Į pagrindinį

35. Pirmoji operacija

ad jau įkritai į tokią gilią duobę, iš kurios savo jėgom nebegali išsikrapštyti,— tarė Liuciferis,— mėginsime padėti. Bet kartoju, kas iš to išeis, niekas negali pasakyti. Ir tu man, jeigu kas atsitiks, paskui jokių priekaištų nereikši...

            — Gerai jau gerai. Ar šiaip, ar taip — man, tokiai menkai ir sudžiūvusiai, vis tiek nėra gyvenimo. Daryk, kaip išmanai,o gal kartais pasiseks... Juk tavo burtai, nors ir nėra dangiški, bet vis tiek yra daug stipresni už žemiškuosius...

            — O kas gali pasakyti, ar tamsta nesi užburta pragaro burtais, prieš kuriuos, kaip ir tu, aš esu bejėgis?

            — Na, jau... Kas iš pragaro gali ką išnešti ir ypač burtų paslaptis? Tokia tvarka, tiek sargybinių, tokia cenzūra ir tokios baisios bausmės...

            — Taip tik atrodo žiūrint iš šono... Aš niekam negalėčiau garantuoti, kad per tiek metų, koks velniukas, nors aš juos į žemę teišleidžiu retai, nebūtų kaip nors sugundytas ar papirktas... Dabarties už gerus pinigus ne tik žemėje, bet ir pekloje gali šarpiau suktis. Kaip tik vieną iš tokių neklaužadų prieš tamstai čia ateinant ir auklėjau. Norėjo, supranti, be leidimo ištrūkti į lauką... Sakosi pavasario pasiilgęs, medžių žalumos... O kas gali žinoti, ko jam ten reikia, su kuo yra susidėjęs , ar nekuria kokių nors planų ir negalvoja apie kokias nors melioracijas... Kas atsitiktų su pragaru, jei imtų ir nusausintų šitą balą? Man net plaukai ant galvos pasišiaušia, kai apie tai pamąstau, naktimis nebeužmiegu, niekur sau vietos nebesurandu...

            — Matai, matai... Ir čia, kaip ir nuodėmingoje žemėje, yra visokių visokiausių rūpesčių, o aš maniau, kad jūs gyvenat kaip inkstai taukuose — tik vartaliojatės nuo vieno šono ant kito — ir tiek... O dabar išgirdau, kad ir pas jus gali tvarkos pritrūkti.

            — Taip jau išeina... Po truputį ta prakeikta civilizacija lenda visur... Ir kaltas čia ne kas nors kitas, o tas prakeiktas žmogaus protas... Na, ar galėjo kas ką nors kvailiau sugalvoti už protingą žmogų? Neturėtų proto, vaikščiotų po pasaulį, kaip riebios kiaulės, knistų žemę, ką išknisus surytų — ir amžinai viskas savo vietoje, o dabar visur lenda tas prakeiktas protas, ardo visą pasaulį ir net pragaran leidžia savo metastazes... Už protą ir civilizaciją nieko kvailesnio pasauly nesu matęs...— su giliu kartėliu balse kalbėjo Liuciferis.

            Ragana, nebenorėdama niekams gaišti laiko, paragino pragaro valdovą:

            — Na, užteks mums beplepėti, imkimės darbo...

            Liuciferis tuoj pat atsinešė juodais ir storais puslapiais, iš velnių, o gal žmonių odų susiūtą knygą, kuri tartum krauju buvo primarginta raudonų ženklų. Ilgai žiūrėjo į jos rašmenis, vartė puslapius, tarsi repetuodamas pats sau šnabždėjo raganai nesuprantamus žodžius. O kai baigė repetuoti, uždėjo abi rankas raganai ant galvos ir pradėjo kalbėti keistą, turbūt pragaro žodžiais ir mintimis išreikštą maldą. Tai truko kokias penkioliką minučių. Paskui Liuciferis visa gerkle sustaugė, sudrebėjo ne tik kambario, bet ir viso pragaro sienos... Dar išlemeno tarsi kokį prakeikimą ir ragana pajuto, kad jos kaulai tarsi atsiskyrė vienas nuo kito, o pati, tarsi koks balionas, pradėjo storėti, ilgėti, plėstis į visas puses... Matėsi — Liuciferis dirbo sunkų darbą, per jo juodus skruostus tekėjo dideli prakaito lašai.

            — Kiekvieną akimirką stebėk savo didumą,— kriūktelėjo jis raganai,— ir sušuk, kai jo tavo akimis jau bus gana. Kai jau mum pasisekė pajudėti iš mirties taško, aš tave galiu didinti kiek tik tu panorėsi...

            — Perdaug nereikia, kas perdaug — nesveika. Padaryk tokią, kokia buvau anksčiau...

            — Aš ir sakau, nemiegok ir stebėk save... Kai bus gana, duok ženklą...

            Po gerų penkiolikos minučių ragana šūktelėjo: „Jau“, ir operacija buvo sustabdyta. Bet kai ragana bandė stotis, nieko neišėjo, nugriuvo tiesiai į aslą. Pažvelgusi apačion pamatė — kojos liko nepadidėjusios ir prie didelio raganos pilvo jos matėsi tarsi kokios mažos ir niekam nereikalingos ataugėlės... Kai jie aptarinėjo operacijos pasekmes, ragana nusiminusi pasakė:

            — Vis tiek geriau būti tokiai, negu būti visai mažai. Tik, perkūnėlis, negalėsiu ant skraidomosios šluotos įsitaisyti... Tarp tokių kojų ji nestovės... Įsitaisysiu invalido vežimėlį ir švilpiu kur tik panorėsiu... Būtų gerai ką nors sugalvojus ir dėl tos šluotos…— vis gedavo ir nerimo ragana.

            — Po galais, juk šluotą puikiausiai gali apsikabinti rankomis. Prispaudei prie pilvo ir varaisi kur tik panorėjus...

            — Žinai, skrendant šluotos vieta ne prie pilvo, o tarp kojų... Taip priimta visame pasaulyje. Be to, taip šluota lengviau valdoma…

            — Nieko daugiau savo burtais aš tamstai padėti nebegaliu. Gausi apdrožti šluotos kotą ir kaip nors ją pritvirtinti...

            — Bet, sakyk, brangusis, kodėl taip teišėjo, kodėl kojos nepadidėjo?— nerimo ragana.

            — Man rodosi, po paraliais, kad tamstos kojos buvo burtų labai stipriai paveiktos ir joms skirtas burtažodis yra atėjęs iš pačios peklos. Ar aš nesakiau, kad dabar visur blatas ir nieko nežinosi, kas ką, kaip ten jie sako — „auksijone“ ėmė ir pardavė... Dabar savo kailiu įsitikinai, kad aš liežuvio nelaidau ir sakau tik gryną tiesą...

            — Taip jau taip... Bet, patark susimildamas, ar nėra dar kokios nors naujos operacijos toms kojoms pataisyti? Juk tamsta esi visų burtų burtininkas ir savo galiomis turėtum visus perkirsti... Gal aš neteisybę sakau?— maldavo nusiminusi ragana.

 

36. Antroji operacija  

iuciferis giliai susimąstė. Tarp ragų ir nosies išryškėjo gilios raukšlės. Jam kažkodėl pasirodė, kad ragana lyg ir juokiasi iš jo pragaro visagalybės ir dėl to jo galvoje dabar sukosi aibė visokių minčių ir idėjų, bet visos, kaip žirniai nuo sienos, tuoj pat atšokdavo. Jis nebežinojo, kaip padėti savo žemiškajai draugei. Bet vienu momentu jo veidas tarsi kiek prašviesėjo, lūpas papuošė neryškus šypsnys ir jis, tarsi tarp kitko, prasitarė:

            — Neseniai, už ilgalaikį kyšių ėmimą iš vargšų, pas mus pakliuvo žymaus chirurgo siela. Gal pasikvieskim ir pasitarkim su juo? Aš galiu jam pažadėti individualų smalos katilą ir vienu kitu šimtu laipsnių mažesnę kaitinimo temperatūrą... Jis, man rodosi, iš kailio nersis, bet, jei tik galės, tamstai būtinai padės. Tai kaip?

            — Ko ir beklausi? Žinoma, kvieskime,— atgavusi šiokią tokią viltį apsidžiaugė ragana.

            — Jis būdamas žemėje yra ne vienam žmogui ne tik širdį operavęs, bet ir net persodinęs, o čia tik kojos… Manding, daug paprastesnis ir įmanomesnis dalykas... Bet perspėju, pas mane sandėly nėra žmogaus kojų, tik velnių, o jos, kaip pati matai, užsibaigia kanopomis...

            — Ma jį šimts... Bus gerai ir tokios, kad tik paeiti galėčiau ir kad būtų didesnės už dabartines... — net truputėlio neabejodama pasakė ragana.

            — Iš pradžių, kol priprasi prie tų kojų ir išmoksi grakščiai vaikščioti, gal ir bus kiek sunkiau, bet pavargsi, pasitreniruosi, priprasi ir eis kaip iš pypkės... Na o greičio, aš šitą garantuoju visu pragaru, tai jos bus šimtą kartų greitesnės ir stipresnės už buvusias žmogiškąsias tavo kojas. Tik pasižiūrėk, kaip mano velniai duodasi po pragarą ir pati įsitikinsi…

            — Tai gerai, kvieskim tą gudrųjį žmogėną ir tegu dirba... Aš sutinku...— iš pasitenkinimo ragana ne tik sušuko, bet ir norėjo šoktelėti aukštyn ir čia pat, kaip rusiška medinė lėlė, vėl nugriuvo ant šono.

            Atėjęs chirurgas pirmiausia, kaip kad būdavo ir žemėje, tvirtai susitarė dėl atlyginimo, o paskui ėmėsi praktinių reikalų. Apčiupinėjęs raganos kojas ir įvertinęs situaciją, pasakė:

            — Che, brolyčiai, nieko nebus, nėra kur tų kojų prisiūti. Ar nematote, kad dubens kaulai liko nepakitę... Čia prisieis keisti ne tik kojas, bet ir pusę liemens ir visą kitką pertvarkyti. Dėl to man bus daug darbo ir užmokestis turi būti dar bent penkiais šimtais laipsnių padidintas...

            Liuciferis pašnairavo į chirurgą ir pažadėjo katilo temperatūrą sumažinti pagal pageidavimą.

            — Kadangi iš esmės viską suderinom, tai negaišdamas imuos dirbo.

            — Dirbk, bet, kad būtų padaryta gerai. Prisimink, žmogau, jei išlįs kur nors tavo darbo brokas, tai katilo temperatūra nuo pat to momento ne tik bus atstatyta, bet ir padidinta...

            Chirurgas, prisiminęs žemiškuosius įgūdžius, dirbo rūpestingai ir su azartu, nes buvo to labai pasiilgęs. Pirmiausiai sujungė nervus, paskui kraujagysles, limftakius, dailiai susiuvo pilvo ir nugaros raumenis ir po gerų dešimties valandų atsitiesė nuo raganos, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir čia pat stovėjusiam ir jį stebėjusiam Liuciferiui pasakė:

            — Ką galėjau padariau. Galit atgaivinti ir, kol sugys, tinkamai slaugyti. Yra gerokai supjaustyta ir kol atsistos ant naujų kojų, prireiks ne vieno mėnesio...

            — Slaugo ten pas jus žemėje, o ne čia... Pas mus yra kitaip ir tuo niekas neužsiima. Tamsta operavai pusdienį, mes išgydysime ją per gerą valandą...

            Nors chirurgas Liuciferio žodžiais nepatikėjo, bet prieštarauti ir atsikalbinėti neišdrįso. Greitai išėjo iš kambario ir vėl įlipo į savo katilą. Karštis buvo gerokai mažesnis ir chirurgas džiaugdamasis galvojo: „Dar kelios tokios operacijos, ir pekla man bus visai ne pekla… Tupėsiu savo skardinėje tarsi žemiškoje šiltoje vonioje... Tik vieno bus gaila, kad čia ne vanduo, o lipni, juoda smala...“

            Kol Liuciferis pasiplepėjo su chirurgu, paskui užsivirino ir išgėrė puodelį kavos su konjaku, ragana ne tik pasikėlė nuo kruvino stalo, bet jau pradėjo mokytis vaikščioti.

            — Sunkūs tik pirmieji žingsniai... Netrukus lakstysite kaip dveigė kumelaitė...— aiškino linksmai nusiteikęs ir patenkintas Liuciferis...

            — Dėkui, jau dėkui,— Prieš Liuciferį lankstėsi vos ne dvilinka,— dabar aiškiai matau, jokių invalido vežimėlių man nereikės... O ir kojos yra stiprios, ant jų stovėdama tiesiog nebejaučiu savo svorio...

            — Kitaip ir būti negali… Kiek prisimenu tos kojos liko nuo dikto ir storulio velnio, kurį buvau trumpam išleidęs į žemę. Ten kažkas sprogo ir iš viso jo didelio kūno beliko tik tos kojos… Žinoma, tau iš pradžių bus kiek neįprasta, bet paskui gyvensi ir džiaugsies... Vėl galėsi sėsti ant savo ražo ir skraidyti kiek tinkama...

            — Tiek liko per žiemą nenudirbtų darbų, parskridusi tuoj pat imsiuos...— atgavusi gerą nuotaiką ragana jau rūpinosi savo reikalais.

            — Neskubėk: darbas — ne zuikis, niekur nepabėgs. Grįžusi namo pailsėk, apgalvok, žiūrėk, kad vėl nesuklystum, kaip prieš Kalėdas... Žmonės išgudrėjo ir klaidų nei raganoms, nei velniams nedovanoja...

            — Šventi tamstos žodžiai...

            Paskui ragana padėkojo Liuciferiui, atsisveikino ir laiminga išdulkėjo į savo buveinę...

 

37. Rimtas pokalbis

 

ovliai, paslėpę nuo raganų senelio sodybą, nesėdėjo sudėję rankų. Jie žinojo, kol raganos klaidžioja po pasaulį ir ypač, kai su jomis susiduri akis į akį, gyvenimas netenka įprastos ramybės, gyventi darosi vis sunkiau ir pavojingiau. O jiems būgštaut reikėjo dar labiau, nes jau buvo įsivėlę su raganomis į artimą ir tikrą kovą. Be to, vieni apie kitus daug ką žinojo, buvo susidūrę akis į akį. Seneliui, Mantui ir lovliams beliko tik dvi galimybės: arba bėgti kur nors toli nuo tų vietų, kur dabar gyveno ir pasislėpti, arba tęsti pradėtą žygį ir ryžtis raganas nugalėti.

            — Arba visas raganas turime išgaudyti ir uždaryti stiklainiuose, arba gausime joms pasiduoti… Kitaip jos mus iki pat mirties persekios, neturėsime ramybės, kentėsime nuo jų išdaigų ir kerų…— ryžtingai pradėjo kalbą Žalis.

            — Ar pagalvoji, žmogau,— kur jas dėsime, kas jas paims, laikys ir prižiūrės?— klausė Mėlynis.— Tau čia ne kokie žaislai, kad suguldyti dėžėje per dienas gulėtų…

            — Atiduosime kokiam istoriniam muziejui, kad žmonės galėtų pamatyti ir įsitikinti, kad pasakos apie raganas nėra išgalvotos,— siūlė Juodis.

            — Arba užkursime didelį laužą ir sudeginsime, kaip su jomis darydavo senovėje,— samprotavo Mėlynukas.

            — Sudeginti — taip, sutinku ir aš, bet į stiklainius uždaryti ir saugoti — tai jau ne. Tau, Juoduk, niekad neužtenka vienos pamokos. Prisimink, dėl ko mes dabar vargstame ir nebegalim kaip visi žmonės gyventi... Ar ne per mūsų pačių išmislus tas atsitiko?— smarkiai paprieštaravo Žalis.

            — Bet mes juk negalime gyventi be savo tikros istorijos... Sakykit, ko žmonės būtų verti, jei viską, kas bloga praeityje, būtų sudeginęs ir pelenus išbarstę į balas? Tada mes nežinodami savo praeities būtume kaip tie vienadieniai vabalai... Nemanyk, tuoj pat atsirastų ir tokių, kurie pasakytų: „Kokios ten raganos, nei jų kada buvo, nei ko... Tai vien žmonių prasimanymas...“ Kad žmogus, ypač vaikai, patikėtų, jie viską turi savo akimis pamatyti, savo rankomis pačiupinėti...— samprotavo Mantas

            — Teisingai sakai,— pritarė Mantui Mėlynis,— bet palikti jas gyvas taip pat baisiai pavojinga... Kas nors netyčia paleis ir vėl viskas prasidės iš naujo...

            — Vyrai, klausausi jūsų ir nieko nebesuprantu,— pagaliau įsikišo senelis.— Neįsivaizduoju, kaip gyvus padarus jūs galėtumėt imti ir deginti? Ar suvokiat, ką reiškia gyvybės sudeginimas? Tegu ji būtų pati blogiausia, bet taip daryti aš niekada nesutikčiau ir jums nepatarčiau…

            — Senelis, be abejo, teisus. Bet jei jau stiklainiuose jas laikytume, tai tik vien pažiūrėjimui iš tolo, uždarę devyniais užraktais… Niekas neturi galėti jų net ranka prisiliesti,— vėl įsakmiai prabilo Juodis.

            — Aišku, visais tais dalykais turėtų pasirūpinti valstybė...

            — Ar ne per toli mes nusifilosofavome?..— tarsi pabudęs klausė visų Juodis. —Paukštis dar medyje, o čia jam jau toks iešmas drožiamas... Juk jūs kol kas nežinote nei kur tos raganos yra, nei kiek jų yra... Žodžiais esame narsūs vyrai, nieko nepasakysi... Tik neaišku kokie bebūsime, kai kuriam nors įkibs į kuodą kelios raganos...

            — Tai pirmiausia ir sudarykim rimtą veiklos planą, kurį žingsnis po žingsnio galėtume įgyvendinti,— pasiūlė Mantas.

            — Čia jau kita kalba,— vėl prabilo senelis.— Aš dabar žinau tik vieną, kad gerai būtų nuo raganų kaip nors išsivadavus, o kaip tai reikės padaryti, kol kas net neįsivaizduoju...

            Visi suvokė — atėjo raganų gaudymo laikas, nes kol jos yra laisvėje, šių namų gyventojams reikės slapstytis ir jų gyvenimas bus sunkus ir apgailėtinas..

 

38. Sunki kelionė

itą dieną lovliai ir Mantas susirinko dar kartą ir aptarė ką darys toliau.

            — Nepamirškite, aš turiu stebuklingąjį požemio karalystės raktą ir jis mus nuves pas karalienę — apsimetėlę...— pradėjo Juodis.

            — Tai ir bus pats pirmasis mūsų darbas,— pritarė Mėlynis.— Juk ten tesusidursime tik su viena ragana, kuri valdo požemio karalystę. Ją nugalėję galėsim kibti į kitas.

            — Grįžę iš karto imsimės Kaulo bobos,— tęsė Mantas.

            Kai draugai viską papasakojo seneliui, jis pritarė, bet įspėjo:

            — Ar jūs gerai įsivaizduojate į kokias pinkles įsivelsite?

            Jie bemaž vienu balsu atsakė:

            — Vis tiek kito būdo išsigelbėti nėra, mes esame pasiryžę.

            Sumanymas buvo sunkus, bet lovlių manymu įveikiamas, tik reikia būti labai atsargiems ir gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį.

            Į kelionę jie pasiėmė stebuklingas kibirkštis, Pinčiaus lazdelę, paslaptingųjų švilpukų, skraidomųjų lazdų, maisto.

            — O dabar,— sumojo Žalis,— tegu Mantas mus visus sumažina, susideda į švarko kišenę ir sėda ant savo greitosios šluotos. Kelią mum parodys stebuklingasis karalystės raktas.

            Kai atsisėdo skristi, Mantas vos spėjo pagalvoti, šluota tuoj pakilo aukštai į dangų ir nėrė į tolį. Atrodė, kad apačioje traukėsi atgal miškai, upės, snieguotų kalnų keteros, ežerai... Kiek paskridus, sukilo šalti ir stiprūs vėjai, visi sužvarbo. Mantui apledėjo rankos ir šluota. Jo pirštai slidinėjo ir jis vos begalėjo išsilaikyti. Paskui netikėtai šaltį pakeitė karštis. Mantą suėmė toks pasiutęs miegas, kad jau užsimerkė ir buvo bepradedąs sapnuoti, bet lovliai pro kišenės kraštą, pamatę jo užmerktas akis, pradėjo šaukti ir jis pabudo.

            — Mantai, leiskis žemyn, taip skristi negalima. Mes čia pat pražūsime... Ar tik nebūsim pamiršę, kad skrendame užburton karalystėn... Ten viskas užkerėta ir tave jau pradėjo veikti raganų burtai...

            Mantas, tarsi būtų apdujęs, ar nesupratęs savo draugų perspėjimo, lovlių visai nebenorėjo klausyti, bet, kai visi trys pradėjo šaukti, nenoromis pakluso ir nusileido. Nusileido blogai — iš karto visi sukrito į dvokiantį ir karštą liūną ir tuoj pradėjo grimzti gilyn. Iš šalies rodėsi, jiems nebebus išsigelbėjimo, tuojau visus prarys liūno pragarmė ir jų kelionė pasibaigs...

            Mėlynukas pirmas suprato, kas jiems atsitiko, tuoj išsitraukė stebuklingąją lazdelę, sumurmėjo burtažodį ir sudavė į karštą liūno košę. Liūnas ties juo tuojau prasiskyrė ir jis, storai aplipęs maurais, išsiropštė ant žydinčios pievelės krašto. Šoko gelbėti kitų. Žalį ir Mėlynį išvilko nesunkiai, bet Mantas buvo toliau nuo kranto ir jis pats tarsi snaudė ir nė kiek nesirūpino, kad nedaug betrūksta ir jo burną apsems liūno tirščiai.

            Draugai sutartinai šaukė, kad jis kibtųsi į nulenkto krūmo šaką, bet Mantas jų negirdėjo. Tada Juodukas, balansuodamas ant nulenktos šakos, nušliaužė iki jo galvos ir abiem rankom įsikibęs į ausis, pradėjo tempti į viršų. Bet Mantas, tarsi būtų negyvas, snaudė ir vis tiek niekuo nesirūpino. Tada Juodis suklykė jam tiesisi į ausį ir Mantas atsimerkė, pradėjo klausinėti, kas nutiko. Nenoromis, bet pagaliau pats pradėjo ropštis iš liūno. Vis murmėdamas, kaip jam čia gerai ir šiltai buvę, ir ko jie neleidę jam taip pavargusiam nors kiek pailsėti... Dar kurį laiką apdujęs Mantas vis dar pyko, ko jie visai be reikalo čia nusileidę, kad nebuvę jokio liūno, ir jis tik norėjęs truputį nusnūsti...

Mėlynukas, matydamas, kad su Mantu nebegalima susikalbėti, tuoj sumurmėjo burtažodį ir su lazdele sudavė Mantui per nugarą ir galvą. Tik tada Mantas tarsi pabudo iš gilaus miego ir pradėjo domėtis, kas su jais buvo atsitikę.

            — Kokie mes kvailiai,— pyko ant savęs Mėlynukas,— skrendame į užburtą raganų karalystę ir nė truputėlio neapsidraudėme nuo jų burtų... Taip skrisdami jau seniai galėjom išbarstyti savo kaulus... Ant šluotos užsnūdusiam Mantui betrūko tik stipresnio vėjo gūsio ir mes visi būtume nuslydę nuo šluotos ir nukritę į kokią prarają...

            — O man rodėsi,— aiškino Mantas,— kad aš esu namuose, guliu savo lovoje, yra vėlus laikas ir senelis liepia mane ramiai miegoti... Kai jūs pradėjote šaukti, pabudau ir tarsi atsiminiau, kad skrendame, bet tuoj ir vėl pamiršau, ir senelio palieptas jau vėl norėjau migti... O miegas buvo toks geras ir saldus... Toks pat geras atrodė man ir šiltas liūnas...

            Mėlynukas vėl paėmė Pinčiaus lazdelę, ir visus užbūrė iš naujo. Taip jis visus apsaugojo nuo raganų burtų, kurie buvo skirti keliaujantiems į požemio karalystę.

Neilgai betrukus šluota pradėjo leistis žemyn. Aplinkui plytėjo aukšti kalnai, pilkai spindėjo saulėje jų ledinės kepurės, baltavo sniegingos viršūnės.

            Nusileido dideliame įlomyje, kur žaliavo ir žydėjo pieva, o toliau ganėsi kažkokie nematyti gyvūnai, panašūs į didžiulius dinozaurus. Pamatę atvykėlius, jie visi atsisuko, pasigirdo baisus riaumojimas ir dantų kalenimas. Ir tuoj pat, tarsi mušant didžiuliams būgnams, pasigirdo žemės dundėjimas, nes visi tie namo didumo sutvėrimai pasileido į jų pusę. Mėlynis dabar jau buvo gudresnis Jis tuoj pat pačiupo užburtąją lazdelę, atsistojo visų priekyje ir, atkišęs ją, laukė neišvengiamo susidūrimo. Buvo baisoka, nes besiartinantys gyvūnai dar labiau didėjo ir rodėsi tuoj pat visus, kaip mažas museles, sumins į juodą žemę. Mėlyniui irgi buvo baisu, bet jis didvyriškai stovėjo priekyje ir tarsi mojo lazdele, kad žvėrys greičiau prisiartintų.

            Susidūrimas buvo tarsi perkūno griausmas. Visiems pasirodė, kad juos užgriuvo kalnų lavina ir jie, kur stovėję, nuvirto ant žemės. Tik Mėlynis stovėjo kaip stovėjęs ir tebemojavo savo lazdele. Jis nejautė jokio baisumo, negirdėjo visur besklindančių griausmų.

Gi žvėrys, tik priartėję prie Mėlynio, tuoj pat virto mažyčiais vabaliukais, kurie po pievos žolę šokinėjo lyg mažos bluselės, kurias lovliai ir Mantas galėjo čia pat negailestingai sumindyti.

            — Neskubėkime jų sunaikinti. Tokie maži jie mums nieko negalės padaryti, o jų piktumas ir jėga mums dar gali praversti ateityje. Juk mes nieko nežinome apie požemio karalystę ir kas mūsų ten laukia.

            — Dabar,— tarė Mantas,— Juodi, tavo eilė — imk raktą ir ieškok kur požemio karalystės durys...

            Raktas juos pradėjo traukti pirmyn. Ėjo valandą, ėjo kitą, o kelio galo nesimatė. Mėlynis vėl suabejojo:

            — Ar tik nesame suklaidinti? Gal sėskime ant šluotos. Tegu Juodis laiko raktą ir sėdi priekyje.

