|
|
46. Nesusipratimai
aganų valdovė po sėkmingos operacijos pas Liuciferį vėl laiminga ir patenkinta apsigyveno kalno urve. Jai dabar gyventi buvo kur kas maloniau, nes, kaip visi paaugę žmonės, buvo didelė. Šiokių tokių sunkumų iškildavo, kai reikėdavo po ilgu sijonu paslėpti arkliškas kanopas, bet kol kas jos kojų niekas nepastebėjo ir viskas ėjosi kaip iš pypkės.
Tiesa, iš pradžių buvo sunkiau vaikščioti, bet paskui priprato ir galėdavo lėkti, kaip žmonės sako, pasispardydama. Ragana, būdama su arklio kojomis, labai pradėjo domėtis arkliais, ją tiesiog pradėjo traukte traukti gražūs jauni arkliai, ją vilote viliodavo arklidžių skleidžiamas kvapas. Ji ne kartą jau pagalvodavo, kad jai būtų kur kas maloniau ir smagiau net miegoti kokioje nors arklidėje. Jai tvartų pakratams skirti šiaudai atrodė mielesni už baltomis paklodėmis uždengtą lovą ir pūkinę pasipūtusią pagalvę...
Kartą, būdama mieste, pakliuvo į arklių jomarką ir tada taip įsižiūrėjo į vieną dveigę kumelaitę, kad salo širdis ir nebegalėjo atitraukti nuo jos savo raganiškų akių. Ir galiausiai, paklojusi ūkininkui didelius pinigus, parsigabeno ją prie kraterio į kalnų pievas. Po to dar ir dar turguose pirko gražių arklių ir dabar prie jos urvo jau ganėsi jų visas velnio tuzinas trylika.
Visa tai neliko nepastebėta kitų raganų. Jos netrukus pajuto, kad jų valdovė pasidarė kažkokia įtartina, nebenorėjo su jomis artimiau bendrauti, visokius neatidėliotinus reikalus siūlė dirbti ne bendrai, o kiekvienai atskirai savosiose valdose ir savo namuose. Retai kada jos besusirinkdavo pas Kaulo bobą aptarinėti savo reikalų, retai kartu prie bendro vaišių stalo bepuotaudavo.
Turbūt valdovė nebedrįsta mūsų, nes, po sijonu, kiek man žinoma, slepia savo dideles, kaip medžio trinkos, kanopas?.. sakė viena.
Eik eik, ar tu kartais nesapnuoji? Iš kur bus kanopos, jei prieš keletą savaičių aiškiai mačiau, nors ir menkokos, bet buvo tikrų tikriausios kojos...
Kokia nors dingstim pakelk bent kiek jos sijoną ir pažiūrėk akys ant kaktos išlips... Vaikšto ji ne ant žmogaus kojų, o ant arklio kanopų...
Būtinai rikės žvilgtelėti... pažadėjo netikinčioji.
Kitam būrely susiėjusios raganos jau plepėjo apie kitką:
Mūsų valdovė mus visai pamiršo, dabar užsiėmė ūkiu, augina arkliokus.
Kokiu ūkiu, kokias nesąmones dabar čia tauški? netikėjo kita.
Nesąmones, nesąmones... pagiežingai atsiliepė pirmoji. Nuskrisk ir apsuk ratą, apžiūrėk kraterio žalias pievas ir pamatysi kokia arklių kaimenė ten ganosi...
Matyt pasijodinėjimui jai nebeužtenka šluotos, pasidarė per kieta... Žinoma ant gerai išsiėdusio arklio nugaros nepalyginamai minkščiau, bet juk ir kur kas lėčiau... Ar su arkliu tiek apskriesi ir apeisi, kaip su šluota? Niekada.
O kiek rūpesčių žiemą?. Kur tvartai, kur pašarai?.. Matyt greitai mes pavirsime samdinėm mergom ir nuo ryto iki vakaro ganysime jos arklius...
Ir kas, ir kodėl ją taip patraukė prie tų arklių? Ar ne geriau būtų karvės ar ožkos? Bent šviežio pieno gautume atsigerti, kai sukviestų kokių reikalų tvarkyti. O dabar?.. Kam mums arkliai, kai turime skraidomąsias šluotas...
Nesuprato draugės savo valdovės, bet viena išmintingesnė matė toliau ir dabar įsiterpė į pokalbį:
Esat velnioniškai nesupratingos ir atsilikusios... Jeigu pačių kojos pavirstų kanopomis, kažin ar tada neieškotumėt į save panašių padarų? Kojos ieško kojų, kanopos kanopų. Taip nuo amžių surėdyta ir nieko čia nepadarysi...
Cha cha, žvengė kita ir klausė:
Gerai, jei tik kanopomis viskas ir pasibaigs, tai dar nieko... Juk, galų gale, tie jos arkliai mum netrukdo. Tegu sau laksto po tą jos pievą nors ir dar keliskart daugiau...
Na jau... Pletkavojat tarsi kokios pasileidėlės... užstojo Kaulo bobą ketvirtoji, Tik liežuvauti ir tesugebat. Jums kad tik ką nors apšmeižti, ką nors apkalbėti... Imsiu nuskridusi ir persakysiu visas jūsų pramanas pačiai valdovei, tada žinosit...
Sakyk, sakyk, bet pirma pakelk jos sijoną ir įsitikink kas teisus, o kas liežuvautojas...
Po šių kalbų raganos išsiskirstydavo lyg mėšlo kandusios. Tačiau jų valdovė vis labiau tolo nuo bendrų reikalų, iki kaklo grimzdo į arklininkystę...
47. Aistros
aulo boba po operacijos kartas nuo karto užeidavo į ketvirtą kambarį pažiūrėti savo kalinių, pasityčioti iš jų ar kuom nors dar įgelti. Ypač pagieža užvirdavo jos širdy ir susiraukdavo į gilias raukšles jos senyvas veidas, kai sustodavo prie savo buvusio vyro, kuris kažkada, dar būdamas Karaliūnu, už jos baisią išdavystę ir vaikų pagrobimą, buvo nuteisęs ją mirti. Ji prisiminė, kaip baisiai liepsnojo laužo ugnis ir kaip ją, nuteistą mirti, surištomis rankomis vedė artyn to laužo, ir jau rengėsi įmesti į pasiutusių, vis labiau kylančių liepsnų karštą šokį...
Kol gyva būsiu, tegu jis kankinasi ir galvoja, koks yra menkas ir bejėgis prieš mane ir mano burtus... pusbalsiu kalbėjo vaikščiodama po kambarį. O balsu, kad girdėtų karalius kankinys, dar pridurdavo, Tu, prakeiktasis, niekad neištrūksi iš mano nagų, kaip ir tavo vaikai, kurie šalia tavęs kankinasi dviejuose karstuose ir tu visą laiką turi klausytis jų skaudžių, nei dieną nei naktį nenutilstančių dejavimų...
Raganai niekada neateidavo galvon mintis, kokia baisi buvo ji pati, nes išvykus karaliui į karą, ji pagrobė ir žvėrims suėsti miške paliko du jo vaikelius. O kai jie grįžo nesuėsti ir sveiki, bet labai suvargę, atidangino juos į savo urvą ir amžinai uždarė karstuose. Karalius, nors prie uolos buvo pririštas grandine, išbadėjęs, kasdien kankinamas, vis negalėjo užmiršti savo vaikų: jam girdėjosi jų verksmas, matėsi bejėgiškumas, ašaros ir skausmas, kai žiemą palikti miške buvo priversti klaidžioti. Ir dar baisiau buvo tai, kad dabar, girdėdamas savo vaikų aimanas, yra bejėgis ir niekuo negali jiems padėti. Jam atrodė, kad jo skausmas, palyginus su vaikų, yra menkas, atrodė, kad niekas jam neskauda ir valgyti nenori, nes girdėjo savo sūnelių graudžias aimanas ir dejavimą, kurie sklido iš pasienyje padėtų didelių juodų karstų. Širdy daug daugiau skaudėjo ta žaizda, kurią buvo atvėrusi raganos išdavystė ir jo neatsargus žingsnis, kai į savo žmonas paėmė piktą raganą...
Paskui ragana, gerai užrakinusi durų spynas, pašėrusi kambarį saugantį ugninį šunį, apžvelgusi ar savo vietoj yra ir ar budriai urvą saugo juodasis varnas, sėdo ant šluotos ir išskrido į lauką. Apsuko plačias savo pievas, apžiūrėjo besiganančią kaimenę gražių arklių ir jai pakilo pasiutęs noras pasijodinėti ant riestakaklės savo kumelaitės. Ji dailiai, neskubėdama priskrido prie savo dveigės, kuri pajutusi atskrendant raganą, pasileido lėkti didžiuliais šuoliais. Kai tik ant šluotos skrendanti ragana susigretino su kumelaite, ragana tik strykt ir peršoko ant jos minkštos ir šiltos nugaros. Kumelaitė, žiūrint iš šono, atrodė nuo raganos bėgosi, lėkė, kiek beįkabindama, bet nuo šito raitelio jai pabėgti niekada nepavykdavo.
Na, ir ko taip siunti, patrakėle, kad net šonai nuo kvėpavimo vilnimis eina, plečiasi, kaip pučiami balionai, o iš šnervių drimba baltos putos, o širdis duoda kaip koks mušamas būgnas?.. Ar aš ką blogo tau darau, mano gražuole? Nagi apsiramink ir meiliai pasitik savo globėją ir saugotoją... Pajodinėsim po žalią, žiedais kvepiančią pievą, pasismaginsim lėkimu abi kartu, paskui ir vėl galėsi plūtauti su kitais bandos arkliais, paleisiu tave ir lėksiu tvarkyti kitų savo reikalų... ramino ji savo keturkojį gyvulį ir be galo buvo laiminga, kad štai sėdi ant šiltos kumelaitės nugaros, kad šuoliuoja po pievą, kad kartu su jais lekia ir kiti kaimenės arkliai.
Kumelaitė lėkdama kiek įkabindama, kiek leido jos jėgos, tik karpė ausimis ir į jokias kalbas su ragana nėjo. Vis spraudėsi į bandą prie kitų arklių, norėdama numesti savo naštą, kaip beįmanydama šokinėjo į viršų , į šonus, bet ragana buvo prie jos nugaros tarsi svilte prisvilusi, ir nieko ji negalėjo padaryti. Kiti arkliai, tarsi ko išsigandę, kažkodėl traukėsi nuo jos, sklaidėsi į šonus ir dažnai su ragana ji likdavo viena pati. Ragana pajodinėdavo, pajodinėdavo ir paskui staiga stryktelėjusi ant savo šluotos netikėtai nuskrisdavo, o kumelaitė pailsusi ir uždususi grįždavo prie kitų arklių...
Ir dabar ragana, pajodinėjusi ant kumelaitės, tarsi pajuto, kad ne be reikalo gyvena šiame pasaulyje, kad turi malonų užsiėmimą ir gali juo kada panorėjusi naudotis. Tie jos jodinėjimai labai ilgai netrukdavo, bet jai kurią dieną nebegalėdavo pajodinėti, subjurdavo jos nuotaika, darydavosi dar piktesnė ir kerštingesnė.
48. Sujudimas
raėjus savaitei po lovlių grįžimo iš požemio karalystės, raganų pasaulyje pasklido žinia, kad neaišku kaip ir be jokios žinios yra dingusi jauniausioji ragana valdovės numylėtinė Fimfa. Tada jos visos nekviestos suskrido į Kaulo bobos urvą, domėjosi kaip visa tai galėjo atsitikti, tarėsi kaip ir kur reikėtų ieškoti savo kažkur dingusios draugės...
Tarsi kokia dantyta kirmėlė tyliai, bet nenumaldomai graužia ir drasko mūsų valdas, žudo mūsų artimiausius draugus. Štai jau nebeliko Fimfos, greitai gali nebelikti bet kurios iš mūsų štai čia susirinkusių... Ar begalime dar ko tikėtis ir laukti? Atėjo pats kritiškiausias momentas, kai dar galime ir turime be gailesčio keršyti deginti, žudyti ir išvyti iš savo valdų prakeiktus neprietelius!.. žiūrėdamos į savo valdovę šaukė raganos viena už kitą garsiau.
Jūs teisingai sakote, bet visa bėda, kad to priešo nė viena jūsų nei kada matėte, nei girdėjote... Priešą mes matome tik iš jo darbų, bet kur jis yra ir kaip atrodo, mes nežinome. Aš per savo kančią jau tarsi buvau suradusi jį, bet aną dieną žiūriu jis kažkur su visais namais ir medžiais pasitraukė... Dingo tyliai be jokio triukšmo ir mes nė viena nepamatėme kada ir kaip tas atsitiko... Dabar pirmiausia reikia ieškoti ir surasti tuos namus. Juk kiaurai žemę jie negalėjo prasmegti... Ar matėte kuri, kad tuos namus kas nors būtų griovęs, ar kad jie būtų sudegę?.. Nematėte, negirdėjote... Tai ir ieškokite, o kai surasite, tada ir bus kita kalba. Tada jais užsiimsiu aš pati. Dabar, kad neįvyktų kokių nepataisomų dalykų, aš norėčiau požemio karalystėn skirti kitą valdovę...
Nereikia, nereikia! sukruto ir suskato šaukti visos, surasim buvusiąją valdovę ir sugražinsim į sostą... Mes negalim taip be niekur nieko ir lengvai, išduoti savo draugių ir taip sau imti ir lipti į jos dar šiltą sostą...
Jos kiekviena norėjo būti požemio karalystės valdove, bet dabar bijojo eiti ten karaliauti, nes nežinojo kas atsitiko Fimfai. Be to, buvo prarastas karalystės raktas ir į požemio miestą galėjo patekti visai nežinomi atėjūnai... Kažin, klausė kiekviena savęs, ar ne su to rakto dingimu ir yra susijusi ta nelaimė?...
Kai tik surasim tą sodybą, vėl susitiksim ir nutarsim ką daryti su jos nepaklusniais ir neaiškiais šeimininkais. Toje sodyboje, nenustebsiu, atrasite ir mūsų dingusiąją draugę Fimfą... užbaigė susirinkimą Kaulo boba.
Raganos išsiskirstė nutarusios apieškoti visus pašalius: vandenis, kalnus, lygumas, daubas ir miškus. Juk negali tokia didelė sodyba dingti be jokių pėdsakų.
49. Lovliai bando sužinoti
itą dieną, po kelionės į požemio karalystę, gerai pailsėję, lovliai ir Mantas susirinko į senelio būnamąjį kambarį.
Iš visų protingiausias, iškilmingai tarė Žalis, yra mūsų senelis. Tegu jis pasako, ar mum reikia nuo raganos burtų galutinai išvaduoti tą surastąją požemio karalystę ir jos Karaliūną, ar geriau palikti juos ir tegu gyvena kaip išeina?..
Senelis pagalvojo, pagalvojo ir atsakė:
Jeigu tebėra gyvas tikrasis karalystės valdovas ir jūs, nors ir daug pavojų patyrę, galit jį sugražinti į sostą, aš siūlau daryti žygių jam išlaisvinti... Juk svarbiausias dalykas pasaulyje, nors ir kažin kiek tas kainuotų, yra teisybės ir laisvės sugražinimas tiems, kurie ją yra praradę.
Valio, valio, valio!.. suvaliavo, pritardami senelio sprendimui, lovliai ir Mantas, o Juodis dar pridėjo:
Ir mes taip galvojome, bet nutarėm pasiklausti ir paklausyti jūsų žodžių. Dabar, galvoju aš, tas dalykas jau yra aptartas iš visų pusių.
Tada lovliai ėmė kamantinėti buvusią požemio karalystės raganą mažą trigalvį driežiuką Fimfą, kurią neseniai parsigabeno iš požemio karalystės. Teisingiau driežiukas bebuvo dvigalvis, nes viena galva buvo sudegusi.
Kai tik parsigabeno, driežiuką perkėlė į stiklainį ir kai jis per keletą dienų atsivertė į mažytę raganėlę, nunešė ir padėjo į lentyną senelio rysyje. Prieš tai su burtų lazdele užbūrė, kad ji apie save niekam nieko pasaulyje negalėtų pranešti. Dabar atėjo laikas išgauti iš jos paslaptį apie Kaulo bobą ir dėl to lovliai pradėjo ją kamantinėti.
Buvusi požemio valdovė apie save ir savo drauges mažai ką beprisiminė, nes sudegus vienai galvai trečdaliu sumažėjo jos protas ir išmanymas. Kai lovliai į stiklainį nuleido indelį su vandeniu, ragana negėrė, o tik sugriebė abiem rankom, vandenį ištaškė ir indą trenkė į stiklainio šoną.
Tebeniršta. Ji negali priprasti prie to, kad yra nebe Požemio karalystės valdovė, o mūsų belaisvė... Matyt pyksta ant savęs ir už tai, kad taip be jokio pasipriešinimo pasidavė sugaunama ir kad dabar niekas nežino kur ji yra... Jai vis atrodo, kad ji dar tebėra karalienė ir tebegali valdyti... Jai yra sunku suprasti, kad nebėra ką valdyti, niekas jos nebeklauso... Ne veltui sakoma, valdymas ne tik raganas, bet ir žmones gadina... Dar keletą dienų teks palaukti. Lai apsipranta, lai pamato, kokia dabar ji menka ir bejėgė... ieškodamas išeities ir įvertinęs padėtį kalbėjo Mėlynis.
Po trejeto dienų ragana aprimo, nebesispjaudė ugnimi, gulėjo paslika ant stiklainio dugno. Tik akys dar spinduliavo pykčio kibirkštimis. Bet kai lovliai pradėjo ją kalbinti, visai nurimo ir pamažu pradėjo atsakinėti į klausimus.
Jie parodė raganai jos požemio karalystės raktą ir pasakė, kad visiems laikams ji liks stiklainyje, į karalystę niekada nebegrįš... Paskui pažadėjo, jei pasakys kur yra visų raganų valdovė Kaulo boba, ją perkelti į didesnį indą ir pastatyti ant palangės, kur pro langą ji galės matyti viską, kas darosi lauke.
Jeigu nepasakysi, ko mes tavęs prašome, paliksime uždarytą tamsiame rūsyje ir tu niekada nebematysi nei dienos šviesos, nei bepasišildysi dienos saulėje. Gyvensi visą laiką tamsoje ir būsi visiems mirusi, dingusi be žinios...
Ragana prisiminė, kaip ji kankindavo ir mušdavo požemio karalystės žmones ir pabūgo, kad ir jos dalia nebūtų tokia pat. Kiek pasispyriojusi, ji lovliams papasakojo, kur gyvena jų valdovė, kur uždarytas tikrasis požemio karalystės karalius, kaip jis kankinamas ir saugomas ketvirtajame kambaryje...
Kitą dieną Lovliai atnešė didelį stiklinį indą, perkėlė į jį raganą, pastatė ant lango antrame aukšte ir ji galėjo šildytis saulėje, žiūrėti į mišką, skraidančius paukščius, didelį žalią kiemą, prūdą, mėlyną dangų. Ragana giliai širdyje turėjo paslėptą viltį, kad prie prūdo kokių nors reikalų genamos kada nors pasirodys jos ištikimos draugės ir ji kokiais nors ženklais ar žodžiais prisišauks jų greitos pagalbos... Jai niekas nepasakė ir nežinojo ji, kad būdama šiuose iš lauko nematomuose namuose, ji net raganoms yra nei matoma, nei girdima ir kad jos svajonės dėl to niekada neišsipildys.
50. Antras žygis
agaliau lovliai ir Mantas išsiruošė į antrą žygį. Šį kartą jie nutarė pagauti raganų valdovę ir išlaisvinti tikrąjį požemio karalių.
Susitaisę į kelionę, kaip ir pirmąjį kartą, visi susėdo ant raganos greitosios šluotos ir išskrido. Dar sodybos kieme su Pinčiaus lazdele užsibūrė taip, kad skrendant jų neveiktų raganų burtai ir kad skrendant Manto negalėtų paveikti nei šaltis, nei karštis. Šluota tebebuvo tokia pat gera ir per keletą valandų jie perskrido aukščiausius sniegynais apdengtus kalnus ir juoduojančius iš tolo giliausius tarpeklius, tamsiausius miškus ir liūnynus, sraunias upes ir plačius ežerus ir galiausiai išvydo toli kalnynuose rūkstantį ir ugnim spjaudantį didelį kraterį, kurio priedangoje ir turėjo būti Kaulo bobos nuolatinė buveinė.
Atskridę prie kraterio, jie keletą kartų iš lėto apsuko kraterio įdubą, paskui nusileido žemiau ir pamatė pievoje besiganančią kaimenę gražių arklių. Vidury pievos šuoliavo vienas atsiskyręs arklys, o ant jo nugaros sėdėjo keistas raitelis. Arklys kiek įkabindamas lėkė tolyn, ir jie pagalvojo, kad jam atsitiko kas nors negero. Tada nusileido dar žemiau ir tik tada pastebėjo, kad buvusi ant žirgo žmogysta visai nenušoko ant žemės, o kažkaip neįprastai, kai tik atsiskyrė nuo arklio, oru nuskrido prie juoduojančios kalne skylės, kurią dengė tiršti kraterio dūmai ir iš jo besiveržianti ugnis.
Ar tik tuo raiteliu nebuvo apsimetusi mūsų ieškomoji raganų valdovė Kaulo boba? balsu galvojo ir kartu klausė iš Manto kišenės galvą iškišęs Žalis.
Bet apie arklius mums niekas nieko nėra užsiminęs. Net Fimfa nieko nesakė. Argi Kaulo bobai kam reikalingas arklys. Ji iki valiai gali prisijodinėti ne ant arklio, o ant skraidančios šluotos? suabejojo Mantas.
O ką rodo krateris ir prie pat jo esantis urvas? Juk tai pati tikriausia raganos buveinė įsikišo Juodis.
Vieta tarsi ta pati, bet ant žirgo galėjo jodinėti ir atskridusi į svečius kokia jos draugė, kuri, pamačiusi mus, ko gero, išsigando ir nuskrido pranešti, kad prie kraterio pasirodė kažkas įtartino... apibendrino Mėlynis.
Jei ji mus pamatė ir dėl to nuskrido, mums bus ne kas... nusiminė Žalis.
Bus sunkiau, bet mes savo darbą vis tiek turėsime atlikti. Nėra ko perdaug ir nusiminti. Juk šiaip ar taip, mes vis tiek turėsime lįsti į tą jos lizdą ir susidūrimo su raganos galybe neišvengsime. Valanda vėliau ar anksčiau nedidelis skirtumas, ramino Mėlynis.
Bet dabar geriau Kaulo bobai nepasirodyti, aš staigiai leidžiuos žemyn ir tuoj pat visi kokiam plyšy pasislėpkime, pasakė Mantas ir jie tuo pačiu momentu atsidūrė ant žemės.
Tuo tarpu Kaulo boba iš tikrųjų, kai lovliai atskrido, jodinėjo ant savo dveigės kumelaitės. Tą rytą jai gerai sekėsi ir kumelaitė prie jos tarsi pradėjo priprasti. Ir kai ji, maloniai nusiteikusi jojo per pievos vidurį, kažkas, ji pajuto instinktyviai, keletą kartų pro ją praskrido. Bet ji buvo pakerėta jojimo malonumo ir nepakėlė akių apsižvalgyti. Ji tik pagalvojo, kad praskrenda koks didelis kalnų paukštis, bet paskui, kai tas kažkas nusileido žemiau, jai pasirodė skrenda visai ne paukštis, o tarsi ir koks žmogus. Ji persigando, kad nebūtų čia pat sugauta ir pievos vidury viską metusi, ji staigiai nėrė į savo urvą. Apie netikėtai atsiradusį pavojų pasakė besnaudžiančiam savo sargybiniui varnui, įpuolusi patikrino kambarius, durų užraktus, pasiruošė kovos ginklus, patogiai šalia varno įsitaisė urvo angoje ir stebėjo kas darysis toliau. Jeigu per dieną bus ramu, sutemus pasiųsiu savo juodąjį varną, kad pakviestų kokias keturias pagalbininkes. Joms priešų nebėra ko toli ieškoti, jie patys atsikraustė pas mus."
51. Pasiruošimas
ovliai ir Mantas, kol nepasirodė ragana, greitai netoli urvo kalno papėdėje, tarp akmenų nuolaužų išsikasė duobę, iš viršaus pridengė ją didesniu plokščiu akmeniu, pasinaudoję lazdelės galiomis visi susimažino ir, sulindę į ją, galvojo kaip veikti toliau.
Pirmiausia turime, kaip ir požemio karalystėje, viską gerai apžiūrėti, nustatyti kas kame yra, o tada aptarsime, kaip pagauti raganą ir išlaisvinti karalių, siūlė Mantas.
Gerai sakai, pritarė Juodis, bet patekti į urvą bus kur kas sunkiau negu buvo patenkant į požemio karalystę. Nemanykit, ragana urve bus pridėjusi visokių mums nepraeinamų žabangų...
Reikėtų Mantą su šluota ir ugnimi palikti šioje duobėje, kas darysis prie urvo, tegu stebi iš lauko o mes visi trys, pasivertę žiogelio didumo padarais, pasiėmę visus galimus ginklus, žingsnis po žingsnio, pasinaudodami sienomis, lubomis ir grindimis šokuosime gilyn, bandysime pralįsti pro visus užraktus, surasti visus raganos kambarius, ir gal pasiseks iš karto užbaigti visą šį žygį... aiškino Žalis.
Nė nesapnuokit taip lengvai viską užbaigti ir įveikti. Gerai, jei užteks kokio mėnesio, o gali prireikti ir dviejų. Ir niekas negali pasakyti, ar išvis įveiksime gudriąją Kaulo bobą. Po visų patirtų nelaimių ji pasidarė atsargi ir saugosis mūsų kaip bemokėdama... Tikriausiai, prieš mus stos ne ji viena, o kelios... atšaldė pernelyg didelį savo draugų pasitikėjimą Mėlynukas.
O jei kuriam atsitiks nelaimė, sušvilpsime savo slaptuoju švilpuku ir pagalbon ant šluotos atskris Mantas... pritarė jau atvėsęs ir susimąstęs Žalis.
Tik tu, Mantai, jei prisieis skristi pagalbon, jau būk pasiruošęs mesti kibirkštį ir deginti viską, kas tau kliudys... Jau ir tau žvalgybos bus pasibaigusios, nes tarp raganų ir mūsų bus prasidėjusi žūtbūtinė kova, mokino Mėlynukas. O mes, jei kuris ir pakliūtume į raganos nagus, iš karto nepulsime dūduoti, pabūsime tyliai, tegu ragana galvoja, kad jau tą įsibrovėlį pagavo ir toliau jau gali gyventi laisvai ir ramiai... O mes, kai ji nusiramins ir suduosime patį skaudžiausią smūgį. Tik taip mes galime tikėtis surasti ir išlaisvinti karalių... samprotavo Mėlynis.
Gerai, pritarė Mantas ir kiti du Mėlynio draugai.
Tą vakarą jie nieko nebelaukę nuėjo ilsėtis. Tik Mantą, kadangi jis rytoj turėjo likti jų duobėje, paliko sargyboje ir liepė nenuleidžiant akių stebėti urvą.
Kai tik pritemo ir lauke nebegalėjai dorai nieko matyti, Kaulo boba, prie urvo nieko įtartino nematydama, išskrido iš urvo ir apsuko keletą ratų virš savo pievų ir kalnų.
Visur buvo ramu, danguje mirgėjo žvaigždės, jos arkliai ėdė vešlią žolę, pievoje nesimatė jokio kito gyvio, jokio žmogaus. Bet ragana buvo atsargi ir grįžusi į urvą tuoj pat paliepė juodajam varnui nulėkti ir pakviesti į urvą keturias sumaniausias savo drauges.
Reikia sustiprinti urvo apsaugą... kalbėjo pati sau Kai būsime penkios tai ne aš viena. O tas, kuris yra čia atskridęs ir nepabijojo įžengti į mano valdas, nėra koks ištižėlis ir laukia tik geros progos... Jis kiekvieną minutę gali sugrįžti ir nežinia dar ar nėra perkandęs mano burtų... Reikia būti be galo atsargiai, nors vakare apskridusi savo pievas ir nieko įtartino nepastebėjau...
Dar neatėjo vidurnaktis, o viešnios jau susirinko. Kaulo boba nusivedė jas į savo miegamąjį ir paaiškino, ką pavakary buvo mačiusi, išsakė savo samprotavimus.
Gerai, atsiliepė jos draugės, paskirstyk urvą į keturias dalis ir leisk mums kiekvienai pagalvoti ir pasidarbuoti savo išmone. Mes tavo urvą padarysime jokiam gyviui nepraeinamu ir nepraskrendamu kliuviniu. O jei tas gyvis bus žmogus, tai jis pražus iš karto, kai tik prisiartins prie urvo angos...
52. Urvo žabangos
irmoji ragana Duobė prie pat urvo angos iškasė gilią duobę, prileido ją išalkusių nuodingųjų gyvačių, didelių ir mažesnių drakonų, o pačiam vidury padarė gilią balą, kurioje plaukiojo penki didžiuliai krokodilai. Iškastos ir paslėptos duobės, eidamas į urvą, niekas negalėjo nei matyti, nei nujausti, nes ji buvo uždengta, apiberta akmenukais ir žemėmis, o jei koks nelaimėlis ant jos netyčia užeis, iš karto prasmegs kaip į vandenį ir niekada nebeiškils, nes apačioje jo laukė daug išalkusių ir grėsmingai išžiotų nasrų...
Kas tik eis į urvą ir savo kojomis remsis į žemę, paaiškino ragana Duobė, nors jis būtų pats menkiausias šio pasaulio padaras, tuojau paklius į mano spąstus ir išalkę gyvulėliai jį bematant sugels, sudraskys ir surys...
Antroji ragana Tinklė urvo gilumoje, kur buvo tamsiau, paleido dešimtis didžiųjų nuodingų vorų, kurie visą urvą nuo viršaus iki apačios apipynė storais voratinkliais. Tinklai buvo tokie stiprūs ir lipūs, kad jų negalėjo sutraukyti net patys didžiausi paukščiai. Kol jie susivėlusiame voratinklyje kapanojasi ir blaškosi, tuoj pat prišoka keletas didelių vorų, įkanda, įleidžia nuodų ir paukštis po minutės sutirpsta, pavirsta maistingomis sultimis, kuras voras tuoj pat pasiskanaudamas sugeria...
Pro mano spąstus negalės praskristi jokie muselė, joks paukštis ar kitas padaras, jį tuoj pat pagaus ir sudoros mano nuodingieji draugai voriukai, atskleidė savo žabangų paslaptį Kaulo bobai ragana Tinklė.
O man ginti skirtoje urvo dalyje, aiškino trečioji ragana Sienė, jūs nieko įtartino nepamatysite, net nieko prasto nepagalvosite, o kai tik čia įeisite ir atsiremsite ranka į sieną ar arčiau jos atsistosite, iš karto pakliūsite į mano rankas... Ir grindys, ir sienos pritrauks jus ir taip laikys, tarsi jūsų rankos, kojos, pilvas būtų suraišioti šimtu stiprių virvių. Tada aš atėjūnui pasirodysiu ir priėjusi prie jo, kaip kokį prinokusį obuolį nusiskinsiu ir dėsiu jį kur tik panorėsiu, kur mano širdis užsigeis...
Ketvirtoji ragana Durė, pasivertusi į vampyrą, saugojo svarbiausią vietą valdovės kambario pirmąsias duris. Ji, tarsi koks platus ir ilgas skraidantis kilimas, išsitiesė urvo palubėje, ir pasirodžius priešui tyliai nukrenta jam ant galvos, paverčia ant grindų ir greitai, kol jis neatsitokėjo, suvynioja, suparalyžiuoja, o tada jau ragana įsisiurbia jam į kaklą ir išgeria visą kraują...
Tegu dabar kas nors pabando eiti urvu ir prieiti iki mano kambario durų, dėkingu žvilgsniu apmetusi savo drauges, pastebėjo raganų valdovė. O paskui, kiek pagalvojusi, dar pridėjo, o aš įsitaisysiu savo kambariuose ir kai juodasis varnas man praneš, kad koks gyvas padaras skverbiasi į urvą, aš pasiversiu tokiu plėšrūnu, kuris tais gyviais minta ir atbėgusi tuoj pat, net nekramčiusi, jį surysiu...
Taip pasiruošusios raganos sulaukė rytmečio ir buvo pasiruošusios sutikti savo nežinomus ir ligi paskutinės minutės vis dar nematomus ir neįsivaizduojamus priešus.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama