|
|
67. Kalno viršūnėje
ai lovliai, užskridę ant pačios kalno viršūnės, nusileido per dešimt žingsnių nuo raganos, pamatė, kiek daug kalno uolų ji jau buvo nuskaldžiusi. Ir vis, nesustodama nė vienai sekundei, kirto ir kirto, o seilės taškėsi aplinkui ir kur nukrisdavo, kalno akmeny tuoj įskildavo keli gilūs grioviai.
Žiūrėkit, žiūrėkit, tyliai kuždėjo Žalis, tas jos kastuvas kerta pats, ji tik nutaiko kur turi kirsti ir spjaudosi. Kad mes turėtume tokį kastuvą, galėtume kalnus nuversti...
O gal neužilgo ir turėsime, šyptelėjęs pridūrė Mantas.
Ko gero, taip ir bus, ištarė ir Juodis.
Na, tai imamės, paragino Mėlynukas.
Jie iš trijų pusių apsupo raganą. Pirmas į pat tarpuakį šoktelėjo ir trenkė Žalis. Ragana, sustaugusi, kad net sudrebėjo visi kalnai, suklupo ant kelių. Antras į paausį trenkė Juodis. Ragana suvaitojo ir ištiesusi kojas atsisėdo. O nuo Mėlynuko smūgio ji neteko sąmonės ir, pavirpinus kojas, išsitiesė šalia savo, ore, tarsi pūko, plaukiojančio didžiulio, storo metalo, saulėje sidabru švytinčio kastuvo.
Mantas užburtąja lazdele tuoj ją pavertė raganą į mažą vabalą, kietai suraišiojo, apsupo nedegančiu popierium ir įsidėjo į švarko kišenę. Ragana buvo minkšta, suglebusi ir Mantas, apžiūrėjęs ją, pamatė, kad vietoj kojų sijono apačioje kyšojo pačios tikriausios arklio kanopos. Ne, neapsirikome, ji yra ta pati, kurią mačiau naktį jojant ant kumelaitės, pagalvojo jis, bet niekam nieko nesakė.
Lovliai netrukus atsigaivėjo, nes atsitrenkę į kietą raganos galvą kurį laiką irgi buvo kiek apkvaitę. Kai Mantas išėmęs iš kišenės parodė ryšulėlį, visi laimingi spaudė vieni kitiems rankas, nuoširdžiai džiaugėsi.
Tai va, ir būsime įvykdę seneliui ir sau duotus priesakus, laimingas ir besišypsantis pastebėjo Mantas.
Neskubėk, nesutiko Žalis, dar bus vargo. Juk nežinome, kas mūsų laukia tuose kambariuose, kur sukrauti raganos rakandai.
Bet vis tiek, jau grįžti namo ne gėda, o džiaugsmas, pritarė Mantui Juodis.
Dabar grįžkime į savo buveinę. Mantai, nepamiršk, pasiimti raganos kastuvo. Kiek sumažintas ir sureguliuotas ne uoloms kirsti, o žemei kasti, jis bus naudingas ir seneliui, ir mums.
Visi susėdo ant Manto šluotos ir nusileido nuo kalno.
68. Raganos kambariai
ai jie vėliau prisiartino prie kalno, lovlius ir Mantą labiausiai nustebino bemaž visai užverstas urvas. Dideli akmens luitai buvo sukritę vienas ant kito, o ištiškusioji kraterio lava sušaldama juos taip sulipdė, kad rankomis nebegalėjai jų nei pajudinti, nei atskelti vieną nuo kito.
Be raganos kastuvo jau nebeapsieisime. Mantai, tuoj pat skrisk ir atsinešk jį, paliepė Žalis.
Kai kastuvą paleido iš rankų, jis iš karto perskaitė lovlių mintis, tuoj įsmigo, atplėšė didžiulį akmens luitą, o kai sukibę norėjo ridenti jį, kastuvas pats iškart jį nurideno į šoną.
Tokio kastuvėlio savo rankose dar neturėjau, džiaugėsi Mantas.
Žinote ką, sušuko Juodis, meskime akmenis į mirties duobę, kad daugiau niekas pasaulyje į ją nebegalėtų įkristi ir žūti...
Teisingai, pritarė Mantas, ji nei dabar, nei anksčiau, niekam nebuvo ir nebus reikalinga.
Urvo anga netrukus buvo atvalyta, mirties duobė užversta ir jie, sėdę ant šluotų, nuskrido urvo gilumon į raganos kambarius.
Durys buvo užrakintos, bet pasinaudoję Pinčiaus lazdele, jie netrukus jas atidarė ir nieko įstabaus neradę antrame ir trečiame kambariuose, suėjo į ketvirtą. Čia ant žemės tebegulėjo karalių rišusioji grandinė, o pasieniais buvo sukrautos dėžės karstai, apie kurias buvo pasakojęs karalius.
Atidarykime ir pažiūrėkime, kas jose yra, pasiūlė Mantas.
Bet ar atidarydami į kambarį nepaleisime kokios piktosios dvasios, kurios paskui negalėsime atsikratyti? rūpinosi Mėlynis.
Pamėginti vis tiek teks, juk neišeisime nieko nenuveikę... ryžtingai tarė Žalis.
Pirma pabarbenkim į karstą ir pasiklausykim, gal ką išgirsim, šokosi Mėlynukas. Ir kai visi nutilo, Mantas rankos krumpliais pabeldė.
Ilgoje dėžėje kažkas sušnypštė, paskui pasigirdo tyli žmogaus dejonė ir po to iš lėto vėl viskas nurimo. Tada jie truputi pakėlė antvožą ir pravėrę plyšelį baisiausiai išsigandę atšoko. Dėžėje pamatė paguldytą mažą baltą vaikelį, į kurį buvo įsisiurbusios didžiulės juodos siurbėlės, o kaklą, galvą ir rankas buvo apsivijusios storos ir tarsi juodais dažais ištatuiruotos margos nuodingosios gyvatės.
Kai galiausiai dėžę atidarė iki galo, gyvatės sušnypštė, aukštai pakėlė galvas ir pasiruošė kirsti kiekvienam, kuris tik prisiartins prie jų saugomo vaiko.
Ką su jomis darysim? beviltiškai nusiminęs klausė Mantas. Juk tos pabaisos, jeigu jas įpykinsime, galį įgelti tam karste gulinčiam ir vargu ar begyvam kūdikiui...
Reikia skubėti, nes dėlės baigia išsiurbti to vaikelio paskutinį kraujo lašą, nekantravo Mėlynukas.
Juodi, duokit man lazdelę, ryžtingai sušuko jis ir tuoj sušnibždėjo:: Murki murki, kas palies tave, tuoj pavirs į mažytį sliekelį... Mantai, ir visi kiti būkim pasiruošę tuojau pat sumindyti jas. O gal jų pribaigimui, kai jas išmesiu iš karsto, pasitarnaus tas pats raganos kastuvas?
Mes pasiruošę, atsiliepė choru Mėlynio draugai.
Tada Mėlynis priėjo prie dėžės ir atkišo lazdelę, visos gyvatės, nuodinguoju dantimi tuoj kirto į ją ir čia pat virto mažyčiais, ant karsto dugno besirangančiais kirminukais. Mantas, apsimovęs ranką pirštine, mėtė juos ant žemės, o lovliai, raganos kastuvas šokinėdami ant grindų jas kapojo, mindė ir traiškė. Po to atėjo eilė dėlėms. Jos buvo taip prisisiurbusios prie vaiko kūnelio, kad atitraukiant trūkinėjo per pusę ir vis tiek nepaleido savo aukos. Vėl teko griebtis lazdelės ir jas sumažinti. Tik tada pasisekė jas atplėšti nuo kūdikio rankų, kaklo, kojų ir kitų vietų.
Kai vaiką išlaisvino, jis, tarsi būtų didelis suaugęs žmogus, karste atsisėdo ir pradėjo šnekėti:
Raganos siurbėlės gėrė mano kraują ir aš negalėjau augti, o gyvatės saugojo ir nieko prie manęs neprileisdavo. Kas tik pakeldavo viršų, juos tuoj įgeldavo, o negyvėlį palikdavo suryti tam pasiutusiam šuniui...
O kas tu toks esi ir kaip atsidūrei šiame karste? pasidomėjo Mantas.
Mes čia esame du karaliaus vaikai. Kitas guli anam karste, jį taip pat saugo gyvatės, o kraują čiulpia siurbėlės...
Tada jie iškėlė vaiką iš karsto ir paguldė į raganos lovą. tuoj pat atidarė kito karsto viršų ir išlaisvino antrąjį karaliaus sūnų. Tą dieną jie išlaisvino ir kitus uždarytuosius karstuose ir nusivedė į duobę kalno papėdėje.
69. Karaliūno susitikimas su sūnumis
aralius, pamatęs savo vaikelius, iš karto juos pažino, tuoj pat ašarodamas abu paėmė ant rankų ir tvirtai prispaudė prie krūtinės. Paskui netverdamas laime, graudžiai apsiverkė, nesigėdijo nei lovlių, nei čia pat ant žemės gulinčių suraišiotų raganų.
Surištoji raganų valdovė, matydama, kad jos burtai nieko nebereiškia ir kad tiek daug nuveikė tokie maži žmogeliukai lovliai, nors ir surišta, pašėlusiai draskėsi ir ėjo iš paskutinio proto. Kiekviena karaliaus laimės ašara jai kirto tarytum ugninis kardas ir ji raitėsi iš skausmo ir bejėgiškumo.
Karalius, kaip apkabino abu savo sūnelius, taip ir nebepaleido iš rankų visą dieną. Jiems nereikėjo net kalbėtis, kalbėjo jų išlaisvintos ir iš kančių išvaduotos širdys. Ir ta kalba buvo daug prasmingesnė už sakomus žodžius.
Dabar, kol gyvi, visada būsime kartu ir niekas pasaulyje mūsų nebegalės išskirti.
Tėte, šūkčiojo protingi, bet kūdikiškai atrodantys vaikai, tu daugiau su raganomis nebesusidėk ir mes galėsim laimingai gyventi...
Aš daugiau su niekuo nebesusidėsiu, judviejų laimės man užteks visam amžiui, visiems laikams...
Jie nesiskyrė net naktį ir miegojo vienoje lovoje. Bet kai Karaliūnas rytmety pabudo, šalia jo miegojo jau ne du kūdikiai, o du gražūs jaunikaičiai. Karalius nebegalėjo pažinti savo vaikų, nes jie per vieną naktį išaugo tiek, kiek būtų galėję išaugti per dešimtį metų. Per kitą naktį jie išaugo dar penkiais metais ir tapo gražiais jaunais penkiolikamečiais vyrais. Vienas buvo labai panašus į karalių, o kitas į seniai mirsią karaliaus pirmąją žmoną, berniuko motiną. Taip, nukritus raganos burtams, jie atgavo karste prarastus metus ir dabar galėjo jaustis ir gyventi kaip visi žmonės.
Kokie judu vyrai, greitai jau galėsit mane užvaduoti, džiaugėsi karalius ir vis nenorėjo atsitraukti nuo savo vaikų.
Tai ragana įkišusi mus į karstą neleido augti ir gyventi, ir dėl to mes buvome maži. Bet dabar, tėte, mes esame suaugę, bet visiški nieko nežinome, nemokame jokio darbo, mūsų akys ir rankos nepripratusios prie žemiškų dalykų. Mes nemokame net kardo paimti į rankas ir jo laikyti. Kas begalės mus visko išmokyti?..
Aš visko jums suteiksiu ir man bus malonus tas vargas, kuris neš jums mokėjimą ir žinojimą. Nepraeis ir metai, ir jūs turėsite viską, kas reikalinga jūsų amžiui.
70. Raganos turtai
itą dieną lovliai ir Mantas grįžo į raganos kambarius ir viską atidžiai apžiūrėjo. Jie surado daugybę brangakmenių, aukso, sidabro, visokiausių brangių papuošalų. Kambarių langai palubėse buvo ne iš stiklo, o iš kalnų krištolo.
Čia suvilkti ištisos karalystės turtai, tarė Žalis. Ką mes su jais darysime?
Už savo vargą ir darbą nors kiek pasiimsim dabar, kad grįžę nebūtume beturčiai. Paskui, pasitarę su seneliu, žinosime, ką daryti su kitkuo, samprotavo Mantas.
Paklauskime karaliaus, ar tik ne jo karalystės geras čia yra atsidūręs? O juk, jei ir ne jo karalystės, vis tiek mes turime skirti turto jo sugrįžimui į sostą, padėti atstatyti sugriuvusią karalystę. Juk ji dabar nuniokota iki paskutiniųjų ir daugelis jos gyventojų paversti tikrais vergais... samprotavo Juodis.
O ką darysime su arkliais? Jie tokie gražūs... Nemanykit, kokį ketvertą neprošal būtų dovanoti ir seneliui. Ir karaliaus rūmams jų sugrįžimui reikėtų bent keletos... skaičiavo Mėlynukas.
Daug ką turėti būtų gerai, bet kaip viską nugabenti tokį kelią, viską per tiek kalnų, ežerų ir upių pernešti?... abejojo Žalis.
O man rodosi, pertarė Mantas,viskas įveikiama. Juk kiekvienas skridimui galime pasiimti po šluotą, o Pinčiaus lazdelė padės sutvarkyti visą kitą...
Nieko nebesuprantu... nusivylė Žalis.
Ko čia nesuprasti? Sakysim arklius sumažiname ir susidedame į vieną dėžę. Ją pasiimu aš, aiškina Mantas, brangakmenius duodame kitam, auksą trečiam... Paskui sėdame kiekvienas ant savos šluotos ir skrendame namo...
Žinai auksinė tavo galva, tuoj pat imamės tvarkytis, patenkintas šūktelėjo Mėlynukas.
Kitą dieną visi tvarkėsi, aiškinosi, kas ką neš, bandė skraidyti su raganos šluotomis, taisė dėžes, užkalinėjo jų viršus, dėjo diržus ir tvirtino prie pečių, kad beskrendant niekas neiškristų. Galiausiai, baigiantis dienai, viskas buvo sudėta. Kaulo boba pasiprašė, kad ją įdėtų į tą pačią dėžę, kur buvo arkliai. Durė ir Sienė purkštavo ir sakė, kad joms arklių kvapas pykinąs širdį. Jas lovliai įtaisė tarp brangakmenių.
Auštant kitai dienai, visi išlipo iš duobelės kalno papėdėje, susirikiavo į eilę.
Betgi daug ko dar liko valdovės urve, visko mes nepaėmėme. Ar tai ir paliksime likimo valiai? klausė savo draugų Žalis.
Teisingai. Turim pagalvoti kaip sutvarkyti likusį turtą. Kol mes besugrįšime, atskris kitos raganos ir viską išsinešios...
Padarykim taip, kaip padarėme su senelio sodyba. Tada ši raganos buvimo vieta pasidarys visai nebepažįstama ir likusios gyvos raganos nieko nebegalės atrasti...
Visi trys lovliai ir Mantas nuskrido prie kalno, sumažino jį ir pavertė nematomu. Dabar prieš ugnimi ir lava burbuliuojantį ir pusiau užverstą kraterį į visas puses plytėjo didelė lyguma, joje žaliavo pievos, žydėjo gėlės.
Sugrįžus prie buveinės Mėlynis dar kartą visus apėjo, patikrino ar gerai supakuota ir pririšta. Tada su Pinčiaus lazdele visus užbūrė ir panaikino būsimos kelionės raganų burtus, sau ir kitiems palinkėjo laimingo kelio ir visi pakilo į orą. Nuskrisdami apsuko dar vieną ratą apie kraterio pievą, kuri tapo visiškai nebepažįstama, paskui kilstelėjo dar aukščiau ir nusitaikę į namų pusę, pralenkdami kalnų vėjus, nušvilpė tolyn...
71. Sutiktuvės
agaliau, laimingai įveikę tolimą kelią, vienas po kito lovliai ir Mantas pradėjo leistis prie senojo tvenkinio.
Raganų valdovės akyse suspindėjo viltis, nes ji žinojo paslaptį senojo tvenkinio dugne, po akmeniu yra jos draugas Liuciferis. Tik dabar ji negalėjo nei pajudėti, nei nusigauti pas jį, buvo surišta ir užkalta dėžėje.
Lovliai ir Mantas buvo laimingi vėl kvėpuodami gimtosios vietos oru, matydami savo gražųjį tvankinį, senelio namus. Nespėjo nusileidę dorai apsidairyti, kai, išėjęs į lauką, juos pastebėjo senasis šeimininkas. Lovliai keliais šuoliais atsidūrė pas jį, o Mantas, nors lėkė kiek įkabindamas, toli atsiliko nuo šuoliuojančių savo draugų. Jie visi džiaugsmingai apsikabino ir vieni kitus pasveikinę papasakojo kiek atsivežė gerų draugų ir visokio turto.
Netrukus senelį supažindino su išlaisvintu ir jau kiek atsigavusiu karaliūnu ir jo sūnumis. Ta proga namų šeimininkas nutarė suruošti iškilmingą vakarienę. Mantas, pasididinęs atskraidintus arklius, tuoj kinkė juos į ratus ir ruošėsi važiuoti į miestą. Senelis iš nuostabos net išsižiojo:
Iš kur tokie puikūs arkliai?
Iš ten pat.
Teko ne tik papasakoti, bet ir parodyti kiek turtų rado raganos urve ir kiek jų atsivežė. Žinoma, didžiąją dalį jų atiduos karaliui, kurį jau kitą dieną lovliai ir Mantas žadėjo skraidinti į jo tikrąją karalystę.
Paimtas nelaisvėn tris raganas tą patį vakarą išlaisvino ir uždarė stiklainiuose. Jų iš viso dabar buvo keturios ir jos nenuleisdamos akių spoksojo viena į kitą, kažką rodinėjo pirštais, bet susikalbėti negalėjo. Tačiau matydamos, kad visų likimas vienodas, kiek apsiramino. Jos, ypač valdovė, aiškiai suprato, kad šįkart iš stiklainių taip lengvai ištrūkti nebepavyks, nes kiekvienas stiklainis, kad nebenukristų, dabar buvo apvyniotas virvele ir pririštas prie vinelės.
Tą vakarą senelis paruošė tikrą balių. Buvo pripirkta ir prikepta visokios mėsos, tortų, iškilusių ir kaip pusnis baltų pyragų, saldainių ir net skaniausių gėrimų. Susėdus prie stalo, senelis tarė:
Įsipilkit ko nors į taures. Pirmiausiai sveikinu visus laimingai sugrįžus, išlaisvinus karaliūną ir jo sūnus ir nugalėjus žiaurius žmonių priešus piktąsias raganas. Linkiu laimingai užbaigti žygį ir padėti karaliui grįžti į jo karalystę. O dabar anūkėlį, lovlius ir visus svečius kviečiu skaniai pavalgyti, išgerti ir tęsti pasakojimą apie savo sėkmingą žygį.
Kai nuėjo miegoti, senelis niekaip negalėjo suprasti, kad savo tvarte turi ketvertą gražių arklių, stebuklingą kastuvą, aukso ir kitų brangenybių. Dabar galėsiu laimingai gyventi ir gerai tvarkyti savo ūkį, galvojo jis ir niekaip negalėjo užmerkti laimingų, nuo mąstymo bei patirtų įspūdžių išsiplėtusių akių.
O Mantas ir lovliai miegodami vis krūpčiojo, nes jiems vaidenosi, kad apie lovas raitosi nuodingos karstuose matytos gyvatės ir kažkas į jų lovas paleido dideles juodas dėles. Bet perkėlę akis ir apsidairę prisimindavo miega senelio namuose ir jokio pavojaus nėra.
Rytmety, kaip ir buvo žadėta, karalius su sūnumis, lovliai ir Mantas išsiruošė į kelionę. Jiems reikėjo aplankyti požemio karalystę ir į sostą sugrąžinti karaliūną.
72. Karaliūno sugrįžimas
rie požemio karalystės juos vėl atvedė stebuklingasis raktas. Dabar jį savo rankose laikė Karaliūnas. Kai tik jis, suradęs kalno uoloje rakto skylutę, pasuko raktą, visi požemio karalystės plotai, tarsi koks didelis ir lengvutis balionas, pamažu pradėjo kilti į dangų. Kai bekildami susilietė su buvusiais virš jos požemio valdovės užburtais kupolais, jie, tarsi pavasario ledas, pradėjo aižytis ir pavirto į keistą, vos matomą rūką, kuris pamažu tirštėjo ir galiausiai pavirto juodu debesiu. Tas debesys nesisklaidė, o telkėsi, spaudėsi užstodamas saulę ir temdydamas viską aplinkui. Pagaliau jis pasidarė panašus į juodą devyngalvį slibiną ir kai tik jo galvos pažiūrėjo į buvusios požemio karalystės plotus, žmonės pamatė aštuoniolika raudona ugnimi švyturiuojančių akių... Netrukus padangių slibinas į žmones paleido žaibų ugnį ir norėjo viską sudeginti... Tik ta ugnis, netekusi turėtų burtų galių, kilo viršun ir ryškia liepsna sudegino juodąjį devyngalvį slibiną...
Po to pasirodė saulė ir sutvisko miesto bokštai bei namų langai. Pragydo paukščiai, o miesto žmonės, lyg išvydę kokį stebuklą, prisidėję rankų delnus virš akių, dairėsi į dangų ir negalėjo suprasti, kas šią minutę atsitiko.
Aš nebūčiau niekada patikėjęs, kad iš mano karalystės žmonių buvo atimta net saulė... su nuostaba ištarė Karaliūnas.
Nušvitus saulėtam dangui, iškart pasikeitė Karaliūno ir jo sūnų apdarai. jis dabar vilkėjo gražia karališka mantija, o ant jo galvos sužibo auksinė karūna. Jo sūnūs karalystės princai, taip pat vilkėjo princų mantijomis, o prie šonų kabėjo aukso rankenomis švytintys kardai.
Dabar jau galime keliauti į karaliaus rūmus, bepasakė nustebęs Karaliūnas.
Lovliai juos sulaikė. Jie parinko tris pačius gražiausius arklius, padidino juos ir paliepė visiems trims atsisėsti ant jų. Kai karalius su sūnumis įjojo į miestą, jį žmonės iš karto pažino. Gandas apie karaliaus sugrįžimą pasklido ne tik po miestą bet ir visą karalystę. Prisirinko minios žmonių, sveikino karalių, linkėjo jam gerų metų. Miesto aikštėje karalius žmonėms papasakojo, kaip jį buvo pavergusi piktoji ragana, kiek jis ir jo sūnūs iškentėjo, kas juos išlaisvino.
Pabaigdamas pažadėjo:
Dabar mes laisvi ir gyvensime kaip laisvi žmones. Mūsų gyvenimas priklausys nuo mūsų pačių. O tai yra pats svarbiausias ir pats gražiausias žmogaus siekis.
Vakare karalius pasitikusiems jį žmonėms surengė puotą ir mieste visą naktį skambėjo muzika ir dainos.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama