|
|
60. Lovliai nutaria
ovliai, grįžę į kalno papėdėje įsiruoštą buveinę su suimtąja ragana Dure, tą patį vakarą, kiek atleidę ją suveržusias virves ir, kad nesidaužytų, virvėmis pritvirtinę prie didesnio akmens, pradėjo ją kvosti:
Matai, kalnų urvo gražuole, visi jūsų burtai ir užsispyrimas prieš mus nebeturi jokios prasmės. Rytoj vakare šalia tavęs šioje duobelėje gulės visos likusios draugelės... ryžtingai pradėjo Mėlynis. Visi kiti buvo pasivertę nematomais ir žiūrėjo, kaip seksis jų draugui susidoroti su užduotimi.
Ragana Mėlynio kalbos klausėsi sunerimusi ir niekaip negalėjo suprasti, kas gali būti tas vienkojis, mažas, mėlynas žmogeliukas. Ji buvo girdėjusi, kad žmogeliukas gali būti ir juodas. Tada jis pasiverčia žaibu. Tai kaip jis gali taip greitai keisti savo spalvas? klausė pati savęs, bet suprasti nepajėgė. Dabar ji prisiminė, kad valdovė jo labiausiai ir bijojosi, nes jis gali trenkti kaip žaibas...
Jeigu apie urvą pasakysi visų teisybę, tęsė Mėlynis, ir padėsi mums patekti į raganos kambarius, mes prižadame tavęs nežudyti, švariai laikyti, padėti tokioje vietoje, kad savo akim galėtum matyti visą pasaulį. Žinoma, tik tu turi pasižadėti, kad daugiau niekada niekam pasaulyje nebedaryti nieko pikto...
Raganai iš karto nušvito viltis: Jeigu liksiu gyva, greitai sumetė ji, tai kada nors pavyks ir išsigelbėti... Reikia jam pasakyti, ką žinau ir galėsiu kaip nors gyventi...
Tai jūs manęs nebepaleisite? apsimetusi plonu balseliu cyptelėjo tarsi nusivylusi ragana.
Tai jau ne, nes jūs žmonėms pridarėte daugybę piktadarysčių, gąsdinate jų vaikus...
Bet aš galiu ir nedaryti baisybių, aš galiu gyventi kaip ir visi dori ir geri žmonės... tuščiažodžiavo toliau ragana.
Cha cha, nusijuokė lovlis, tai tik dar viena gudrybė ir tušti tamstos žodžiai. Aš negirdėjau, kad kada pasaulyje raganos būtų buvusios doros ir geros, ir nebūtų skriaudusios žmonių.
Gali būti ir išimčių... Pavyzdžiui, aš... vėl plonu balseliu cyptelėjo ragana.
Na, gerai, mes tuo netrukus įsitikinsime. Taigi, pradžiai pasakyk, kiek jūsų liko kalno urve ir ką esat nutarusios daryti? rėmė ją Mėlynis.
Buvome penkios, dabar beliko dvi mano draugės ir valdovė... Gal kartais pasikvietė urvan ir daugiau savo draugių aš nežinau. O ką jos, vargšelės, praradusios paskutines viltis, darys ne man žinoti.
Kokia dar valdovė, apie ką čia mali? Visos esate vienodos raganos ir nėra čia ko išsigalvoti, nesuprato Mėlynukas.
Mes turime išsirinkusios valdovę, ji tvarko visus raganų reikalus... Ar tik ne pats vieną kartą ją jau buvai pagavęs ir, kaip dabarties mane, sumažinai iki vabalo... Tik Liuciferis ją bepadidino ir tai vietoj kojų jai vargšelei gavo prikergti arklio kanopas, atsakė tardomoji.
Tai su tomis kanopomis ji yra ir dabar?
Žinoma, negi kas gali pasidėti nuosavas kojas?.. Tos kanopos būtų dar pusė bėdos, bet ji grįžusi po operacijos pradėjo labai bendrauti su arkliais... Gal pastebėjote pievoje ganosi jau gana didelė valdovės arklių kaimenė?..
O kam jai tie arkliai? kamantinėjo toliau lovlis.
Kam, kam? Ir mums galvosūkis. Matyt, kai Liuciferis pridėjo jai kanopas, pradėjo jausti giminystę kanopiniams padarams... Dabar jos hobis jodinėti. Ypač ant savo numylėtinės dveigės kumelaitės... Užsisėda ir gali visą vakarą nebenulipti.
Na gerai, vėl prabilo Žalis, o kur pasidėjo dar viena tavo draugė?
Tas ir yra, kad mes nežinome. Dingo, kaip ir sargybinis juodasis varnas be jokių pėdsakų...
Lovliai susižvelgė ir suprato, kad raganos apie juos nieko dar nežino. Mėlynukas pasitikrindamas dar paklausė:
Tai sakai ir sargybinis, o kur jis buvo?
Jis tupėjo kampe prie urvo angos... Tai buvo juodasis raganos varnas...
Šit kaip... O kas ten prie angos po žeme taškosi ir niurna?
Aš nežinau kas. Tas žabangas padarė dingusioji pačią pirmą dieną ir pavadino jas mirties duobe.
Na gerai, šiam kartui užteks. pasakė lovlis.
Kitą rytą lovliai sutarė: kadangi raganos apie juos nieko nežino, dviem pasiversti nematomais ir raganoms nesirodyti, o Mėlynis bus kaip visada matomas ir kovos su raganomis atvirai. Tokia taktika buvo geriausia, nes raganos galvos teturinčios tik vieną priešą ir kovos tik su juo, o kiti du galės veikti slapta ir niekas jiems negalės sutrukdyti.
61. Neįveikiamosios durys
ytmety lovliai ilgu šuoliu įveikę mirties duobę, kaip ir vakar, nustraksėjo tolyn į urvą. Bešokinėdami pajuto iš urvo kylant vėją. Jis vis smarkėjo, nešė akmenis ir dulkes, ir jie nebegalėjo šokinėti pirmyn. Tik pašoka, vėjo gūsis tuoj juos neša atgal, o kai atsistoja ant žemės, skaudžiai daužo lekiantis žvyras ir akmenys. Paskui vėjas tiek įsmarkėjo, kad jie jau ir pastovėti nebegalėjo, turėjo slėptis už urvo akmenų ir iškyšulių. Kai jie nebešokinėjo, po kiek laiko vėjas nurimo. Tada jie greitai vėl pasileido pirmyn. Greitai juos vėl sustabdė pakilęs smarkus viesulas, jie turėjo vėl slėptis. Tik iš trečio karto nusikasė iki durų. Bet jų nei vakar matytoje vietoje, nei kitur nebuvo nė žymės, niekur nebesimatė.
Jos yra ten pat, tartum pats sau pasakė Mėlynis, tik mes dabar negalime jų matyti. Imsiu akmenį ir pradėsiu jas daužyti. Jeigu jų ir neišlaušiu, tai bent išgąsdinsiu šio urvo gyventojas...
Raganos stovėjo už sienos klausėsi ir juokėsi:
Ar girdit, per tas kelias dienas jis visai išprotėjo ir jau kalbasi pats su savimi, pasakė Kaulo boba. Nenuostabu, nes toks pyplys, įveikęs tiek gudrių žabangų pagaliau susidūrė su tokiomis, kurių įveikti jo menkas protelis nebegalės...
Leiskit, valdove, man, nenustygo ragana Sienė. Aš viena ranka jį sugriebsiu ir aštriais nagais, kaip kokią plastmasinę lėlę, sugnybsiu ir sudraskysiu į smulkius skutelius... Jam savo menką dūšelę tuoj pat reikės atiduoti velniams...
Sugnaibyk ir sudraskyk jį, bet jokiu būdu nepasirodyk, be reikalo netark nė žodžio... Pasirodysi juodojo žaibo tuojau pat būsi paguldyta, leido veikti, bet ir perspėjo.
Kai Mėlynis užsimojo ir trenkė į duris akmeniu antrą kartą, iš akmens sienos išlindo dvi ilgos, aštriais nagais užsibaigiančios rankos rankos, sugnybė jį per pilvą ir pakėlė į pačias palubes, bemaž į pat skliauto viršų. Pasigirdo pagiežingas kvatojimas ir griausmingas balsas:
Štai taip tau pyply!šaukė Sienė vis giliau smeigdama nagus į mažą lovlio kūnelį. Štai taip tau daužyti mūsų akmenines duris ir landžioti į mūsų valdas!.. lauždama lovlį per pusę šaukė ragana. Aš tave per akimirką sugnaibysiu ir sudraskysiu į gabalėlius... Jei tiki Dievą, persižegnok ir atsisveikink su šiuo pasauliu... Gana mus skriaudei ir niekinai, dabar tau po keletos akimirkų galas...
Aštriais nagais perdurtas ir suspaustas Mėlynis tik raitėsi iš skausmo, inkštė ir nebežinojo ką daryti. Jo rankos, kaip ir jis pats buvo kietai suspaustos ir perdurtos aštrių nagų. Jis kelis kartus dar spėjo pamatyti besišnekučiuojančius nematomuosius savo draugus ir laukė nesulaukė jų pagalbos.
Sudeginkim tas rankas, šnypštelėjo Juodis.
Negalima, kartu sudegs Mėlynis... Palauk, aš su Pinčiaus lazdele...
Juodi, greičiau, ar nematai, kaip tos baisios rankos baigia jį perlaužti ir pasmaugti...
Ir tada Juodis pašokęs iki lubų Pinčiaus burtų lazdele du kartus sudavė per iškištas raganos rankas ir tos iš karto pavirto į mažus rankų formos bepirščius pagaliukus, kurie Mėlyniui jau nieko nebegalėjo padaryti ir jis iš palubės nukrito ant žemės...
Raganų nebeliko nė girdėti. Tik ta, kuri buvo sugriebusi lovlį, lakstė po kambarį, rodė savo draugėms vietoj rankų ir nagų prie pečių prikibusius kažkokias menkas, bereikšmes trumputes ataugas ir vis dejavo:
Mano rankos, mano rankos!.. Tik pažiūrėkit, kas beliko iš mano rankų... Ar su tokiomis rankom aš ką begalėsiu daryti?.. Kaip kvailai aš pasielgiau, kokia kvailė buvau, kad nepaklausiau proto balso ir pagauta pykčio išlindau per tą prakeiktą sieną...
Kam tu, kvaile, sučiupusi jį tuoj pat nepasmaugei ir nesudraskei, o paleidai blązgėti kvailą ir ilgą liežuvį... Jam tik to ir terikėjo... Dabar kaltink save... Bet nenusimink, guodė Sienę Kaulo boba, kai nugalėsim tą pūzrą, aš tavim pasirūpinsiu: keliausim pas Liuciferį ir jis tau vietoj buvusių raganos rankų prisiūs kokio mirusio velniuko juodas rankeles. Džiaukis, kad nepraradai kojų, nes tada reiktų prisiūti velnio kanopas... Cha cha, pagiežingai užbaigė valdovė, prisiminusi kaip jos pakuždom juokdavosi iš jos kanopų.
Išvaduotas Mėlynis, nors ir kraujavo dešimt nedidelių žaizdelių, paėmė dar didesnį akmenį ir nesustodamas ties pačiais užraktais daužė duris ir jos pamažu pradėjo byrėti. Pagaliau vietoj nubraukytų nežymių linijų, sienoje pasimatė tikros durys. Jos nuo smūgių buvo giliai įlinkusios ir keliose vietose skersai suskilusios.
Nedaug betrūksta, tuoj durys visai išvirs... tarsi pats sau tarė Mėlynis.
Palauk, tyliai tarė Juodis, nors kiek pailsėk, o aš tuo tarpu pro plyšelį prasiskverbsiu į kambario vidų ir gal ką nors ten nuveiksiu...
Kai nematomas Juodis pateko į pirmąjį Kaulo bobos kambarį, berankė Sienė ir Tinklė surėmusios kupromis laikė duris, neleido jų atidaryti.
Kol mes čia stovime ir laikome, jis gali daužyti nors ir visus metus, bet įeiti negalės, kalbėjo raganos tarpusavy. Aš tyčia leidau sulinkti joms, įskėliau skersai plyšį ir parodžiau jam, kad mažai betrūksta ir jis tuoj tuoj galės įeiti... Tegu galvoja daug padaręs ir nesiima nieko kito. Tegu vargšelis daužo tuo akmenėliu, o valdovė savo kambariuose netrukus jiems sukurs kitų žabangų...
Nematomas Juodis, norėdamas raganas pagąsdinti, priėjo prie raganos lovos ir metė į ją dagiąją kibirkštį. Lova suliepsnojo, parūko dūmelis ir neliko nė žymės. Po to jis sudegino didijį stalą. Raganos, nesuprasdamos, kas čia darosi, išplėtė akis ir nutilo.
Juodis, pasinaudojęs jų išgąsčiu, nieko nebelaukė, nusitaikė ir smogė berankei Sienei į tarpuakį. Kai ji nugriuvo, greitai su Pinčiaus lazdele ją sumažino, surišo ir įsidėjo į kišenę. Durė, pamačiusi, kad jos draugė nugriuvo ir susitraukė į mažytį vabalą, visa gerkle rėkdama puolė į kitą kambarį ir užsirakino. Kol prie jos atsirado Kaulo boba, lovliai jau buvo įėję ir užėmę pirmąjį kambarį. Tinklė Kaulo bobai papasakojo, kas buvo atsitikę ir dabar abi raganos drebėjo iš baimės, nes nebeturėjo vilties ne tik išgelbėti valdovės turto, bet ir ištrūkti į laisvę.
62. Lovliai veržiasi
ovliai, suėję į pirmąjį kambarį, pamatė, kaip gerai jis įruoštas. Tikriausiai jis buvo ne giliame požemyje, o pačioje kalno viršūnėje, nes palubėje dienos šviesą skleidė dideli langai. Ten buvo visai ne stiklas, o dideli persišviečiantys brangakmeniai.
Jie pradėjo ieškoti antrojo kambario durų. Tačiau jų visai nesimatė, nebuvo jokios žymės. Prieš akis plytėjo vientisa pilko akmens siena. Ji stovėjo gumbuota, nes ją ištisai sudarė kieta kalno uola, kuri be mažiausio įskilimo ar tarpelio plytėjo prieš lovlių akis. Žalis netyčia atsirėmė ranka į ją ir pajuto, kokia ji šilta, tarsi būtų ne siena, o koks žmogaus kūnas.
Ką tai galėtų reikšti? atsisukęs į raganoms nematomus draugus klausė Mėlynukas.
Juodi, sėsk ant šluotos ir atgabenk čia pagautąją raganą. Ji, be jokios abejonės, žino ir pasakys mum, kur yra šio kambario durys, paliepė Žalis.
Kai sugrįžo, ragana, nors nenoriai, bet, rodydama maža rankele į sieną, pasakė:
Nuo šoninių sienų atmatuokit po lygiai, tada pataikysit į pat duris...
Mėlynis paėmęs akmenį pradėjo daužyti sienos vidurį, bet ji buvo labai kieta ir turbūt užkerėta, nes į ją trenkiant akmeniu nesigirdėjo jokio garso, tačiau akmuo atsimušęs į sieną, tarsi būtų iš gryno smėlio, subyrėdavo į smulkias dulkes, o siena pasilikdavo net neįbrėžta, be jokios žymelės.
Čia ne mano ir ne jūsų jėgoms. Su akmenėliais nieko nepramušime, reikia kokio didelio geležinio kūjo, pasakė Mėlynis ir atsisėdo pailsėti.
Ilsėdamiesi jie visi trys išgirdo, kaip siena, tarsi būtų koks gyvas žmogus, lengvai atsiduso ir nusikvatojo... Lovliai pagalvojo kad jiems tie neryškūs garsai pasigirdo i, ano kambario. Juodis, nieko nebelaukęs sėdo ant šluotos, išskrido ieškoti geležinio kūjo.
Netrukus jis grįžo ir Mėlynis, paėmęs įrankį, vėl ėmė trankyti sieną. Vos sudavė kelis kartus, visi trys pamatė kūjis susiplojo į didelį geležinį blyną, nukrito nuo koto ir daužymui visai nebetiko. O siena vėl liko be mažiausio įbrėžimo. O kai Mėlynis, netekęs vilties ją įveikti, atsisėdo pailsėti, siena vėl atsiduso ir nusikvatojo.
Kas gali būti, kodėl siena dūsauja ir kvatojasi? Mėlynukas vėl klausė surištosios, čia pat ant grindų tyliai gulinčios, raganos.
Ar nebus šita siena visai ne siena? Ar nebus ant jos, kaip koks grindų kilimas, išsitiesusi ir tvirtai prisiglaudusi kuri nors ragana?.. Jūs jos su jokiu įrankiu neįveiksite. Siena mato visus tavo darbus ir laiku sustabdo smūgius... Dėl to gali nevargti ir be prasmės nenaudoti savo jėgų... Tos sienos jūs niekada, nė su kuo nepramušite ir galite grįžti atgal, iš kur atėję...
Ar mes negalime tos raganos nuo sienos nuvaryti geruoju? klausia gulinčiosios Mėlynis.
Negalima. Kas pirmas ant sienos įsitaisė, tas ten visą laiką ir bus. Ji nė už ką nepasitrauks, atsakė Sienė.
Net jei kas nors užmuštų ar nugalabytų ją?
Negimė dar pasauly tokių drąsuolių ir galingųjų, kurie galėtų ją nuveikti... mestelėjusi paniekinamą žvilgsnį į mažąjį žmogeliuką, paaiškino belaisvė.
Tada Mėlynis nusikabino nuo kaklo dagiąją kibirkštį, atsisuko į sieną ir tarė:
Įsitaisiusi ant sienos, nelaimėle, arba tuojau pradink iš čia, arba tuoj pavirsi pelenais...
Siena vėl tarsi nusikvatojo ir viskas paliko kaip buvę.
Tada Žalis laikytąją rankoje kibirkštį metė į sieną. Ji beveizint užsiplieskė apsivijo raudona ugnim ir juodais dūmais, pasigirdo graudus dejavimas ir tuoj viskas nurimo.
Kai dūmai išsisklaidė, siena pasirodė besanti baltojo marmuro, išgražinta puikiausiais ornamentais, jos vidury, kaip sakė surištoji, pasirodė gražios paauksuotos durys.
Belaisvė pasižiūrėjo į liepsnose žuvusią draugę ir graudžiai apsiverkė. Lovliai tuojau pat išgabeno ją iš urvo.
Pagaliau lovliams pasisekė įveikti Tinklę paskutinę iš Kaulo bobai talkinusių draugių. Beliko atidaryti antrojo kambario duris.
