|
|
41. Miestas
uodis su Mėlynuku iššuoliavo apžiūrėti požemio karalystės. Ankstų rytmetį gatvės buvo tuščios, miestelėnai tebemiegojo. Jie nieko įtartino požemio karalystėje nepastebėjo: namai kaip namai, parduotuvės kaip parduotuvės. Mieste buvo labai daug kareivinių, apie kurias vaikščiojo per naktį pavargę sargybiniai ilgakakliai, išsikišusiais dantimis, panašūs į drakonus gyvūnai. Jų buvo po kelis kiekvienoje gatvėje.
Matai, Mėlynuk, kokie požemio valdovės gatvių sargybiniai...
Matyt jie negali susikalbėti su žmonėmis ir geriau vykdo visus valdovės raganos nurodymus...
Kai pradėjo gatvėse vaikščioti žmonės, lovliai šoktelėjo ant aukšto namo stogo ir sustoję ant jo kraštelio stebėjo ką darys ir kaip elgsis miestelėnai išaušus keistai požemio dienai.
Rytmetis buvo nepaprastas. Nors dangus buvo be debesėlio, bet nei saulės, nei raudonos pašvaistės rytuose nesimatė. Lovliai nebūtų galėję net pasakyti, kur yra rytai, o kur vakarai. Bet rytmetis, nors ir be saulės, buvo šviesus ir dangus kas minutę vis labiau balo. Paskui dangaus skliautas tarsi perskilo per patį vidurį ir du pilki matiniai kuplai nuslinko į horizonto pakraščius. Tik po to atsivėrė dangaus giluma ir pasimatė gerokai į dangų kilstelėjusi saulė.
Matai, Mėlynuk, požemio karalystėje net saulė negali patekėti žmoniškai. Tikriausiai tie nuslinkę pilki skliautai priklauso nuo raganos įgeidžių. Ji gali taip padaryti, kad saulė šiame požemyje visiškai nebepasirodytų ir nebešviestų...
Tai jau būtų perdaug, atsiliepė Mėlynis. Vadinasi, mums pagavus raganą, reikės iškart panaikinti jos burtų galias. Juk, jeigu ją sugavus, karalystėje niekada nebeišauš diena ir nebešvies saulė, tokios laisvės nereikės nė vienam jos gyventojui...
Netrukus lovliai pamatė per aikštę skubiai einantį vienišą vyrą. Jis priėjo prie pakabinto geležinkelio pabėgio, sunkiu kūju sudavė į jį tris kartus. Po kiek laiko du kartus ir galiausiai vieną.
Po pastarojo dūžio iš namų į gatves pasipylė žmonės, visi skubėjo į aikštę ir rikiavosi į kolonas. Jos pakraščiais, kas dvidešimt žingsnių, tarsi kokie sarginiai šunys, sustojo, o paskui ir sugulė didžiosios dinozauriškosios pabaisos. Jos žmonėmis tarsi visai nesirūpino ir lovliai negalėjo suprasti, ko jie atslinko į aikštę.
Vos susirikiavus aikštėje žmonėms, gatvėse pasirodė ginkluoti kareiviai. Jie tikrino kiekvieną namą ir išvilko į gatvę keletą nenorėjusių ar negalėjusių ateiti į aikštę ir stoti į rikiuotę. Nepaklusniuosius žmones atitempė aikštėn, kurios vidury stovėjo karių saugomas ir raudona kepure pasipuošęs karininkas. Visiems nuščiuvus jis prabilo:
Ir vėl mūsų karalystėje atsirado išgamų, kurie ardo visuomenės pamatus, laužo nustatytą drausmę... Šiandien aš pats juos ir nubausiu.
Tarnas karininkui įteikė sunkų, rytmečio saulėje blizgantį sidabrinį kirvį, o keturi kareiviai atvedė pagyvenusią moterį ir ant trinkos ištiesino jos kairę ranką. Moteris prašėsi, verkė, maldavo, bet karininkas, nieko nežiūrėdamas, priėjo ir nukirto jai pusę plaštakos. Žmonės žiūrėjo ir nė vienas nedrįso nei prasižioti, nei krustelėti, nes užtarėjui, kaip buvo čia priimta, būtų nukertama galva, o pats atiduodamas suryti dinozaurams. Paskui kareiviai vedė prie trinkos pagyvenusį, bet dar tvirtą vyriškį ir tiesė jo ranką. Jis ne maldavo, o draskėsi, nenorėjo pasiduoti.
Užteks bežiūrėti į tą bjaurų ir neteisingą teismą ir žmonių luošinimą, sušnabždėjo Mėlynukas.
Pamokykim tuos niekšelius! pritarė ir Juodis.
Kai karininkas pakėlė kirvį ir buvo bekertąs pusę plaštakos nepaklusniąjam žmogui, iš kažkur atskrido didelė mėlyna kulka, smogė jam į paausį ir tas su visu kirviu nugriuvo ant žemės. Paskui kulka be jokio garso nuskrido į dangų ir kažkur dingo.
Sujudėjo žmonės, bet niekas nedrįso išsižioti ir pasidžiaugti tokiu keistu ir netikėtu įvykiu. Daug kas nieko ir nesuprato, nes nespėjo pamatyti, kaip karininkas, vykstant plaštakų kapojimo egzekucijai, nuvirto ant žemės. Visi, kaip įprasta, aikštėje stovėjo nuleidę akis.
Nugriuvus karininkui, daugelis pagalvojo, kad jis susirgo kokia ūmia liga. Jo pakeisti šokosi kitas. Ir kai vėl pakėlė kirvį virš žmogaus ištiestos rankos, juodos kulkos smūgis į karininko tarpuakį buvo toks baisus, kad karininkui skilo kaukolė ir jis prie trinkos suklupo nė neaiktelėjęs, o pakeltasis kirvis nukrito tiesiai jam ant galvos. Tuo tarpu ant stogo jau stovėjo Mėlynukas ir buvo pasiruošęs smogti trečiajam teisėjui, bet tokio, nors karinikų aikštėje buvo nemažai, nebeatsirado.
Dinozaurai, pajutę, kad prie aikštės šįryt laukė neveltui, pašoko į kojas ir buvo pasiruošę tuoj pat suryti negyvėlius. Kareiviai bandė savo karininkų dinozaurams neduoti, bet buvo apkandžioti, nublokšti, o žuvę karininkai sudraskyti ir suryti.
Baudų egzekucija taip neįprastai ir keistai tą rytą ir baigėsi, o surikiuotus į kolonas žmones, kurias lydėjo būriai kareivių, išvarė prie darbų. Bet kareiviai pasidarė baikštūs, nebe taip drąsiai bepuolė ant žmonių, bijojo iš kžkur atskrendančios begarsės kulkos. Juk požemio mieste niekas negalėjo suprasti, kas atsitiko, iš kur atskrido tokios keistos ne iš šautuvo iššautos visiškai begarsės kulkos... Žmonės buvo patenkinti ir savo širdyse džiūgavo, nes aikštėje paliko gulėti du didžiausi ir ištikimiausi požemio valdovės favoritai, rytmečio egzekucijų vykdytojai.
Kai apie įvykį sužinojo požemio valdovė Fimfa, tuoj pat atšaukė visas viešas bausmes, nes bijojo prarasti pačius ištikimiausius savo karius. Jai ir pačiai šioje karalystėje darėsi nejauku, nes pagalvojo, kad pamažu gali atpildas ateiti ir už jos padarytus darbelius. O susidurti akis į akį su gudriaisiais atėjūnais, ji nenorėjo, bijojosi, bet nujautė, išvengti nepavyks. Kad tai atėjūnų darbas, po pastarosios dienos įvykių, ji nebeabejojo. Tuoj pat susikvietė ištikimuosius gatvių sargybinius dinozaurus ir įsakė budėti miesto gatvėse dieną ir naktį, o pagautus įtartinuosius žmones ne suryti, bet pristatyti į rūmus.
42. Mergaitė
ai vakare Mantas ir trys lovliai susirinko slaptame sienos plyšelyje, vieni kitiems papasakojo, ką matė ir ką buvo nuveikę. Jiems besikalbant pabudo išgelbėtoji mergaitė. Ji apsidairė ir pamačiusi, kad jos kojos gerai sutvarstytos ir nebe taip skauda, padėkojo geradariams ir paklausė, kas jie yra.
Mes atėjome išlaisvinti jūsų iš požemio karalystės valdovės nagų, nes ji yra pikta ragana ir jūs, paveikti jos burtų, vieni kitus žudote ir kankinate, atsakė Mantas.
Kas jums atskleidė tą paslaptį, kad mūsų valdovė yra ragana? Aš visame mieste tik viena ją žinojau ir, kad niekam daugiau negalėčiau to pasakyti, buvau uždaryta požemy ir nuteista mirti. Jums, jei bandysit apie tai viešai kalbėti, nė vienas miestietis nepatikės. Žmonės jau priprato prie vergovės ir nieko geresnio nebenori... Valdovę raganą jie laiko tikrąja savo karaliene.
Aš netikiu, kad prie tokio žiauraus gyvenimo gali priprasti bent vienas normalus žmogus... šokosi Žalis.
Šioje karalystėje jau priprato... Tam tikriausiai valdovė panaudoja ne tik savo iškalbą, bet ir slaptus burtus... Visur ir visada tesakoma apie paklusnumą ir drausmę, daugelis jau valdovę garbina ir jos garbei pastatė daug altorių, skulptūrų ir kitokių paminklų...
Lovliai ir Mantas klausėsi mergaitės ir negalėjo patikėti savo ausimis. Tačiau neseniai patys matė, kaip žmonės paklusniai vykdo valdovės nurodymus, kaip žudo savo gentainius, paklusniai susirikiavę į kolonas eina dirbti... Nepaklūsta jai tik vienas kitas drąsuolis, bet jie šioje karalystėje tuoj pat nužudomi.
Pirmiausia mes turime sučiupti pačią valdovę. Kol ji gyva, mes niekuo žmonėms negalėsime padėti. Jie bijos net pagalvoti apie laisvę. Paskui reikia paleisti raganos kareivius, atimti iš jų šautuvus. Žmonių krauju susitepusius vadus turi nubausti patys karalystės piliečiai.
Požemio valdovės sugavimas, vėl prabilo mergaitė, tebus pusė darbo. Dar reikės išlaisvinti tikrąjį karalių, kurį kažkur sunkiai prieinamuose kalnuose įkalino jo buvusi žmona ragana. Man tą istoriją papasakojo jau prieš kelioliką metų mirusi mano senelė. Jeigu sugrįžtų tikrasis karalius, tada žmonės tikrai jo paklausytų ir panorėtų būti laisvi, kaip kad ir anksčiau gyveno...
Matot, kiek daug žygių ir vargo mums prieš akis. Bet šioje karalystėje mes turime žengti pirmąjį žingsnį ir sugauti šio požeminio miesto valdovę. Ji mums turės pasakyti tiesą apie įkalintą karalių ir kur jį galėsime surasti... užbaigė Žalis.
O ką reiškia tos po miestą vaikščiojančios pabaisos? vėl klausė mergaitės.
Tai ištikimiausi ir nepaperkami miesto sargybiniai. Jų yra keturios dešimtys. Jie taip pat suryja visus žuvusius gyventojus ir karalystėje apsieinama be kapinių... Su pabaisomis tesusikalba tik viena pati ragana ir jie vykdo visus jos priesakus.
O kodėl jūsų karalystėje taip keistai aušta rytmetis? vėl klausė lovliai mergaitės.
Turbūt dėl to ji ir vadinama požemio, kad čia kelias dienas ar net savaites gali neišaušti diena. Dangaus skliautą uždengia ir nudengia raganos burtais valdomi dangaus kupolai. Jeigu jie nenuverčiami ir pačią saulėčiausią dieną karalystėje būna tamsu...
Mantas ir lovliai suprato, kiek daug sunkių uždavinių jiems reikės išspręsti šioje keistoje karalystėje.
43. Ragana ruošiasi
o paskutiniųjų įvykių požemio valdovė suprato į karalystę atvyko tikri ir gudrūs priešai. Tai jie įeidami į miestą kažkur pražudė ar pavogė jos gražiuosius ir ištikimuosius liūtus, išlaisvino nubaustąją mergaitę, miesto aikštėje paguldė du ištikimiausius jos karininkus. Ją ypač jaudino išlaisvintoji mergaitė, kuri žinojo jos požemio karalystės atsiradimo paslaptis...
Dabar didelis pavojus iškilo ir jai pačiai, todėl nutarė kelis kartus sustiprinti rūmų sargybą, įsakė be įspėjimo nužudyti kiekvieną, kuris bandytų patekti į rūmus ir ypač į jos būnamuosius kambarius...
Ragana aiškiai prisiminė, kaip netikėtai prieš pačias Kalėdas nelaisvėn buvo patekusi jų valdovė ir dabar ji savo urve skursta kaip koks menkas vabalas, nebegali viešai rodytis, visiems sukelia juoką.
Norėdama išvengti gręsiančių pavojų, naktimis prie rūmų įsakė budėti keturiems dinozaurams, o pati, kiekvieną vakarą guldama lovon, pasiversdavo trigalviu slibinu. Jeigu mane užpultų, svarstė ji, trijų mano galvų iš karto niekas nenukirs ir aš, spjaudydama ir viską degindama iš nasrų einančia ugnimi, suspėsiu sudeginti bet kokį įsibrovėlį...
Pasivertusi slibinu ji pasidarydavo ilga, stora ir stipri. Trys ilgi kaklai ir liemuo nebetilpdavo į lovą. Dėl to ilgą uodegą ištiesindavo ant minkšto kilimo, o lovon dėdavo tik liemenį ir dideles raguotas savo galvas, kurios, pakaitomis po vieną, budriai budėdavo visą naktį. Rytmečiais, kad niekam neišsiduotų esanti ragana ir negąsdintų rūmų tarnų, ji vėl pasiversdavo įprasta, visiems žinoma ir matyta valdove.
Lovliai norėjo raganą sučiupti ir surišti dieną, kai lauke buvo šviesu, bet tuo laiku ji niekados nebūdavo viena. Su ja kartu vaikščiojo penketas kardais ir strėlėmis ginkluotų sargybinių, o kiek atsilikęs iš paskos slinkdavo ir vienas dinozauras.
Negalime žinoti, ar sargybinių ginklai neužburti ir neužnuodyti, dėl to kiekvienas kirtis kardu ar paleista strėlė mums gali būti mirtini, aiškino draugams Žaliukas.
Jeigu bijosime kardų ir strėlių, mes niekad jos nepagausime ir nenugalėsime, skėstelėjęs iš nevilties rankomis, pasakė nepatenkintas Juodis.
O gal geriau mums ją pulti naktį, kai visi nurimsta ir ją saugantieji kareiviai suminga? klausė ir kartu siūlė Mantas.
Bet mes nežinome kur ji miega. Be to, ar naktį jos nesaugo dar budriau?.. tęsė savo samprotavimus Juodukas.
Užtatai... Kol kas mums reikia ne pulti stačia galva nežinia kur, o veikti atsargiai. Dėl to siūlau pirmiausia viską išžvalgyti ir sužinoti. Turime nustatyti, kur jos miegamasis, kiek sargybinių jį saugo, kur jie būna ar miega ir tik po to rimtai pradėti savo darbą, siūlė Žalis.
Jo siūlymams prieštarauti nedrįso nė vienas.
Tad šį pat vakarą turime patekti į rūmus, kas kur išsislapstyti ir stebėti, užbaigė įsidrąsinęs Juodukas.
Man rodosi, kad pirmiausia miestelėnus reikia išgelbėti nuo tų bjaurių gatvinių pabaisų, nedrąsiai pasiūlė Mantas.
Jeigu tas žingsnis mums pavyktų, gyventojai suprastų, kad į karalystę atėjo tikri išvaduotojai...
Sutarė taip: Juodis pasivers kurmiu ir bandys prasiskverbti į raganos miegamąjį per kokį nors plyšį grindyse ar sienoje; Mėlynukas bus šalia ir pasivertęs žiurke, jei reikės, pragrauš grindyse skylę; Žalis su Mantu, kaip ir pirmą kartą, pasivers mažais skraidančiais vabalais ir, apžiūrėję visus langus, bandys į rūmų kambarius ir miegamąjį patekti tiesiai iš lauko ir stebės kiekvieną valdovės žingsnį.
44. Rytmetis ir diena
itą rytą susirinko ir aptarinėjo, ko imtis, išaiškino vienas kitam, ką naktį buvo matę rūmuose. Žalis su Mantu visus nustebino pranešdami, kad miegamajame guli ne ragana, o trigalvis slibinas, kurio galvos pasikeisdamos budi kiaurą naktį.
Rytmety, kai slibinas atvirto į valdovę, įsitikinome kokia ji gudri ir kaip apdairiai tvarkosi. Rūmus iš lauko ir viduje naktimis saugoja tiek sargybinių, kad jų visų įveikti mes keturiese niekaip negalėtume, užbaigė Mantas.
Aš manau, vėl prabilo Žalis, mums yra visai gera proga raganą sučiupti jos pačios lovoje ir nesukelti jokio įtarimo ar triukšmo...
Kaip tu šitai galvoji padaryti kol kas man galvon netelpa, abejojo Juodis.
Ir aš neįsivaizduoju. Juk jei nukirsime galvas, jos besiveizint gali vėl atgyti... O tada jau mums galas sudegintų mus tą pačią minutę. Be to, kiltų triukšmas, pultų jos gelbėti durų sargybiniai ir sučiuptų mus pačius. Tad ar ne teisingiau būtų tą slibiną, nekeliant iš lovos ir nežadinant, pašventinti mūsų deginančia kibirkštimi? siūlė Mantas.
Savo dagiąsias kibirkštis naudosime tik tada, kai viską išbandysim. Siūlau ateinančią naktį jau mums žinomais keliais vėl nusigauti į miegamąjį. Kai jau visi sustosime savo vietose, kokiu nekaltu pokštu pabudinti visas tris slibino galvas. Kai jos ant kaklų suklus ir išsities nekirsime jų, nes tada vėl atgys, o visi trys smogsime į kaktą, kad netektų sąmonės. Aš nudaigosiu vidurinę, Juodis kairę, o Mėlynukas dešinę. Kai jos apkvaitusios nukris į lovą, tada prišoks Mantas su lazdele, jį sumažins ir, kietai suvyniojęs į nedegantį popierių, tampriai suraišios. Tada slibinuką paima po pažastim kurmis ir atneša į šitą mūsų plyšį, kur dabar esame įsitaisę. Urvą jūs jau pasidarėte vakar ir iš kambario išlindę atmausite tiesiai čia...
Jei pasisektų būtų įdomu ir nepakartojama atsibunda rytmety sargai, kiti karalystės žmonės, o karalienės nebėra, dingo vien ta minties jau džiugina mane, nekantravo Juodis.
Dauguma jų iš sielvarto raudos, nes nebežinos, kaip toliau gyventi, įsiterpė juos girdėjusi išgelbėtoji mergaitė.
Ar gali taip būti? Netikiu, paprieštaravo Mantas.
Pripratimas yra bjauresnis už prigimimą. Jei jums pasiseks, tą liūdną rytmetį pamatysite savo akimis... bepasakė mergaitė.
O dabar imkimės tų gatvinių dinozaurų,siūlė Mėlynis. Jie yra labai žiaurūs ir mums gali daug ką sugadinti.
Visų mintys sutapo. Mėlynis su Juodžiu tuoj sėdo ant šluotos ir išvyko už miesto vartų. Jie sugaudė pievines pabaisas, kurios buvo sumažintos ir paliktos prie miesto sienos. Kai grįžo, visi keturi pasivertė paukščiais ir nuskrido prie valdovės rūmų. Įsitaisė ant stogo ir tyliai pradėjo dirbti ką sumanę.
Kai nuo stogo jie paleido pirmąjį vėl padidintą pievinę pabaisą, ir jis riaumodama puolė prie kampo snaudusį miestinį dinozaurą raganos sargybinį, kiti trys nespėjo nė atsitokėti, kai pirmasis jau gulėjo pilvą išvertęs, o iš perkąstos gerklės sruvo juodas kraujas. Pievinis dinozauras tuoj draskė nugalėtąjį ir didžiuliais gabalais malšino savo alkį.
Tuoj pat pievinę pabaisą puolė likę trys rūmų dinozaurai ir prie valdovės rūmų užvirė nuožmi kova. Kraujavo keliose vietose giliai perkąstas lovlių paleistoji pabaisa, bet perkąstais pilvais, vos ant kojų besilaikė ir du dinozaurai sergėję rūmus. Tada Žaliukas paleido dar vieną pievinę pabaisą ir kovos baigtis buvo nulemta. Prie rūmų telkšojo klanai kraujo, o juose voliojosi keturi apdraskyti rūmus saugoję dinozaurai.
Lovliai ir Mantas tą dieną dar ilgai klaidžiojo namų stogais ir skraidė ant šluotos, kol buvo surasti ir pribaigti visi miesto gatves saugoję dinozaurai.
Ėję pro šalį miestelėnai, kai dinozaurai susiimdavo su piavų pabaisomis, negalėjo savo akimis patikėti, kad siaubingieji valdovės sargai po keletos minučių guldavo skersai gatvės nebegyvi ir bemaž visai užtverdavo gatvę. Žmonės džiaugėsi, nes dabar niekas nebesurys nužudytųjų karalystės žmonių ir jie bus laidojami kapinėse.
Valdovę, kai ji sužinojo netekusi visų savo ištikimųjų gatvės sargybinių, ištiko neviltis ir šokas. Ji keletą valandų negalėjo atgauti pusiausvyros ir vis galvojo: Kas gi laukia manęs, jei per vieną dieną tie atėjūnai taip lengvai sudorojo galinguosius mano miesto sargybinius?.. Rytoj pat reikės skristi pas Kaulo bobą ir papasakoti, kas darosi mano karalystėje... Gal su jos pagalba kaip nors pavyks išsigelbėti nuo tų neprašytų svečių...
Jai nė į galvą neatėjo mintis, kad rytoj dienos jos, kaip požemio karalienės gyvenime, gali ir nebebūti...
45. Pagrobimas
ar visai nesutemus lovliai ir Mantas jau nusigavo į raganos miegamąjį ir nekantriai laukė pasirodant požemių karalienės Fimfos. Kol raganos nebuvo, Mantas, pasiėmęs į ranką Pinčiaus lazdelę, pasislėpė už storų lango užuolaidų, o nedideli lovliukai kitoje kambario pusėje palindo po spinta.
Pagaliau atsivėrė miegamojo durys ir įėjo per dieną nusiplūkusi valdovė. Atsisėdusi ant paruoštos miegui lovos pailsėjo, paskui pasikvietė tarnaitę ir ta padėjo jai nusirengti. Paskui ją išleido, iš vidaus užsirakino duris, užgesino šviesą, nusimetė paskutinius rūbus.
Tuoj pasigirdo lyg vėjo šniokštimas, lyg bangų mūša pajūryje ir visi keturi neprašytieji kambario svečiai savo akimis pamatė, kaip prietemoje iš raganos pradžioje pasidarė kažkoks apvalus, tarsi koks didžiulis pailgas švytintis balionas, paskui subangavo jo galai, sutraškėjo, sprogo rutulio apvalkalas ir viename gale pradėjo lįsti mažomis galvelėmis užsibaigiantys trys kaklai, o iš kito jo galo išaugo šarvuota ilga uodega. Po to galvos greitai didėjo, kaktoje išaugo aštrūs ilgi ragai, žiomenys subaltavo baltomis ilgomis iltimis. Ragana norėjo miego ir kai galvos žiovaudavo, gerklėse pasimatydavo ugnies kamuoliai, ir kambarys nušvisdavo blankia šviesa, kai slibinas kvėpavo, pro šnerves veržėsi dūmai ir čia pat stebuklingai nyko. Jie nesuuodė jokio kvapo. Slibino akys tamsoje, tarsi kokios elektros lemputės, žėravo žaliais vyzdžiais.
Kai slibinas išsitiesė ant lovos ir pasitaisė migti jo ilga uodega nusitiesė per visą kilimą, o jos galas pasidėjo Mantui ant kojos. Jis iš išgąsčio tik tik nesušuko ir išplėtęs akis, išsigandęs žiūrėjo į ją bijodamas net kvėptelėti. Uodega buvo nusėta kietais ir aštriais kaulų šarvais. Kiek apsiraminęs Mantas pagalvojo: Jeigu tokia aštri storybė trinktelėtų man per nugarą, užmuštų kaip musę... Jis, kad nepabudintų besnūstančios raganos, tyliai tūnojo už užuolaidos, bijojo giliau net atsikvėpti...
Lovliai buvo pasiruošę gelbėti Mantą ir viską stebėjo nejudėdami. Netrukus dvi galvos, patogiai padėtos ant baltos pagalvės, užknarkė, o viena buvo palubėje ant ilgo kaklo ir visą laiką dairėsi po kambarį, klausėsi ar neišgirs kur nors kokio neįprasto krebždesio. Tada Mantas išgirdo, kažkas, atsitrenkęs į šarvus, nukrito slibinui ant nugaros ir tada visi kaklai su grėsmingomis galvomis akimirksniu išsitiesė ir išsižiojo. Jos visos sužiuro į langą, kur buvo pasislėpęs Mantas ir turbūt jau pastebėjo, kad kažkas kūpso už storos užuolaidos. Tuo pat akimirksniu, kaip trys kulkos, pašokę lovliai trenkė į pakeltas galvas ir dvi jų apsvaigusios nukrito atgal į lovą, o trečioji galva, kurion gerai nepataikė Juodukas, stovėjo pakelta, bet buvo nukirsta jos stemplė. Mantas pamatė paleistas iš gerklės ugnies pliūpsnis degino ne lovlius, o paties slibino galvą. Pasklido po kambarį degančių plaukų ir kepinamos mėsos kvapas. Tuoj pat prie slibino prišoko Mantas su Pinčiaus lazdele ir sumažintą bei susitraukusį jį, tarsi kokį mažytį trigalvį driežiuką, suvyniojo į nedegamą popierių, kietai surišo.
Kol dar tebėra naktis ir visur ramu, greičiau iš čia nešdinamės... sukomandavo Mėlynukas.
Ir jie, tais pačiais keliais, kuriais buvo atvykę, be jokio triukšmo ir sumaišties, pasitraukė iš valdovės raganos rūmų. Kurmis, po viena pažastim pasikišęs nedidelį ryšulėlį ir gerai suspaudęs jį, nėrė į senąjį urvą ir nesustodamas yrėsi pirmyn:
Dabar mum jau nebebus taip sunku, kaip pirma, jau svarbiausią kelionės užduotį būsime įvykdę, džiaugėsi jis...
Jeigu kas, neišsigąsk, pagelbėti prikibsiu ir aš, užtikrino iš paskos urveliu bėganti žiurkė.
45. Lovliai atsisveikina
abar, kai požemio valdovė kažkur dingo, niekas nebepersekios, nebekankins ir nebeteis aikštėse žmonių, kai jie sugrįžo į savo plyšelį, samprotavo Mėlynukas.
Jų išgelbėtos ir laikomos mergaitės kojos greitai gijo. Ji jau galėjo pamažu vaikščioti.
Tu dabar galėsi vėl gyventi pas savo tėvus ir pasakyti jiems, kad valdovė į šį miestą niekada nebegrįš ir visi karalystės žmonės nuo šios dienos yra laisvi... pasakė mergaitei Mantas.
Ar iš tikrųjų nebėra tos baisuolės? Kas su ja atsitiko? stebėjosi mergaitė.
Kol kas nieko. Štai, pasiklausykit, ji krebžda ir šėlsta kietai suvyniota ir mūsų saugoma, parodė Žalis mažą paketėlį.
Mergaitė netikėjo jų žodžiais:
Kaip jūs tokią didelę moterį suvyniojot į tokį mažą popieriuką. Čia kažką jūs paistote ir apgaudinėjate mane...
Kai raganą gerai paėmėm į nagą, ji mūsų išsigando ir štai taip susitraukė, juokavo lovliai. Dabar galėsit eiti ir gyventi kaip norite, niekas jum nebenurodinės ir netrukdys, niekas nebekapos rankų, nebežudys paguldę į kruvinas geldas valdovės raganos rūmuose...
Kitą rytą Mantas palydėjo mergaitę namo. Su jais pasidairyti į miestą išstraksėjo ir lovliai. Jie pamatė raganos rūmai per keletą rytmečio valandų buvo neatpažįstamai nusiaubti, sargybiniai ir tarnai išblaškyti, žmonės išėję į gatves. Mergaitė klausė sutiktųjų:
Ko jūs taip įsisiautėjote, nebebijote net valdovės?..
Negi, tamsta, nieko negirdėjai? Juk praeitą naktį mūsų valdovė kažkur dingo ir nuo to laiko niekas jos nebežino ir nematė... Dabar visi ieško, bet niekur neberanda. visom pakampėm šmirinėja milicija, bet viskas veltui... Tartum kiaurai žemę būtų prasmegusi... Sako, kaip vakare nusirengė, net drabužiai liko ant kėdės nepaliesti, o pačios nebėra, net lova užšalusi...
Ar nesakėm? džiaugėsi kreipdamasis į mergaitę Mantas.
Lovliai, nenorėdami rodytis žmonėms, iš karto pašoko ant namo stogo ir nušuoliavo stebėti kas darosi miesto aikštėje. Nemaža žmonių, suskambus mušamam geležinkelio bėgiui, vėl susirikiavo į koloną ir išėjo dirbti. Tačiau nebebuvo kareivių, kareivinių langai buvo išdaužyti, durys išlaužtos, į jas galėjo laisvai įeiti visi norintieji. Kiti žmonės vaikščiojo po miestą, triukšmavo, sustoję būreliais apie kažką kalbėjosi. Buvo ir tokių, kurie verkė ir šūkavo: Gražinkit mums mūsų gerąją valdovę! Jie nežinojo, kas valdovei atsitiko ir manė, kad čia yra kokių nors nusikaltėlių netikėtai suorganizuotas sąmokslas.
Ar aš nesakiau, aiškino Mantui mergaitė, nors ragana buvo bjauri ir daugelį nekaltų žmonių nukankino, bet mūsų mieste nemaža yra tokių, kurie jos gailisi ir dar ilgai minės bei ilgėsis.
Ypač kareiviai ir karininkai, kuriems valdovė buvo suteikusi nemaža privilegijų, mokėjo geras algas...
Oo oo, aš jau ir namie, tarė mergaitė, rodydama Mantui penkiaaukštį blokinį pastatą.
Kai jie įėjo vidun, motina iš laimės vos nenumirė:
Dieve, juk čia mūsų jau palaidotoji dukrelė... ir nespėjusi jos apkabinti, apalpo ir susmuko ant grindų.
Nustebo ir apsidžiaugė ir kiti namiškiai, dėkojo Mantui, nenorėjo jo išleisti, prašė pasisvečiuoti. Bet jis turėjo eiti. Atsisveikindamas pasakė:
Tikriausiai niekur nedingsime ir kada vėliau pasimatysime dar ne kartą. Po kiek laiko turėtų į miestą sugrįžti tikrasis šių žemių karalius... Tada galėsit laimingiau gyventi.
Kai visi Manto draugai sugrįžo iš miesto, jie pasidžiaugė pasisekusiu žygiu ir nuėjo ilsėtis. Rytmety pasiėmė buvusią požemio valdovę Fimfą, sėdo ant šluotos, laimingai įveikė visas kliūtis ir tą patį vakarą nusileido paprūdėje prie senelio sodybos.
Vėlai vakare, šiltoje troboje susėdę prie stalo, aplenkdami vienas kitą, pasakojo seneliui apie savo neįprastą kelionę ir patirtus nuotykius.
Pirmas žygis pasibaigė sėkmingai. Įgijote patirties. Bet tai yra tik lašas jūroje. Dabar reikia kaupti jėgas ir galvoti apie antrąjį žygį, kuris bus sunkesnis ir svarbesnis, nes reikės susirungti su visų raganų valdove pačia Kaulo boba.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama