	Sign In Sign-Up

53. Prie urvo

ytmety, kai lovliai sukilo, Mantas jiems pasakė, kad naktį iš urvo buvo išskridusi, panaši į raganą, žmogysta, ir keletą ratų apsukusi aplink kalnus ir pievas grįžo atgal. Po to iš urvo išskrido didelis juodas paukštis ir po kiek laiko į urvą atskrido dar keturios raganos, o paskui grįžo ir juodasis paukštis...

— Nemanykite, per naktį jos pasiruošė mus garbingai sutikti ir tikėkimės jų urve rasti visokių nemalonių siurprizų. Juk kol kas jos nežino nei kas mes, nei iš kur, nei kiek mūsų,— samprotavo susirūpinęs Žalis.

— Man atrodo,— pasigirdo Juodžio balsas,— mes raganoms taip pat turėtume paruošti siurprizų. Vienam, kuris į urvą eis pirmas, reikia pasiversti nematomu. Jei kas jam ir atsitiktų ar kiltų koks triukšmas, jos atskridusios vis tiek nieko negalės pamatyti ir joms bus sunku suprasti kas čia darosi...

— Teisingai, bet jūs turit vengti bet kokių pavojų. Aš bebudėdamas naktį sugavau trejetą pelių, tris šikšnosparnius, keletą varlių. Visus juos štai sudėjau į dėželę ir įteikiu jums. Neškitės ir pirmus žingsnius dėkite ne patys, o leiskit tegu prašuoliuoja varlė, praskrenda šikšnosparnis. Jei jie laimingai praeis ir praskris, tada ir jūs eikite, o jei kas atsitiks, palaukite, nepulkite, žiūrėkite, kas darysis po to...— siūlė ir bemaž įsakinėjo savo draugamas Mantas.

— Atsargumas — gerai, bet mūsų kelionė gali pasidaryti labai ilga ir dievai žino kiek užtrukti... Mes juk nežinome kiek visokių žabangų raganos sugalvojo...— susirūpino Žalis.

— Geriau ilga kelionė, negu greita nelaisvė ar mirtis,— pridūrė Mėlynis ir pasisiūlė pasiversti nematomu ir pirmam žengti į urvą.

— Aš dar siūlau mums visiems trims, kaip daro alpinistai, susirišti ilga plona ir lengva virve. Jeigu kas, tai vienas patogiausių būdų greitai ištraukti iš duobės ar pagelbėti kitokioje nelaimėje. O reikalui iškilus, virvę galima greitai nupjauti,— pradėdamas rytmetinį žygį, paragino Juodis.

Po to jie pasiėmė savo dagiąsias kibirkštis, Pinčiaus lazdelę, tik jiems girdimas švilpynes, Manto sugautus gyvius, ir tylutėliai, saugodamiesi neįkristi i verdantį ugnimi kraterį, priėjo prie juodos urvo angos.

Ji buvo aukšta ir plati, iškirsta kalno uoloje. Nebuvo jokio takelio, nes pėsčias į urvą niekas niekada nevaikščiojo. Kai tik lovliai prie urvo angos sustojo, nors ir nedideliais žiogeliais pasivertę, ir bandė tarpusavy šnibždėtis, tuoj sukrankė juodasis varnas ir jie suprato, kad jis pranešė raganoms apie jų pasirodymą. Nors nei varno, nei ko kito nesimatė, jie tuoj išsislapstė urvo uolos plyšeliuose. Kiek palaukę, jie į urvą paleido pirmąją pelę. Vos tik ji nubėgusi kelis žingsnius, tuoj kažkur dingo, prasmego į žemę, o po kalno uola, kažkur jo gilumoje, pasigirdo lyg vandens taškymasis, keistas krebždėjimas, kažkas cyptelėjo. Po keletos minučių viskas nurimo ir urve, kaip ir prieš tai, įsiviešpatavo tyla. Bet lovliai dar nejudėjo, dar vis tebelaukė. ir teisingai darė, nes iš urvo gilumos ant šluotos atskrido viena ragana. Ji padėkojo varnui už akylumą ir garsiai pasakė:

— Laiku, mielas brolau, pranešei, pirmasis atėjūnas vos žengęs keletą žingsnių į mūsų urvą, jau pateko į mirties duobę ir mano gyvulėliai jį negaišdami surijo...

— Kar — kar,— atsiliepė po urvo skliautu pasislėpęs varnas,— aš surėksiu kiekvieną kartą, jei kas bandys čia eiti, skristi ar šokinėti... Būkit ramios, aš nepraleisiu nieko...

Ragana, gerai viską apžiūrėjusi ir įsitikinusi, kad jokio pavojaus nebeliko, palengva nuskrido atgal į urvą, o varnas, suplasnojęs sparnais ir kiek atsivėsinęs, vėl įdūrė akis į urvo angą.

Lovliai tyliai susirodė pirštais, nes šnabždesiais nenorėjo beišsiduoti. Jie dabar aiškiai pamatė kur tupi akylasis urvo sargybinis.Jie pasitraukė toliau nuo angos ir sutarė — nematomasis lovlis Mėlynis pašoks ant sienos atsikišusio akmens, gerai apžiūrės, kur yra varnas, ir tada jie dar kartą sutars, ką su juo daryti.

54. Juodasis varnas

ai viską apžiūrėjęs Mėlynis tyliai nušoko nuo sienos atsikišusio akmens, jis jau viską buvo pamatęs ir nutaręs ką daryti:

— Leiskit man, aš su tuo varnapalaikiu susiimsiu vienas pats ir beveizint jį nugalėsiu... Jūs kol kas nė nesirodykit, kad nebūtų jokio judėjimo ir nekiltų jokių įtarimų.

— Neskubėk, pirmiausia visiems paaiškink, kas ir kaip ten yra,— paprašė Žalis.

— Suprantate, jis tupi viršuje, pačiam tamsiausiame kampe pasislėpęs už didelio plokščio akmens. Ten tur būt yra ir varno lizdas. Nieko kito nesimato, tik vienos žalsvai juodos ir apvalios jo akys. Iš apačios atsispyręs į jį niekaip nepataikysi, tik galvą į akmenį prasiskelsi ir pats vietoj varno krisi ant žemės. Pirmiausia reikia užlipti aukščiau ir atsistoti ant kito sienos iškyšulio. Tada atsidursi prieš pat varną ir, gerai atsispyrus, galima ją iš karto nutrenkti. O kai kris žemyn, jūs apačioje žiūrėkit ir klausykit, kas su juo atsitiks, ar nespės, velnias, prieš nusprogstant dar kvarktelėti ir pranešti raganoms apie savo žūtį? Gal jums pavyks pamatyti ir nustatyti, kas yra to urvo grindyse ir kur pradingo mūsų paleistoji pelė...

— Ar tu esi visiškai tikras, kad vietoj varno nenukrisi ir nepradingsi pats?— klausė Mėlynukas.

— Taikysiu taip, kad po to atsimuščiau į sieną ir palikčiau bestovįs varno vietoje, o varnas, netekęs pusiausvyros, kris žemyn. Jeigu jis dar spurdės ir rodys gyvybės ženklų, apačioje jį sučiupkite ir neleiskite krankti.

— Jei tu esi toks įsitikinęs sėkme, tai darome taip, kaip esi numatęs... Dabar tas juodas varnas laido gerklę ir mums neleidžia nė pajudėti,— pritarė Žaliukas.

Mėlynis tuoj pasivertė vikriu aštrianagiu driežiuku ir uolėtos sienos iškyšuliais nuropojo į viršų. Sienos uola buvo drėgna, slidi, kad galėtų geriau įsikibti ir nenukristų, jis ieškojo rupesnio uolos paviršiaus. Per kelioliką minučių Mėlynis atsidūrė ant palubėse esančio sienos iškyšulio. Lovlis dabar aiškiai matė — raganos varnas buvo labai didelis, storu pilku snapu ir niekur nesidairydamas spoksojo į urvo apačią. Jo kojos buvo tvirtos ir storos, o ant nugaros sudėti sparnai, stiprūs kaip erelio. „Kaži į kurią vietą jai trenkti,— galvojo taikydamasis Mėlynis,— juk jis nuo mano smūgio turi kristi net nekranktelėjęs...“ Nutarė smogti į pagurklį, kad nutrauktų garso stygas ir varnas, nesukėlęs jokio triukšmo, šleptelėtų ant žemės. Pagaliau nusitaikė ir iš visos jėgos atsispyrė nuo tvirto iškyšulio. Truputį per stipriai, nes iš karto nukirto varnos kaklą ir, skaudžiai atsitrenkęs į sieną, užsigavo pečius. Kai atsikvošėjęs iš skausmo pagaliau Mėlynis atmerkė akis, varno niekur nebesimatė, visur buvo tylu, o šalia jo gulėjo nukirsta varno galva.

Tačiau po keliolikos minučių, lyg vejama prastos nuojautos, užsėdusi ant šluotos atskrido ragana Duobė. Ji atidžiai apžiūrėjo angą, užslėptą mirties duobę ir niekur nematydama juodojo varno, pradėjo jį šaukti:

— Varne, varne, kur tu pasislėpei?! Atsiliepk! Man reikia su tavim aptarti vieną svarbų ir neatidėliotiną dalyką!..

Tačiau urvo angoje buvo ramu ir ragana, negalėdama patikėti, kad varnas nepasirodys ir neatsilieps, atsistojo ant aukštojo sienos iškyšulio ir nutarė truputį luktelėti.

— Aš būtinai turiu pasinaudoti tokia gera proga, aš niekaip negaliu jos bepraleisti,— šnabždėjo pats sau Mėlynis. — Kur kitur, jei ne čia, aš be triukšmo galiu ją nudėti...

Karštligiškai svarstė ir galiausiai, nepasitaręs net su draugais, nutarė smogti prie pat nosies atsistojusiai raganai. Taip ir padarė. Kirto tiesiai į tarpuakį ir ragana Duobė, nespėjusi beįsikibti į šalia stovėjusią skraidomąją šluotą, krito stačia galva žemyn ir prasmego į jos pačios iškastą mirties duobę. Pateko tiesiai į nasrus krokodilui ir tas, pasigardžiuodamas, visai nekramtęs, ją ir prarijo.

Mėlynis, numušęs raganą, sugriebė jos šluotą ir užsėdęs ant jos nusileido pas apačioje laukiančius draugus.

— Aš po pirmojo smūgio į varną buvau truputį apsvaigęs ir nebemačiau, kaip benukrito ir kur jis bepasidėjo. Papasakokit,— paprašė Juodis.

— Varnas, kaip ir pelė, kai tik prisilietė žemės, tuoj žemė atsivėrė ir ji prarijo... Po to po kojomis uoloje kaži kas sukunkuliavo, tartum pasitaškė vanduo ir nurimo... Bet mes nebesupratome, kas dar po to nukrito, o kad nukrito ne varna, o žmogus, tai jau aiškiai matėme...

— Aa — aa...— nutęsė Mėlynis.— Čia jau mano kaltė. Net su jumis nepasitaręs nuduobiau vieną iš urvo raganų. Ji atsitūpė beveik man ant sprando ir aš vienas pats nutariau ją pribaigti... Turbūt ji ir šlepterėjo po varno. Štai ir jos šluotą dar pasičiupau.

— Teisingai nutarei. Bus viena mažiau ir mūsų kelionė palengvės. Tu tiesiog šauniai padarei, nes šitai dingus be žinios, kitos raganos dar labiau pradės bijoti mūsų. Jos nebežinos nei kur dingo jų varnas, nei kur — viena iš jų draugių,— postringavo Žalis.

— O šita pavojinga vieta mum visai nežinoma ir reikia pagalvoti, kaip ją perlipti. Bet mes nežinome, kiek ji tęsiasi.

— Šiai dienai užteks. Rytas gudresnis už vakarą. Rytoj rytą ir nutarsim, kaip eiti toliau,— patarė Juodis ir jie netrukus, vėl palikę Mantą budėti prie urvo, nuėjo ilsėtis.

55. Sąmyšis

ai atėjo vakaras, susirinkusios pas valdovę raganos laukė — nesulaukė urvo apžiūrėti išskridusios bičiulės Duobės— urvo angos saugotojos.

— Ji niekur negalėjo pasidėti, varnas man tuoj pat būtų pranešęs. Palaukim dar — turi pasirodyti,— žvilgčiodama į duris vis dar tikėjosi Kaulo boba.

Jos šnekučiuodamos gurkšnojo juodą kavą ir laukė, bet nieko nesulaukė. Atėjo laikas, kai valdovė pati skrisdavo apžiūrėti savo valdų, ir ji jau ruošėsi skristi.

— Surasiu ir parsivesiu Duobę, pakeliui pasikalbėsiu su savo bičiuliu varnu... Jei viskas bus tvarkoje, dar apžiūrėsiu savo gyvulius.— tarė išskrisdama. Ir apsidžiaugė pagalvojusi: ”Būtinai pajodinėsiu dar ant savo gražiosios kumelaitės...“

Kaulo bobai, skrendant iš urvo, kilo nemažai abejonių, bet pati save ramino: “Per tiek metų jau paseno tas mano ištikimasis juodaplunksnis... Ar nebus kartais toj savo skylėj nelaiku užmigęs, nes tokios ilgos tylos dar nėra buvę... Juk per visą dieną ir vakarą prie urvo angos negalėjo būti tokia įtartina ramybė, neišgirdau nė vieno jo kranktelėjimo.“

Nerimas kamavo ir kitas tris raganas. Bet Kaulo boba ramino jas ir sakėsi netrukus sugrįšianti:

— Neskubėkit, pirma pati apžiūrėsiu ir išsiaiškinsiu, o išvadas darysime, kai grįšiu...

Šį vakarą raganai buvo neramu ir dėl arklių kaimenės — ar kas nepagavo ir nenusinešė jos gerosios kumelaitės? Juk pastarosiomis dienomis nė karto nebeteko jai smagintis maloniu jodinėjimu. Nė pati sau pasakyti ir paaiškinti nemokėjo, kaip būdavo gera vakarais pajodinėti po plačią pievą... Kai kumelaitė lėkdavo šuoliais, raganai rodėsi, kad ji paukščiu skrenda, kad jos šluota tėra pasigailėtinas, ir raganų valdovės nevertas įrankis... Ji net svajojo, gal kada nors įtaisys kumelaitei sparnus ir vietoj kietos ir nutriušusios šluotos galės naudotis savo geidžiamo ir mylimo gyvulio šilta nugara... Tada skraidys su ja ne tik po pievas, bet ir padangėmis, virš mėlynuojančių kalnų... „Man reikia tik nusigauti pas Liuciferį ir pasitarti su juo...“— galvodavo valdovė.

Ragana labai nustebo, ją tiesiog trenkte pritrenkė vaizdas, kai ta vieta, kur tupėdavo juodasis jos varnas, buvo visiškai tuščia. Ji negalėjo patikėti savo akimis ir keletą kartų krapštė jas, nes negalėjo patikėti, kad nebėra urvo sargo.”Jeigu jam reikėjo kur nors skristi, tai kodėl nė karto nekranktelėjo ir neperspėjo manęs?“— klausė pati savęs, bet atsakymo surasti negalėjo.

Apžiūrėjus urvo angą, Kaulo bobą užgulė dar bjauresnė nuojauta: „O prakeiktosios dvasios, vadinasi, visą praėjusią dieną mūsų urvo niekas nebesaugojo ir nieko nebežinome kas čia darėsi, kas ir kur vaikščiojo, ar ką kitą darė... Jokio garso, jokio pavojaus signalo... Bet kur, be mažiausio garselio, be jokio triukšmelio galėjo pasidėti mano ištikimas urvo sargas?..“— vėl grįžo šiurpi mintis ir nusiminusiai bei išsigandusiai valdovei pradėjo tirtėti kojos.

Niekur nesimatė ir dingusios draugės Duobės. „Ar tik nelaboji dvasia jau nebus įsimetusi į patį mano lizdą“— užbaigė vienišus apmąstymus ir išskrido iš urvo. Paskraidė ant šluotos gryname ore, apžiūrėjo savo arklius ir ji niekaip nebegalėjo susilaikyti nepajodinėjusi ant gerosios kumelaitės. Pasivijo ją, užsėdo ir laiminga, kaip mažas vaikas, pasileido šuoliais po drėgme ir gaiva dvelkiančias kalnų pievas. Kumelaitė, kelias dienas pailsėjusi, lėkė kaip vėjas. Išsidraikė nušiurę raganos plaukai, išsiplėtė akys, ji, tarsi jokių rūpesčių daugiau pasaulyje nebebūtų, pagauta ekstazės, šokinėjo ant kumelaitės nugaros ir tik šūkčiojo, tik džiaugėsi... Bejodinėdama atsiminė, kad urvo niekas nebesaugo, greitai vėl persėdo ant šluotos ir parskrido į savo kambarį pas drauges.

— Kas darosi prie mano urvo, man visiškai nebeaišku... Laužau galvą, kalbu pati su savimi, bet atsakymo nerandu — kas tai galėtų būti, kur dingo varnas ir Duobė? Prasmego kaip į vandenį... Keisčiausia, kad neaptikau jokių pėdsakų, jokių neįprastų kvapų, jokios plunksnelės ar ko nors kito. Viskas — tarsi nieko ir nebuvę. Dėl to dabar visos būkime ypač dėmesingos, plačiai išplėskime akis, viską darykim atsargiai... Atėjusi prie urvo nelaimė mus gali užklupti kiekvieną sekundę. Nespėsim nė aiktelėti, — žemė apsivers ir mūsų nebeliks...— kalbėjo susirūpinusi Kaulo boba.

— Ar begali būti kas bjauriau, kad žmogus net savo urve nebegali būti saugus?— aimanavo pritardamos draugės.

— Ar tik nebus pas mus atsibastęs tas nelemtas Mėlynasis žmogeliukas, kuris mėto juodus žaibus? Jei kur jį pamatysite, į jokias kalbas neikite, nes jis iš pradžių ką nors pasako, o paskui trenkia kaip žaibas. Kai po to beatsigauni, jau yra vėlu, esi jo rankose ir nei ko bepadaryti, nei pasprukti begali...

— Pasaulis vis gudrėja, greitai visi mūsų burtai taps beverčiais,— nusiminusi pratarė Durė.

— Ne ne, tiek jau nenusiminkite, nepasiduokite liūdnoms mintims... Jie šitame urve, jei laiku nesustos, tikrai gaus galą. Man rodosi, kurioje nors urvo vietoje, net ir tas mėlynasis žmogeliukas suklups. Na, o tada mes jau žinosime ką su juo daryti. Kad ir ne kiek iš tokio nususėlio mėsos, bet ir vieną jo kąsnį prarysiu pasigardžiuodama.Tegu tik pakliūva, nelabasis...

— Sudorosime be jokio gailesčio...— pritarė vienu balsu ir kitos trys.

Tuo tarpu nieko geresnio šįvakar nesugalvojusios, raganos nuėjo ilsėtis.

56. Voratinkliai

itą rytą lovliai vėl tarėsi, kaip sveikiems ir gyviems patekti į urvą ir nusikasti iki pat raganos buveinės durų. Tai padaryti, atrodė jiems šįryt, bus nelengva, nors vakar ir pasisekė kai ką nuveikti.

— Aš pasivertęs driežiuku rėblinsiu siena tolyn į urvą ir mėtysiu ant žemės akmenukus. Kai jie nukris ant žemės ir nebeprasmegs, ten jau galėsime atsistoti ir šokinėti savo kojom. O per tą užburtą ir viską ryjančią žemę jus perneš arba Mantas ant šluotos, arba, jei tas ruožas nebus labai platus, jį paskui galėsite peršokti patys,— siūlėsi Mėlynis.

— Gal ir teisingai sakai. Bet ar to urvo sienos nėra tokios pat rajos kaip grindys? Tu eik atsargiai ir pirmiausia, kaip koks neregys, prieš žengdamas žingsnį pabaksnok sieną lazdele...— susirūpinęs perspėjo Mantas.

— Taip ir darysiu,— pažadėjo Mėlynis.

Kai jie vėl priėjo prie urvo angos, jis užšokęs ant sienos akmenų ir pasivertęs nedideliu vikriu drieželiu pamažu nurėpliojo į urvo gilumą.

Paėjęs apie dvidešimt žingsnių, Mėlynis pamatė, kad žemė numestų akmenukų neberyja. Tada pabandė prisiliesti prie jos lazdele, paskui viena koja. Čia žemė buvo kieta, tokia, kaip ir visur kitur, ir jis, atsistojęs ant jos, vėl pasivertė lovliuku. Rankomis parodė saviškiams, kur jau galima stotis.. Kadangi lovliai vienu šuoliu lengvai nušokdavo po penkiasdešimt ir daugiau žingsnių, tai peršokti dvidešimt jiems buvo vieni niekai. Manto šluotos neprireikė ir jis sugrįžo į savo slėptuvę stebėti, kas prie urvo darysis šiandien. Lovliai atsargiai, žingsnis po žingsnelio, nušuoliavo į urvo gilumą. Jie nežinojo, kokios žabangos jų laukė ir todėl, kiek paėję, urvan leisdavo bėgti pelei, skristi šikšnosparniui, kuris dažnai įsikibęs į sieną ilsėdavosi ir patikrindavo ar ji nėra užburta. Kai jie sveiki sugrįždavo, lovliai judėdavo tolyn.

Taip jie pamažu priėjo jau iš gana toli matomus pilkus voratinklius, kuriuose pražioję nuodingus nasrus savo aukų laukė, didumo sulig žmogaus galva, vorai.

Netoli benuskrido jų paleistasis šikšnosparnis. Netrukus ant žemės jie pamatė pabirusius baltus jo kaulelius. Žalis, norėdamas įsitikinti, ar tai tiesa, šoktelėjo prie jų, ir nė juste nepajuto, kaip pakibo ir įsivėlė į stipraus ir kibaus voratinklio siūlus. Kad ir kiek spardėsi, viskas veltui. Tik dar laviau įsipainiojo vienintelė koja ir tarsi klijais aplipo visas liemuo.

— Tu nejudėk ir nesiskeryčiok!— šaukė Mėlynis,— juk matai, kad vis labiau įsipainioji ir greit visai nebepajudėsi...

— Dabar nelįskit prie manęs!— savo ruožtu šaukė Žalis.— Jei lįsite, pakliūsime visi — ir tada jau būsime žuvę... Atidžiai žiūrėkit, kas bus toliau ir būkit pasiruošę, jei nebegalėsiu aš pats, man kaip nors padėti.

Mėlynis ir Juodis pasislėpė po akmens nuolauža, pasiėmė į ranką dagiąsias kibirkštis ir žiūrėjo, kas bus toliau. Kai tik Žaliukas pakliuvo į tinklą iš tamsaus kampo pasirodė ir po truputį, tarsi apgalvodamas kiekvieną žingsnį, artinosi didelis voras. Jis pamažu, galąsdamas aštrius dantis, apčiupinėdamas priekinėmis kojomis įtrūkusį tinklą ir leisdamas iš užpakalio naują, kabaravosi artyn prie lovlio. Voro akys buvo didelės, juodos ir liepsnojo piktumu. Žalis, tarsi būtų visai nebegyvas, apmirė, nebejudėjo.Kai tik prisiartinęs voras pražiojo burną ir buvo bekandąs į vienintelę lovlio koją, jis, nieko nebelaukdamas, nors ir suraišiotas, taip spyrė vorui į pražiotų nasrų dantis, kad visi jie, tarsi būtų stikliniai, pabiro ant žemės. Voras išsigandęs, nesupratęs, kad prieš jį stovi protingas žmogeliukas, kiek atšoko, bet netoli. Vėl pamažu pradėjo artintis, bet dabar ne priekiu, o atbulas, ant užpakalinių kojų laikydamas storą voratinklį, kuriuo norėjo pirmiausiai lovlį apvynioti gličiais ir stipriais siūlais, o sudoroti jį po to, kai nebegalės pajudėti. Lovlis žiūrėjo į ilgas bjaurias, mažais ir kibiais plaukeliais apaugusias voro kojas, jo didžiulį į kuprą susimetusį pilvą ir nebematydamas kitos išeities, kai voras visai priartėjo, mestelėjo ant jo dagiąją kibirkštį... Pokštelėjo raudona liepsnelė, parūko juodas dūmelis ir voro tarsi visai nebūta. Tada prišoko draugai ir greitai jį ištempė iš kibiojo voratinklio.

— Atrodo, kad pirmas šios dienos nuotykis man pasibaigė laimingai,— valydamasis nuo savęs kibius voratinklio siūlus prašneko žadą atgavęs Žalis.— Kad dar kiek, galėjau be jokių pėdsakų ir aš sutirpti voro burnoje, kaip sutirpo mūsų šikšnosparnis...

— Na jau...— paprieštaravo Juodis,— bent nešnekėtum. O kam čia esame mes visi trys? Tu, Žali, visai nevertini savo draugų... Jei žūsime, tai visi kartu, jei laimėsime — taip pat visi... Tiktai taip, nes aš kitaip mūsų draugystės neįsivaizduoju.

— Gal iš susijaudinimo kiek ir pasikarščiavau,— nusileido Žalis.— O dabar pasakykite, ką su tais vorais darysime toliau... Man regisi, kad ten, gilyn į urvą, jų bus dar daugiau ir visi bus alkani ir nuožmūs...

— Geriausia būtų į visus tuos vorus ir raganas nusispjauti ir grįžti... Bet mūsų tam urve laukia nesulaukia nelaimingos karalystės valdovas...— tarsi per prievartą pro dantis iškošė Juodis...

— Aišku, kur kas maloniau gulėti Manto žaliojoje dėžutėje ir kiaurą dieną ilsėtis, bet dabar ne tas mum turi rūpėti... Reikia kaip nors išdraskyti tuos bjaurius voratinklius, sunaikinti vorus ir judėti tolyn...

— Kam juos draskyti ir kelti dulkes? Ar neturime savo rankose kibirkščių? Sudeginkim iš karto tuos bjaurybes ir baigtas kriukis,— pareiškė Mėlynukas.

— Kažin ar degs?— suabejojo Juodis.

— Nepaistyk niekų... Kibirkštis net vandenį sudegina, o čia kažkokie voro siūlai. Vieni niekai,— užbaigė ginčą Mėlynukas.

Pabandė — be jokio spragtelėjimo, tarsi kokia iš tinklo nupinta žvaigždė, sudegė pirmas voratinklis

— Che,— susiprotėjo Žalis,— sudeginam voratinklius, ir vorų, kaip nebūta. Jie be voratinklio, kaip žuvis be vandens...

Ir tikrai, kai supleškėjo voratinkliai, vorai kas sienomis, kas urvo skliautu, tarsi kokie bespygliai ežiai, išsigandę pasileido urvo gilumon.

— Tik nebereikia leisti jiems sustoti, kad vėl savo šniūrais neužpintų mums kelio,— pasakė Žalis, ir jie paskui bėgančius vorus sparčiai nudrožė pirmyn.

Su vorais jie pravargo visą dieną. Atėjo vakaras, temo ir lovliai, susėdę ant Juodžiaus šluotos, nutarė grįžti į savo duobelę, kur jų laukė Mantas.

57. Urvo siena

itą dieną, anksti atsikėlę ir pasiruošę žygiui, lovliai grįžo prie urvo, peršoko mirties duobę ir paėję pamatė, kad visi vorai, tarsi kas būtų juos surikiavęs į eilę, sustojo ant sienos ir niekur nebejuda.

— Atsargiai,— tarė Žalis,— kai prieisime, jie gali šokti ant mūsų ir mirtinai įkąsti.

Nors vorai ir buvo gyvi, bandė judinti ilgas kojas, bet paeiti negalėjo.

Netrukus lovliai į priekį pro vorus paleido pelę ir šikšnosparnį. Abu jie netoli tenusigavo, pirmasis pakibo ant šoninės sienos ir nors bandė atsiplėšti nuo jos ir skristi, bet negalėjo.Siena jį, kaip ir vorus, buvo tvirtai pritraukusi ir nepaleido. O pelė, visai šalia didelio voro,taip pat tvirtai buvo prilipusi prie grindų. Kiek pelė nebandė judėti, kiek šikšnosparnis nesiplakė sparnais — viskas veltui. Besiplakant prikibo prie sienos ir vienas jo sparnas, o antras, kaip juoda liepsnelė, matė lovliai, vis dar plakėsi.

Priėję arčiau prie pelės, pamatė — ji buvo prie grindų tarsi priaugusi. Jie dailiai paėmė pelę už pakarpos, norėjo jai padėti, bet nieko iš to neišėjo. Smarkiau tempiant, greičiausiai būtų nutrūkusios ir palikusios į grindis įaugusios jos kojos, bet atitraukti jų nuo žemės lovliams nebūtų pavykę.

— Aš jau supratau, kodėl visi vorai čia sustojo į eilę,— atsisukęs į draugus tarė Žalis.

— Ir mes supratome,— atsiliepė kiti du.— Jie visi, kai tik atsistojo toje vietoje, tuoj pat priaugo prie sienos...

— Šitų burtų tai jau ir mes nebeįveiksime, nes nesimato jokio priešo, jokio žmogaus, jokios raganos, kuri tai būtų padariusi. Grindys ir sienos yra tokios pat, kaip ir tos, ant kurių dabar stovime, o, žiūrėkite, kas su visais darosi, kai prisiliečia...

— Na ir bjaurūs tie didieji vorai,— atidžiau pasižiūrėjęs į juos susigūžė Mėlynukas.— Kaip, Žali, tau galėjo būti bjauru, kai vienas jų buvo taip arti prilindęs ir norėjo įkąsti, o tu karojai pakliuvęs į jo tinklą ir negalėjai niekur pabėgti...

— Jau nedidelis tebuvo malonumas, bet dėl kilnių tikslų buvau ir esu pasiryžęs viską iškęsti... Kad tik pasisektų laimėti...

— Dabar, kai jie nebejuda, reikia visus sunaikinti... Kai tik raganos juos paleis nuo sienos, jie tuoj pat mums vėl apipins voratinkliais,— siūlė Mėlynis.

— Ir man taip atrodo,— pritarė Juodis.

Jie iš eilės pradėjo mėtyti kibirkštis ir naikinti nuodinguosius vorus. Paskui Juodis netyčia numetė kibirkštį ant urvo grindų ir lovliai persigandę šoko atgal, nes pilnas urvas prisipildė raudonos ugnies ir juodų dūmų, kažkas suūžė ir sutraškėjo, o paskui viskas užgeso ir kažkur netolėse pasigirdo žmogaus vaitojimas ir verksmas. Po to jie pamatė, po savo kojom bebėginėjančią atkibusią pelę ir nuo sienos atitrūkusį ir vėl skraidantį šikšnosparnį. Jie buvo sveiki, neapdegę ir net neaprūkę.

— Kas do stebuklai čia atsitiko?— žvelgdamas į savo draugus, stebėjosi Žalis.

— Jokie stebuklai. Aš netyčia numečiau kibirkštį ant grindų ir visas urvas prisipildė ugnies,— paaiškino Juodis.

Jie pabandė prisiliesti prie grindų, skliauto, sienų, kurios anksčiau buvo tokios kibios — jos nebetraukė nei rankų, nei kojų ir pasidarė tokios pat, kaip visos kitos. Lovliai pamažu ir atsargiai nuėjo į urvo gilumą.

58. Prie durų

eilgai trukus lovliai priėjo akliną kalno akmens sieną, kurios viename kampe nežymiai matėsi tarsi su kokiu rėžtuvu nubraižyti durų kontūrai. Iš tolo jie apžiūrėjo aklinai užsivėrusio urvo pabaigą, bet artyn nėjo, nes žinojo, kad gali atsitikti visokių nenumatytų ir nenujaučiamų bėdų.. Jie žinojo, kad raganos taip lengvai prie sienoje vos matomų durų nieko neprileis. Tą jų nusistatymą patvirtino keistas durų papuošalas, nes prie durų palubėje buvo ištiestas platus ir gražus kilimas.

— Tokių keistenybių niekur nesu matęs. Juk kilimus visi deda po kojomis, kartais kabina ant sienos, bet kad jį tvirtintų palubėje — tokio dalyko neteko matyti. Kodėl čia taip keistai padaryta, ar ir vėl neužduoda mum raganos kokio galvosūkio?— sako atsargiai dairydamasis Žalis ir ranka rodydamas į skliauto viršų.

— Gal, sakau, prie šitų durų reikia eiti ne grindimis, o lubomis ir tik tada galėsi jas atidaryti?— klausė žiūrėdamas į savo draugus ir abejodamas Mėlynukas.

— Gal ir taip, gal ir kitaip... Dėl to prie durų lai pirma pribėga pelytė. O mes visi trys, jeigu bus kas įtartino, pasiruoškime gintis...— nurodė Juodis.

Nespėjo pelytė pribėgti prie durų, kai iš karto nuo lubų kilimas atitrūko ir tarsi koks sunkus akmuo žnektelėjo ant jos. Tuoj po kilimu, tarsi ten būtų pasislėpęs suaugęs žmogus, pradėjo smarkiai judėti. Žalis, išvydęs tokį keistą dalyką, nieko nebelaukęs, metė ant kilimo degančiąją kibirkštį ir jis tuoj pat užsiliepsnojo ir per keletą sekundžių sudegė. Po juo, iškart pamatė lovliai, apdegusiomis rankomis, kurių pirštai baigėsi ilgais ir aštriais nagais, gaudydama pelę, šokinėjo ir raitėsi aprūkusi ragana. Juodis tuoj atsispyręs nuo grindų trenkė jai į tarpuakį ir kai ragana išsitiesė ant žemės, greitai ją sumažinę, lovliai surišo, suvyniojo į nedegamą popierių ir Žaliukas, paėmęs saujon, tvirtai ją suspaudė. Taip į lovlių rankas pateko ragana Durė, kuri saugojo svarbiausią įėjimą į Kaulo bobos kambarius.

— Va, kaip netikėtai sučiupome dar vieną šio urvo gražuolę...— džiaugėsi Juodis.

— Šiai dienai užteks,— pasakė Mėlynis,— grįžkime į savo duobelę. Iškvosime raganą, o rytoj pabandysime prasiskverbti už tų akmeninių durų.

59. Išgąstis

o trijų dienų vargo, kai pagaliau lovliai pamažu slinkdami urvu visai priartėjo prie Kaulo bobos gyvenamųjų kambarių, sutemus nakčiai, baisiai įpykusi valdovė su Tinkle ir Siene sėdėjo prie didžiojo stalo ir nebegalėjo paprastai kalbėti. Net nežinodama ant ko, bet vis šūkavo, o iš burnos su seilėmis į šonus, tarsi kalvio žaizdre perkaitinus geležį, taškėsi raudonos kibirkštys:

— Jūs tik pažiūrėkit!— iš susijaudinimo pašokusi nuo kėdės, lakstydama po kambarį ir garsiai trankydamasi bei spardydamasi arklio kanopomis šaukė raganų valdovė...— Tik pagalvokit! Per tris dienas netekau dviejų draugių, išmėginto ir patikimo urvo sargybinio — juodojo varno, sunaikintos visos keturios urvo žabangos ir jie, mes dar dorai nežinome net kas tokie, jau tuoj pat laušis į mano lig šiol niekam neprieinamus kambarius... Aš neištversiu šito... Man geriau nebegyventi... Aš jiems gyva niekada nepasiduosiu, jau geriau imsiu ir nusižudysiu...

— Nereikia taip pergyventi, valdove. Suimkite save į rankas ir apsiraminkite... Ar jau be šito nevykėlio kalno neberasime pasaulyje geros vietos?.. Maukim viską palikusios ir įsikurkim kitur... Argi mažai pasaulyje kalnų?— energingai siūlė draugės.

— Kaip aš tam nevidonui įsibrovėliui paliksiu viso savo amžiaus užvargtą turtą? Ne, to nepadarysiu, negaliu. Jau geriau sutrypkit ar užmuškit mane! Ar aiškiai supratote mano žodžius — niekam pasauly, niekam — net pačiam pragaro Liuciferiui...

— Susimildama, nepergyvenk, susirasim kitą vietą, apsigyvensim ir to turto vėl prisivilksim... Kad tik pačios gyvos ir sveikos būtume...— raganos ramino valdovę viena už kitą nuoširdžiau, vis dar norėjo ją perkalbėti.

— Ne ne, tik jums, jaunesnėms, kurios čia nevargote, kiekvieno daikto nepačiupinėjote, nesidžiaugėte turėtomis per amžių pergalėmis, tegali atrodyti kitaip, tik ne man... Visas šis kalnas, mano arkliai, žalios pievos, ugninis krateris, visas šis pasaulis yra visas mano gyvenimas... Jeigu aš tiems nevidonams atiduosiu savo urvą, jie dar ir karalių — tą baisųj: niekšą ir nevidoną, išlaisvins... Ne, nebėra man gyvenimo...— sriūbavo nebesusilaikydama Kaulo boba.

Draugės, matydamos tokią valdovės neviltį, dar labiau plonino liežuvius, visaip aiškino ir glostė ją, kol ta galiausiai patikėjo, kad dar galima ne tik gyventi, bet ir kovoti už išlikimą, apginti šitą kalną ir jos brangųjį urvą.

— Pirmiausia mum reikia pamatyti, kas yra tas atėjūnas ir iš kur jis čia pasirodė...

— Ir mum taip atrodo,— pritarė valdovės draugės.

— Kai tik suimsim juos, nė sekundės nelaukusios, sumesim juos tiesiai į kraterio ugnį... Tegu pasišildo, tegu pasiraito nevidonai karščiausioje žemės ugnyje...

— Tiktai taip,— vėl pritarė.

— Dėl to iš pat ryto pasislėpkime urve ir žiūrėkime, kas ten darosi, iš kur tas nevidonas išlenda, kaip ateina iki pat mano durų?..— siūlė kiek apsiraminusi valdovė.

— Taip mums reikėjo daryti nuo pat pradžios... Mes perdaug pasitikėjom savo žabangomis, į kurias, aš negaliu suprasti kodėl, jis ligi pat šiol dar nepateko... Per mūsų kvailumą mus ir užgriuvo visos nelaimės...

— Šįvakar visos eikim ilsėtis, o rytoj iš pat ankstumos su atėjūnu imsimės visai kitaip, ir aš būsiu ne aš, jei nenugalėsim to mėlyno snarglio, to prakeikto nykštuko, kurį jūs juoduoju žaibu praminėte...

Į pradžią

Į 60 dalį