Pradėjo temti, lovliai grįžo į kalno papėdės duobelę, kur jų nekantriai laukė Mantas. Trejetas lovlių sugulė pailsėti, o Mantas paliko stebėti, kas darysis prie urvo kai ateis naktis.
63. Pirmasis nakties nuotykis
aganų valdovė užspiesta galutiniuose savo kambariuose, galiausiai įsitikino, kad nežinomas atvykėlis yra gudrus ir galingas. jis ne tik išvengė visų urvo žabangų, bet kas dieną laužiasi vis arčiau jos ketvirtojo ir paties svarbiausio kambario, kur buvo grandinėm prie sienos prirakintas buvusios požemio karalystės karalius, o karstuose šalia jo kentėjo uždaryti du jos sūnūs. Ji neįsivaizdavo, negalėjo suprasti, kad tas didžiausias jos priešas su savo vaikais galėtų būti kada nors išlaisvintas. Jau geriau mirsiu, bet jo iš šio urvo gyvo niekada nepaleisiu ir niekam neatiduosiu... galvojo ji ir iki kraujo kramtė lūpas, nes matė, kad pačios juodžiausios jos mintys netenka galių. Dabar ji vis dar kūrė planus kaip iš čia pasprukti ir persikelti su visu turtu ir belaisviais iš šio urvo į kitą, saugesnę vietą...
Kai į naktį viskas nurimo, ir lovliai nuo durų pasitraukė, ragana sėdo ant šluotos ir nutarė pasižvalgyti po pievą, paieškoti, kur slepiasi tas atvykėlis. Ją labai traukė ir pieva su gražia arklių kaimene, kurioje lakstė ir jos numylėtinė kumelaitė. Šiąnakt Kaulo boba buvo labai atsargi, nes žinojo, kad išeidama pro duris, su neprašytu svečiu gali susitikti kiekviename žingsnyje...Dabar jos jau niekas iš anksto nebeperspės, nes urve nebebuvo nei juodojo varno, nei pačių ištikimiausių draugių. Bet vis tiek ji atsisėdo ant šluotos ir tyliai, dairydamasi į visas puses, neskubėdama skrido iš urvo.
Kai tik pasiekė angą, ją tuoj pamatė Mantas ir nutarė, pasivertęs nematomu, paskraidyti kartu ir pasižiūrėti ką raganos veikia naktimis. Manto šluotelė buvo greita, paklusni ir jis be vargo galėjo skristi visur, kur skrido raganų valdovė.
Pirmiausia ji apsuko tarpukalnių pievas, paskui, nusileidusi žemiau, apžiūrėjo arklių kaimenę ir priskridusi prie kumelaitės, nors ta lėkė smarkiu šuoliu, patapšnojo ranka ją per nugarą, pabraukė per riestą kaklą ir galiausiai, palikusi skristi šluotą šalia, užšoko lekiančios kumelaitės nugaros. Mantas matė, kokia patenkinta buvo ragana, kaip žėrėjo jos žalios akys, kaip ji džiaugėsi, kai kumelaitė, atsiskyrusi nuo bandos, lakino ją per plačią pievą. Tik ūkčiojo, tik skaninosi lėkdama šuoliais ant arklio, o jos sijonas, kaip išpūstos laivo burės, sklaidėsi pilkšvos nakties vėjyje.
Mantas savo akimis pamatė, kad raganos kojos yra visai nepanašios į žmogaus, o jų vietoje yra arklio kanopos. Ar tik ji nėra kilusi iš arklių, paabejojo jis, bet paskui prisiminė ką buvo sakiusi sugautoji ragana ir suprato, kad ant kumelaitės jojo raganų valdovė. Paskui Mantas nutarė pavogti šalia raganos skrendančią jos šluotą, bet kai tik ištiesė ranką, šluota cyptelėjo ir sudavė jam per nagus. Ragana iš karto apsižvalgė, pačiupinėjo šluotą ir jojo toliau.
Ko cypčioji, kvaišė, jei aplink nieko nėra, subarė valdovė savo ražą.
Tada Mantas nutarė raganos šluotą sudeginti ir metė į ją kibirkštį. Vietoj šluotos mėnesienoje pasidraikė juodas dūmelis, ragana, greit skrisdama, jo nė nepastebėjo, tik kai iki valiai prisijodinėjusi šoktelėjo nuo arklio ant šluotos, kurios nebebuvo, krito ant žemės ir kelis sykius sukosi kulversčiais, o kai galva atsitrenkė į gulėjusį akmenį, iš akių pasipylė žiežirbos. Tai nevidonas ir sukčius... Net pievoje iš pat mano panosės pavogė mano šluotą... sudejavo ragana, Vadinasi, jis yra šalia manęs, jis visur persekioja mane...
Tuoj pat pasivertė paukšteliu ir greitai nuskrido į urvą.
Mantas vėl įsitaisė prie urvo angos ir žiūrėjo, kas bus toliau.
64. Antrasis nakties nuotykis
agana, grįžusi atgal, pasiėmė kitą šluotą ir vėl išskrido. Prieš tai ji užbūrė karaliaus kambario duris saugojantį šunį. Pasruvo krauju jo akys ir pakilo įsiūtis draskyti viską, kas stovi ar juda aplinkui.
Ragana pagalvojo: Naktimis tas nykštukas ilsisi, dabar galiu skristi be jokios baimės... O jei kas bandys įsilaužti į mano kambarį, tą didysis šuo akies mirksniu sudraskys į gabalus... Mano sargas geras... Man, kad ir kas bebūtų, reikia skristi ieškoti kitos vietos ir ši! pat naktį persikelsiu į ją... Čia man gyventi nebeįmanoma...
Raganai būtinai reikėjo skristi, nes matė, kad nuo to mažo vienkojo žmogeliuko arba juodojo žaibo urve pasislėpti tikrai nebegalima. Aš turiu ne tik surasti vietą, bet šiąnakt, kol niekas netrukdo, su diduma savo daiktų ir brangenybių bei karaliūnu persikelti ten...
Mantas, pamatęs kad ragana vėl išskrido iš savo urvo, nutarė nebesekti paskui ją, o pasinaudoti proga ir gerai apžiūrėti visą urvą. Jis turėjo slaptą viltį: gal kartais jam, niekam nieko nepasakius, pavyks iš raganos pavogti užburtąjį ir raganos kambariuose paslėptą karalių...
Atskridęs ant savo gerosios šluotelės prie trečiojo kambario durų, jis, pasinaudodamas Pinčiaus lazdele, susimažino, pasidarė nematomas ir tebesėdėdamas ant savosios šluotos, per rakto skylutę įskrido į trečiąjį kambarį. Prie ketvirtojo kambario durų pamatė didelį ir bjaurų, ugnimi spjaudantį šunį, kuris, priėjus arčiau, galėjo jį sudraskyti, praryti arba sudeginti. Bet šuns po kambarį skridusios musės visai nedomino. Tačiau Mantas buvo atsargus, nes besiartinant prie šuns reikėjo labai saugotis iš nasrų einančios ugnies. Jeigu jis būtų patekęs į liepsnas, būtų nudegę ne tik sparnai, bet ir pats kažin ar bebūtų išlikęs gyvas...
Dėl to Mantas pačia palube, kai šuo atsigulė ir prisnūdo, atsistojo ant ketvirtojo kambario durų ir išsitraukęs lazdelę sušnibždėjo:
Murki murki, kas prie tavęs prisilies, tepavirsta mažu besparniu vabalėliu...
Raganos šuo, išgirdęs šį šnabždesį, pašoko į kojas, apsidairė aplinkui ir pradėjo garsiai loti ir daužytis ant grandinės. Iš jo burnos tiško kibirkštys ir veržėsi liepsnos. Mantas nutarė nerizikuoti ir prie šuns nesiartinti. Jis padidino savo lazdelę, kuri tarsi iš dangaus nukrito šalia šuns nosies. Šuo su baisiausiu įniršiu puolė prie lazdelės, norėjo sugriebti ją dantimis ir sukrimsti. Tačiau nebespėjo jos net sukąsti, kai tik jo nosis prisilietė prie lazdelės pavirto į mažą, gailiai cypčiojantį šuniuką vabalą. Kai dar kartą, jau būdamas mažas, griebė, dar labiau sumažėjo. Mantas atsivertė į didesnį, sugriebė miniatiūrinį nors ir labai piktą šuniuką už pakarpos ir įsidėjo į švarko kišenę.
Po to, pasinaudojęs lazdele, Mantas pateko į ketvirtąjį kambarį. Greitai išlaisvino baisiai storomis grandinėmis prie sienos prirakintą karaliūną, sumažinęs jį įsidėjo į kitą švarko kišenę ir nedelsdamas išskrido atgal. Jis labai nenorėjo vienas pats susidurti su grįžtančia ragana...
Beskrisdamas iš urvo pajuto karštį ir netrukus pamatė kad dega viena švarko kišenė. Matyt paskutinius šposus krečia man tas šunėkas, pagalvojo ir išmetė jį ant urvo grindų. Šuo, nors ir mažas, tebebuvo piktas ir kiek įkabindamas vijosi beskrendantį Mantą. Bebėgdamas prie urvo angos pateko į mirties duobę ir jį, net nekramtęs, prarijo didysis krokodilas.
Jau greitai turėjo aušti. Mantas, niekur negaišdamas, nusileido į duobę kalno papėdėje. Rytmety pabudusiems lovliams papasakojo viską apie naktinius nuotykius.
Tai ar mums bereikia čia gaišti, jei jau išlaisvinome karalių? Gal jau pats laikas ruoštis namo?.. klausė Žalis.
Bet urve yra daugiau kankinių. Argi juos paliksime? klausė Mėlynukas.
O ragana? Ar leisime, kad vėl kankintų nekaltus žmones? klausė Juodis.
Sutarė, dar pasilikti ir neišskristi tol, kol nepagaus raganos ir neišlaisvins raganos kambariuose likusių belaisvių.
65. Karaliūno pasakojimas
š urvo išgelbėtasis ir ilgai raganos kalėjime grandinėmis prie akmens sienos prirakintas Karaliūnas buvo liesas kaip skiedrelė. Besimatė tik vešli žila barzda ir giliose akiduobėse blizgančios mėlynos akys. Kai Mantas jį perrenginėjo kitais drabužius, matė, iš jo belikę oda ir kaulai. Pailsėjęs ir pavalgęs, karalius papasakojo:
Kai ragana, pasivertusi skrendančiu slibinu, suleidusi nagus į mano pečius ir nugarą nešė į kalnus, aš visas buvau apšalęs storu ledu ir bemaž jau miręs. Kai atsigavau, jau buvau kalėjime ir stora grandinė žlegėjo apjuosusi mano kaklą, rankas ir kojas. Šalia geldoje, kaip kokiam šuniui, buvo pamesta keletas apgraužtų dvokiančių kaulų. Aš nieko nevalgiau, nes man akyse iki pat šiol vis vaidenosi nekaltai nužudyti mano vaikai ir aš negalėjau sau atleisti, kad taip nepagalvojęs ir neištyręs vedžiau gražią mergaitę, kuria buvo pasivertusi pikta raganų valdovė. O oo, kokia ji man tada, kai buvau dar jaunas, pasirodė neapsakomai graži, aš ištisomis valandomis negalėdavau į ją atsižiūrėti. Dabar žinau ji buvo mane apkerėjusi ir aš nieko aplink save nebegalėjau nei matyti, nei suprasti. Kai supratau, jau mano vaikeliai buvo pagrobti, o gal ir nužudyti, o aš pats atsidūriau jos požeminiame kalėjime.
Per savaitę, tęsė Karaliūnas, po du kartus į kalėjimą užeidavo pati ragana, buvusi mano žmona, ir visada surasdavo kaip nors mane įskaudinti ar kankinti. Vieną kartą ant kaklo esančią grandinę taip suveržė, kad nebegalėjau kvėpuoti ir nukritau be sąmonės, kitą kartą surišo rankas ir pakabino ant geležinio kablio sienoje, trečią šukavo galvą su šukom, kur vietoj dantų buvo aštrūs peiliai ir taip supjaustė galvą, kad aš per akis užlietas krauju nieko nebegalėjau matyti... Visada išeidama primindavo:
Mano vyre, aš tave taip globosiu, kol gyva būsiu... Niekada nepamiršiu tavo išmintingo karališko nuosprendžio, kai buvai nuteisęs mane myriop...
Aš nieko jai nesakydavau, nes aš buvau pusgyvis ir man jau nebeskaudėjo. Tik akyse vis rodėsi mano nekalti vaikeliai. Vis smerkiau save, kad per mažai dar kenčiu, o jie pagrobti ir išvaryti iš namų kentėjo daug daugiau...
Karalius apsiverkė, skruostais ritosi didelės skausmo ašaros. Paskui tęsė:
Šalia manęs kambaryje, kaip didžiulės pailgos dėžės, buvo sudėti kažkokių nelaimingųjų karstai. Ragana, užėjusi į kambarį, kiekvieną kartą prieidavo prie jų, pabelsdavo ir ausį pridėjusi klausydavosi, ar kas begirdėti. Tuoj iš karsto pasigirsdavo tartum koks krebždesys ar aimana, o jos lūpas ištempdavo pagiežinga šypsena...
Tikriausiai, ten yra uždaryti kokie nors jos paniekinti ir ką nors blogo jai padarę kankiniai, pastebėjo Žalis.
Ir man taip atrodydavo, pridėjo karalius ir, nuo aiškinimų pavargęs bei iš naujo viską perkentėdamas, nurimo.
Tai mums būtinai reikės dar ten įeiti ir apžiūrėti ir išlaisvinti nelaiminguosius... samprotavo Mantas.
Būtinai, pritarė jam lovliai.
66. Raganos įniršis
aulo boba į urvą skrido gerai nusiteikusi, niūniavo kažkada pas Liuciferį išmoktą dainelę:
Gyvenimas visas šiukšlyno duobė,
Į peklą pakliūti didžiausia garbė...
Užvirinsim smalą putos kaip alus
Viliosim užsukti protingus kvailius...
Jai, tolimam snieguoto kalno plyšyje, pasisekė surasti dar gilesnį ir platesnį urvą. Grįždama galvojo: Jei šiąnakt su visais senojo urvo vergais ir rakandais pavyks ten persikelti, tai niekas niekada mano naujos buveinės nebesuras. Nuo šiol galėsiu laimingai gyventi ir niekuo nebesirūpindama jodinėti ant savo kumelaitės, kaip tinkama tvarkyti visus namų reikalus...
Bet nebuvo lemta išsipildyti šitoms svajonėms: senajame urve neberado savo didžiojo šuns, kažkas buvo pagrobęs ir jos buvusį vyrą karalių. Ketvirtajame kambaryje, kaip niekšingiausios gyvatės, tįsojo ant žemės pamestos buvusios karaliaus grandinės... Karaliūno nebebuvo. Ragana žiūrėjo, žiūrėjo ir negalėjo savo akimis patikėti. pagaliau, kai suprato, kas buvo atsitikę, pykčio ir nevilties perkreiptu veidu sustaugė kaip šimtas vilkų. Sudrebėjo visas kalnas, o nuo urvo sienų ir lubų atitrūko ir pradėjo byrėti didžiuliai akmenys. Šis urvas dar nebuvo matęs taip įpykusios šeimininkės ir tarsi susigūžė, susitraukė, sumažėjo. Raganos įniršio niekas nebegalėjo sustabdyti ir ketvirtojo kambario nebylioms sienoms pasirodė, kad greitai čia atsitiks nematyti dalykai.
Na, palaukit, lyg išprotėjusi staugė ragana, dabar išvysit ko nematę, išgirsit ko negirdėję!..
Siuto iš nevilties nieko aplink nebematydama, pamiršusi visus savo ketinimus.
Nėra gyvenimo man, nebus niekam... Tuoj, prakeiktieji, pamatysit ką aš dar galiu, tuoj pamatysit ir pajusit savo kvailomis ir nelaimingomis galvomis...
Pasiėmė ragana į rankas didįjį užburtą savo kastuvą, užskrido ant stačios ir aukštos urvo uolos į pat jos viršūnę, didžiuliais luitais pradėjo kirsti kalno uolą ir versti viską žemyn. Didžiuliai akmenys dundėdami krito kalno papėdėn, o smarkiau mestieji pasiekdavo kraterį ir nukritę į jį toli taškydavo raudonai ištirpusią magmą, kuri ugniniu lietumi krito į pievas ir degino viską aplinkui. Pasibaidę ugninio lietaus raganos arkliai gailiai žvengdami lėkė kuo toliau nuo kraterio, o jos gražioji kumelaitė, užtiškus didžiuliam magmos pliūpsniui, čia pat pievoje sudegė ir susilydė į didelį juodą sustingusios arklio pavidalo lavos gniužulą.
Daug akmenų krito prie pat urvo angos ir aptaškyti kraterio magma vienas su kitu susilydydavo į vientisą uolą ir įėjimas į kalno urvą iš visų pusių pradėjo smarkiai siaurėti. Ragana darbavosi taip triukšmingai kirsdama ir šaukdama bei ūkčiodama, visai nieko nebepaisydama ir nebematydama, kad Mantas ir visi trys lovliai išgirdo ir, iškišę iš duobės galvas, nustebę žiūrėjo ir negalėjo suprasti, kas čia darosi. Pamatę kalno viršūnėje besidraskančią ir jau gerokai kalną nuardžiusią raganą, jie sunerimo.
Nejaugi raganų valdovė pasiuto, o gal ko prisirijusi išėjo iš proto?.. Ar matot, ką ji daro? Nori visus, kurie liko jos urve, palaidoti gyvus ir ne tik sunaikinti visą kalną, bet ir amžinai paslėpti įėjimą į savo urvą... pastebėjo Mėlynis.
Tegu, tegu... Juk pradėjusi tokius darbus, ji pati lenda mums į nagus... Atėjo pats laikas ją nuraminti ir priglausti mūsų kišenėn... aiškino Juodis.
Tik greičiau imkimės veikti. Turim suspėti, kol senė tebesiautėja, nes kai atsikvošės, prie jos nebeprieisime, skubino Mantas.
Pasiverskime nematomais ir kai tik ji pasilenks prie žemės, visi trys kirskim į kvailą jos makaulę... Nudardės nuo kalno kartu su savo uolomis, o Mantas, kaip ir kitas jos drauges, beveizint sumažins, suriš ir įsikiš į švarko kišenę, siūlė ir skubino Mėlynukas.
Ir jie, palikę karaliūnui saugoti surištąją raganą, išlipo iš duobės, pasivertė nematomais ir susėdę ant Manto šluotos nuskrido į kalno viršų. Pūtė šaltokas rytmečio vėjas, visas kalnas dundėjo ir šokinėjo nuo raganos kastuvo kirčių.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama