, nedings, o jeigu vėgėlė tai jau prastai. Mat ji,
pajutusi žmogaus ranką ir gerokai moliu užterštą vandenį, kiekvieną sekundę
ieško progos pralįsti pro ją ir pasprukti į upės erdvę. Kur tau ji lauks, kol
įkvėpsi oro ir vėl pradėsi ją gaudyti. Dėl to reikia darbuotis viską
apskaičiuojant sekundėmis. Kol įkvepsi oro bandyti urvą užkišti nors kojos pėda.
Gerai, jei urvas siauras, o jei į jį galėdavai įlįsti ir pats su visa galva ir
pečiais, ką tau tada vargšė koja bepadės? Tik tam, kuris rankomis žuvies
negaudė, viskas atrodo paprasta, o tas, kuris nardė, be vargo supras ranka
urve ir galva vandeny yra didelė žvejo bėda ir sunkumas. Rankai urve
pasiutusiai ankšta. Lendant gilyn pirštai nebetelpa, visi sueina į apvalią
krūvelę ir nė iš tolo negali jų išskėsti taip, kaip reikia žuviai suimti. Reikia
ilgai vargti, ieškoti ir laukti progos, kol prie pirštų atsisuks žuvies galva.
Tada suskubti ir prispausti ją prie slidaus urvo krašto. Bet ji yra pasidengusi
gleivėmis, nepaprastai slidi ir judri, moka išsisukti. Juk ir ištraukęs, abiem
rankomis suėmęs, ne visada ją teišlaikysi, o urve nė tiek.
Žuvis ir žvejas žūtbūtinai imasi ji nori pasprukti, rangosi ir slepiasi urvo
gale, atkiša uodegos galiuką, kuris, kaip vasaros migla, sukiojasi žvejui apie
pirštus, bet jos suimti ir suspausti niekaip negali. Jis, gaudydamas, ne mažiau
kaip ta žuvis po vandeniu, pritrūkęs oro žiopčioja, kabinėja ją pirštais, laukia
ir nieko daugiau negali. Žinoma, žuvies uodegą irgi bando suimti, nes reikia juk
kažką daryti, kai ji su žveju taip išmaningai juokauja. Kita vertus, nemirksi gi
visą dieną vandenyje prie vieno suknisto urvelio... Vėgėlė pagaliau nebeišlaiko
kutenimo, sujuda, pasiraivo... Dabar žvejas vienu viduriniu pirštu liečia
minkštą jos pilvą. Ir taip abu jie vargsta, vargsta, kol visiškai išsenka žuvies
kantrybė, kol ji nuo tirštai molio prisipliuškenusio vandens pradeda dusti ir
suprasti geruoju tai nesibaigs, reikia kuo greičiau sprukti iš to prakeikto
urvo ir į marmalą pavirtusio vandens. Tegu skradžiai tą urvą, nors ir geras buvo
šis molio namelis ir ji čia pagyveno ne vieną mėnesį... Pasikeitus žuvies
mąstymui, atėjo laikas žvejo išmonei ir miklumui. Tada prie molio urvo sienos
reikia ne tik vėgėlės galvą prispausti, bet ir suspėti sučiupti ją taip, kad
tarp pirštų atsirastų plačios jos žiaunos. Jeigu tas pasisekė ši žuvelė jau
sugauta. Tegu ji raitosi, tegu mėtosi į šalis kiek tik nori. Jei suėmei už
žiaunas: gali būti tikras, žuvis nebeišslys. Po keliolikos sekundžių,
švyturiuodama juodai gelsvais šonais, ji jau raitysis saulėtame ore. Bet jaunas
ir nepatyręs paaugly,kartoja sau Antanas, nesipuikuok savo laimikiu,
nesidžiauk užhipnotizuotas sėkmės, žiūrėdamas į ją čia, upės vidury, kur taip
gilu. Greičiau kišk ją į terbą ir užrišęs padėk ją krante, nes tik tada būsi
garantuotas, kad ji nebepabėgs... Kaip dažnai nepatyrusiam žvejui ši laimės
akimirka pavirsta juodžiausia, niekada nepamirštama ir draskančia širdgėla
žuvis, besiraivydama ir besijudindama, šmūkšt ir išslysta iš sušalusių,
sugrubusių ir permirkusių pirštų... Antanas yra bandęs tokią išslydusią ir jau
apžilpusią žuvį dar vytis, bet viskas buvo veltui... Jei jau išslydo, iš karto
peržegnok ją ir kuo greičiau pamiršk buvusį trumpalaikį džiaugsmą ir ilgai
trunkančią nesėkmės širdgėlą.
Nors ir nelabai didelę, bet civilizuoto pasaulio pripažintą žuvį vėgėlę, šį
kartą Antanas sugavo. Visas vargas gryni niekai, širdy tik smagumas, nes jau ne
tuščias grįš namo ir prie išvirtos bulvės turės ką pridėti...
Tėvas Antaną su žuvimis mokė elgtis padoriai: jeigu jau pagavai, vadinasi, tau
pasisekė, neleisk jai, vargšei, dešimtimis minučių kankintis, žiopčioti,
žiaunomis gaudyti jai netinkantį orą. Nelaukęs dėk ją į vieną ranką, o kita
paimk už galvos ir truputį suktelėk stuburkaulį. Žuvelė tavo delne suvirpės ir
tuoj pat nesikankindama numirs. To pamokymo nepamiršdavo ir dėl to, kad
išslydusi į vandenį tokia žuvelė jau niekur nebepasprukdavo.
Šiandien Antanui tai buvo tik pirmas urvas ir jau toks netikėtas laimikis. O jų
šiame molyne jų dar bent penki. Visi geri, verti arba didelių žuvų, arba didelių
vėžių. Toks geras gylis, tokia smarki ir gaivinanti vandens srovė, tokia erdvė
ir skaidruma. Lygiai taip, kaip ankstų vasaros rytmetį išėjus žmogui į pamiškę
pakvėpuoti grynu oru. Stambesnė žuvis būtų tik paskutinė kvaiša, jeigu
beplaukiodama neužsiimtų tokių gerų urvų... Nuojauta šį kartą neapgavo iš jų
Antanas dar ištraukė tris didžiulius vėžius. Jų žnyplės buvo ilgumo sulig jo
pirštais, o ties jų viduriu nuo didumo ir senumo jau pasidaręs toks tarpas, kad
į jį bemaž tilpo mažojo piršto storis. Vienam jų kažkas buvo nutraukęs koją, jos
vietoje kadaravo maža balta atauganti kojytė, kuri užsibaigė mažomis
žnyplelėmis. Džiaugėsi laimikiu ir vis į delną dėliojo pačio didžiausio
priekines kojas. Jų buvo pilna sauja, o vėžys ore jas vos išstengdavo pakelti.
Ak, jūs vėžiai, vėželiai kiek vargo, laimės ir nerimo jūs atnešėte į Antano
paauglystės laikus. Jo susitikimai su vėžiais prasidėjo nuo pat to laiko, kai
tik mama išleido vienus eiti prie upės. Iš pradžių vaikai žvejodavo tik ten, kur
nebūdavo vėžių. Jei žvejojant po akmeniu aptikdavo ką nors panašaus į vėžį,
ranką iš po akmens išlėkdavo kaip nudeginta karščiausia ugnimi ir po to patys
strimgalviais puldavo į krantą. Patenkinti trindavo išlikusius ant rankos
sveikus pirštus, iš baimės plačiomis akimis žiūrėdavo į tą baisią vėžių
apgyventą paakmenę ir, metę vingį, ieškodavo tokių, kur būdavo vienos žuvys be
tų besižnaibančių pabaisų...
Praėjo ne vieneri metai, kol priprato prie tų keistų, atbulai ropojančių ir iki
kraujo žnaibančių rankas, vabalų. Atėjo ir toks laikas, kai po žvejojimo nei ant
dešinės, nei ant kairės rankos nebebūdavo nė vienos sveikos vietelės: visi rankų
pirštai nubadyti, nužnaibyti, nudraskyti. Tada jau svarbu būdavo tik viena: iš
to urvo ar paakmenės, kur prisiglaudė bent koks upės gyvis, būtinai jį reikia
ištraukti. Jei vėžys savo buveinėje labai priešinasi, jis bus nedidelis ir, ko
gero, patelė, kurią, nors ir sunkiai sugavus, reikėdavo paleisti atgal į upę.
Galvodavo Antanas, kad dar reikės gyventi ir kitais metais, norėdavo, kad upėje
vėžių niekada netrūktų. Rankų sužnaibymai ir po truputį iš pirštų trykštantis
kraujas žvejui buvo normalus ir įprastas dalykas. Tuo laiku jau sąmonėn buvo
įaugę vėžio įžnybimas, nors ir iki kraujo, neskausmingas ir žvejojimui
reikšmės neturi. Tegu tik daugiau vėžių būna, o kaip juos gaudyti ir kiek tai
atsieina žvejui jo paties reikalas, jo įgudimo, gudrumo ir mokėjimo dalykas.
Visai kitoks dieninis vėžių gaudymas būdavo prūdgaliuose. Šiltomis dienomis
paaugliai nerdavo į vandenį ir po krantų gilyn nusvirusiomis ajerų šaknimis
ieškodavo urvų. Suradus platų ir gilų urvą gerai jei užtekdavo rankos ilgumo
ir jei ją galėdavai išlankstyti palei urvą. Tada bemaž visada ištraukdavo didelį
vėžį. Bet aptikęs jį pačiame urvo gale, mintyse kartodavo Antanas, nepulk
stačia galva jo traukti, neskubėk. Vėžys gali tau skaudžiai įdurti, nes ant jo
nosies galo auga ilga, smaila, sukaulėjusi adata. Be to, jis gali taip sužnybti
ranką, kad nebeiškentęs ir vilku sustaugęs, mausi iš vandens ir dar keliolika
sekundžių laižysi trykštantį kraują, keiksi savo žioplumą. Kuris būdavo nebe
naujokas, vėžys juokų nebeiškrėsdavo. Pajutus vėžį, mikliai rankos pirštus
pasukdavo į urvo viršų, kur nesiekia nei vėžio nosies adata, nei jis gali
prisitaikyti ir sučiupti už piršto žnyplėmis. Be abejo, jis stengiasi, mataruoja
kojomis, bet viskas veltui, nes žnyplės linkusios žemyn, o tavo pirštai urvelio
viršuje. Nutaikęs momentą, kai žnyplės pasideda ant urvelio apačios, pirmiausia
suimdavo į saują žnyples, truputį truktelėdavo jį iš urvo ir pirštais greitai
apimdavo nugarą. Tada jau lengvai traukdavo lauk. Ką tik pagautasis
skeričiuojasi didžiosiomis žnyplėmis, čeža gaudydamas orą ir yra piktas kaip
perkūnas: kraipo ūsus ir vis taikosi įsikibti tau į minkštesnę rankos vietą.
Dedi jį į maišelį ir vėl atsibėgėjęs neri į vandenį ieškoti kito urvo, kito
vėžio. Taip Antanas žvejoti pradėjo tik tada, kai išmoko gerai plaukti ir
nardyti.
Grįžkime į paupį. Diena jau krypsta į pavakarę, bet dar šilta, namo dar ne
laikas. Paupiu ateina bažnyčios zakristijonas ir vargonininkas. Jie šiandien
irgi žvejoja ir eina palei upės tėkmę. Tad žvejų keliai ir susikirto. Jų žvejyba
visai kitokia. Nešasi didžiulę krytį, kuria prie patogaus duburio užspendžia
bemaž visą upės plotį. Tada su dalbomis padaužo po vandenį ir pakeres,
pabaidytos žuvys mauna į gelmę ir patenka tiesiai į kryties giliai įduobto
tinklo rankovę. Kiek kada jie besusitikdavo, Antanas matydavo jų terbos minkštą
svarumą, kurios šonus apvalindavo didesnių ir mažesnių žuvų sulinkimas. Jie
nešdavosi vieną terbą. Kartais Antanas vaizduodavosi, kaip, baigus dienos
žvejybą, jie dalindavosi laimikį. Smagu imti sidabražvynes dideles raudes,
žalsvanugares dryžas lydekas, kitas žuvis, kurios, paimtos per vidurį, sunkiai
nusvyra ir sulinksta. Dalybų Antanas neįsivaizdavo be vienos kitos stambesnės
žaliai juodos vasarinės musės, kurios, pajutusios negyvos žuvies salstelėjusį
kvapą, kaip mat prisistatydavo ir zuidavo aplinkui. Mėlynų ir zyziančių musių
nėra ko bijotis. Jos tik šiaip, trumpam, kol žuvis dalijama, į terbą jos
nelenda. Bet kaip gražiai atrodo žolėje gulinčios didelės žuvys ir viena kita
greitai besisukinėjanti ir bezvimbinanti aplinkui mėlynai blizganti didelė
musė...
Jie į Antaną, vaikigalį, net nepažvelgdavo. Jų akys ieškodavo geresnės vietos
krytei užspęsti ir geresnių, žuvingesnių duburių. Palydėjęs juos akimis, jis
nueidavo savo keliais. Tą kartą pavargęs Antanas vėl įbrido į upę ir žengė
sekliu tik blauzdas siekiančiu vandeniu. Truputį dilgino šaltis, erzino
išmirkusias pėdas stambaus žvyro aštrūs akmenėliai, dumblo klampumas. Žalių ir
slidžių plaukų kuokštais draikėsi ir pynėsi apie kojas suvešėjusios mauragimbės,
prie jų, vandens sūkurių blaškomos, plevėsavo vandeninės elodėjos šakelės. Visą
pakraščių smėlingą sraunumą ir seklesnes vietas užėmę, aštriomis, galūnėse
sudėtomis spygliuotomis sėklų dėžutėmis, upės vidurio seklumoje stirksojo
šakotojo šiurpio atvašynai. O toliau, bemaž duburio viduryje, ko ne pusę jo
ploto užskleidęs ir dumblingam dugne įsitvirtinęs bei žydėjimui pasiruošęs, virš
vandens vėjo judinamas, stangriai ir kietai virpėdamas linkčiojo didžiulis ir
vešlus skėtinis bėžis, ir daugybė kitų aukštesnių upės pakrantės augalų...
Antanas išlipo ant kranto ir apsižvalgė. Nebesinorėjo jam bristi upe, iki
vandens lankstytis ir lįsti pro žemai į vandenį nusvirusias ir apšlapusias
karklų šakas, vis stebėti vandenį ir dugną besisaugant gilių ir klampių duburių.
Nutarė paėjėti krantu ir, jei aptiks patogią vietelę, gal dar ir kiek pažuvauti.
Netrukus prie jo kojų dangaus gilumu sušvito ramus duburys, plaukiojo daug
raudžių. Kitoje pusėje, į kurią atsimušė tėkmė, nuo kranto į vandenį sugulusios
ir srauto nešamos tyvuliavo ir draikėsi karklų ir alksnių šakos, o tarp jų
neaiškiai juodavo visokiausios sąnašos. Nutarė įbristi ir atidžiau apžvelgti.
Treptelėjo koja, pabaidytos raudės akimirksniu pasislėpė, o jis, matydamas, kad
pakerė labai gili, su pagaliu apdaužęs aukštas pakraščio dilgėles, šiaip taip
prisigavo iki vandens. Paskui, kaip cirko akrobatas, balansuodamas ant
stambesnės nulinkusio alksnio šakos, prisilaikydamas abiem rankomis už
smulkesnių šakelių, kniūbsčias nusileido iki pat vandens, bemaž įkišęs į jį
nosį, pradėjo žiūrinėti upės gilumą ir sąnašas. Stebėjo kaip atrodo povandeninė
šios vietos karalystė. Pakerė Antanui nepatiko ne vien dėl gilumo, bet ir dėl į
pakerę nueinančio dugno slėsnumo. Pro jos erdvę prasimušęs vanduo tekėjo bemaž
nekliudomai, o apsemti kerai ir šakos lingavosi ir buvo pakibę ties metrine
tėkmės giluma. Tokiose vietose, jei ir yra žuvies, penki pirštai per menkas
įnagis joms pagauti. Belipdamas ir betraškindamas šakas, tikriausiai, jis
išbaidė ir tas, kurios netyčia, gal kada čia ir buvo užklydusios. Bet gerėliau
įsitaisęs ant vandens nulinkusios ir siūbuojančios šakos, kiek ranka
prigaudamas, čiupinėjo susimušusių sąnašų priėjusią gelmę. O Dieve! Čia buvo
tiršta nuo raudžių šurmulio... Nieko jos neišsigando, niekur nenuplaukė,
pabaidytos sulindo į šituos gerus, tankiai susisprengusius žabus ir laukė
nesulaukė, kol Antanas jas pagaus. Ir man, šmėstelėjo mintis, kartais
atsitinka tikri stebuklai. Nors čia tebuvo tik geras glėbys šapų ir per daug
skaidrios erdvės rankinei žūklei, bet, pasirodo, šioms žuvelėms tai nieko
nereiškė jos, kaip niekur nieko, sukiojosi Antanui apie rankas ir neskubėjo
niekur bėgti. O gal šiame duburyje joms patogesnės vietos nebuvo? Tik šitos
menkos sąnašėlės ir jas košiantis skaidrus vanduo. Dabar, vėl dingtelėjo
mintis, man bent kiek neatsargiau judėti nevalia, nors ta netvirta alksnio šaka
visai nulinktų ir ant paties dugno pasidėtų... Sunku buvo laikytis ant jos ir
balansuoti. Tebūnie kaip nori: nors ir iki paties kaklo nugrimzčiau,
nebėdavosiu ir nesiskųsiu, kalbėjo su savimi, tik kad raudės nieko nesuprastų.
Dabar visas jėgas ir išmonę skirk švelnumui, neskubėjimui ir žvejo miklumui...
Žuvelės vis dar teberailiojo apie jo rankas, tebesidžiaugė giliu vandeniu ir
suneštų šapų gniužulu. Jau viena, didelė kaip kultuvė, įplaukė į delną. Jis vos
įstengia vienos rankos pirštais apimti riebų jos kaklą. Jau ji pasisuko šonu,
palengva judina uodegą. Žuvelė niekur neskuba, Antanas taip pat. Ji galvoja,
kad įsivėlė tarp šapų, net nebando rimčiau sujudėti. Taip jie kokiai sekundei ir
sustingsta. Tik ji, prie galvos kietai suspausta ir jau pamažu keliama iš
vandens, o žuvautojas laimingas, kad taip atsitiko. Tuoj, suktelėjęs žuvies
galvą, kad nesikankintų, išmeta į smėlėtą krantą. Kol darbavosi su šita, į
kairės saują įsismaukė jau kita, kiek mažesnė. Netrukus ir ji, švytėdama
papilvės sidabriniu žvynu, skrenda į smėlėtą pakraštį. Vėl kiša rankas į sąnašas
tuoj į kairės rankos tarpupirštį įkiša galvą dar viena. Belieka suspausti ir
dailiai ištraukti iš vandens. O į dešinę saują įplaukia didelė kaip geras
pagalys. Ją taip pat suima prie kaklo ir suspaudžia visa jėga. O pasiutimas!
nustemba Antanas, kad tokia žuveliokė dar ranką į šakas man daužytų... Kartu
net papyksta, nes kai suspaudė, žuvis taip bloškia kelis kartus uodega, kad į
šakas jam net ranką nubrozdino. Žinoma, norėjo pasprukti, bet jos norai
pavėluoti: jau kairėje buvusioji lekia ant smėlio, o dešinės niekaip negalima
ištraukti, suspaustam į kumštį delnui ir suimtai žuviai trukdo šakos. Tenka
padėti kaire. Kad nebūtų netikėtumų, kaip tėvas mokė, dar vandenyje pasiutėlei
staigiai palenkia galvą. Žuvis su velnioniška jėga vos neištrūksta iš rankos,
bet greitai nurimsta, ji taip pat lekia į smėlėtąjį krantą. Pamačius šią žuvį,
Antanui net akys praplatėjo. Tai būta visai ne raudės, o didelio ir stipraus
plačianugario šapalo, kuris dabar smėlingame krante gulėjo kaip koks storas
pagalys, daug ilgesnis už sugaudytas raudes. Švytėjo saulėje neįprastai gelsvos
jo akys. Tuo geriau, apibendrina, šios dienos žuvų kolekcija bus ne tik
gausesnė, bet ir įvairesnė. Vėliau sugavo dar dvi dideles raudes, ir pagaliau
gerosios sąnašos ištuštėjo. Paskui, nebežiūrėdamas vandens gilumo, išnaršė jas
skersai ir išilgai, bet visur buvo švaru ir tuščia, tik pro šapus košėsi gilus,
žalsvokas ir verpetingas vanduo, o krante ant smėlio gulėjo šešios didelės
žuvys. Trys iš jų, ne tokių, kaip Antanas, o gerų žvejų vertos, trys mažėlesnės,
bet irgi geros. Žuvų šiandien jam į valias, diena pakliuvo, kaip reta, šypsojosi
sėkmė. Ir saulelė jau per sieksnį nuo žemės, ir lankoje jau sukilo skraidyti
vakarinės muspalaikės, ir kregždės pasikrykštaudamos nardo po atvėsusią erdvę,
ir mykia paupy raišiojamos juodmargės, laukdamos, kada šeimininkės atbarškės su
kibirais išvaduoti jų nuo tešmenin beplūstančio pieno. Ir Antanui pats laikas
namo. Parbėgęs tik spės ką sukąsti ir ristele, kad nepavėluotų, dums prie klubo:
rodys šįvakar komediją Volga, Volga
Bežingsniuodamas per vešlią ir žiedais margą paupio pievą pajunta, kad saulė ir
vėjas per dieną gerokai įskirdino kojas, rankas, nuogą nugarą. Suvokė:
žvejojimas sunkus darbas, tikriausiai, į paupį greit nebeis. Sunki apie šonus
besimaskatuojanti terbelė iškalbingai bylojo ši diena praėjo ne veltui. Mama
bus patenkinta skrosdama riebias žuvis, matydama, kokios jos didelės ir kad jas
pagavo Antanas.
Į pradžią
Į tęsinį