            Jie vėl pakilo ir kiek paskridę nusileido akmeningoje dauboje. Buvo ramu, tik kalnuose šniokštė ir gailiai dejavo vėjas. Raktas juos atvedė prie didžiulės uolos. O kai raktu pabeldė į ją, traškėdama ir girgždėdama atsivėrė. Jie greitai subėgo urvan, o uola užvirto atgal.

 

39. Prie įėjimo           

asidarė tamsu. Joks šviesos spindulėlis negalėjo patekti į uolos užverstą urvą.

            — Raktas ir vėl mane kažkur traukia...— sušnabždėjo draugams Juodis.

            — Sėskim ant Manto šluotos ir tegu neša,— pasakė Žalis.— Tamsoj nieko nematydami galime įkristi į kokią vilkduobę ar patekti į kitus urvo spąstus...

            Vėl skrido ir nusileido dar prie vienų durų, prie kurių, prirakinti storomis grandinėmis, vaikščiojo du didžiuliai liūtai. Aplink juos mėtėsi apgraužti žmonių kaulai.

            — Dabar leiskit veikti man!— šūktelėjo Mėlynis.

            Jis tuoj užšoko ant vartų ir mestelėjo kibirkštį ant suriaumojusio ir arčiau stovėjusio liūto. Sušnypštė raudona rūkstanti ugnis ir nė pėdsakų neliko nei liūto, nei grandinės. Pasisukiojęs vėjas išnešiojo baltus pelenus. Antras liūtas, pamatęs kas atsitiko jo draugui ir norėdamas pasprukti, ištempė grandinę, pradėjo daužytis. Nuo grandinės trūkčiojimo suskambo visa užburtoji požemio karalystė. Tarsi bažnyčių varpai, tarsi koks požeminis dundesys. Tai truko neilgai, nes antrą kartą mesta kibirkštis sudegino antrąjį liūtą.

            Po to, greitai raktu atidarę vartus, visi keturi perbėgo pievą, Pinčiaus lazdele greitai visi susimažino ir pasislėpė mažame požemio karalystę juosusios sienos plyšyje. Atskubėjusi požeminio karalystės miesto sargyba prie vartų nieko neberado ir pagalvojo, kad liūtai, kaip kartais atsitikdavo, bus nutraukę grandines ir pabėgę į kalnus.

            — Niekur liūtai nepasidės, pasilakstys, išalks ir sugrįš,— paaiškino sargybos viršininkas. Taip jau ne kartą yra buvę...

            Sargybiniai, apžiūrėję nesugadintus vartų užraktus ir įsitikinę, kad jokio pavojaus nėra, sugrįžo atgal į miestą.

            Pamažu artėjo vakaro laikas, bet požemio karalystėje dangus mažai keitėsi. Virš miesto driekėsi ne mėlynas, o pilkas dangus, nesimatė saulėlydžio gaisų. Paskui virš miesto tarsi pradėjo švisti. Iš už bokštų pasirodė pailgas, penkis kartus už mėnulį didesnis šviesulys, o apie jį, tarsi avilio bitės sukosi nedidelės žvaigždės. Kai jos atsitrenkdavo į mėnulio kraštus, žybtelėdavo tarsi žaibo ugninis vingis. Kai vienu metu susidurdavo daugiau žvaigždžių, visas dangus nušvisdavo ir darydavosi visiškai šviesu, bet tas trukdavo neilgai ir pilkuma vėl apgaubdavo miestą.

            Viskam nurimus, Žalis tarė:

            — Dabar mum reikia kaip nors patekti į rūmus ir suimti arba sudeginti jų valdovę.

            — Aš siūlau neskubėti,— prabilo Mantas,— kokią dieną pasidairykime po miestą, pasižiūrėkime, kaip ta karalystė atrodo, kas kur yra. Tada pamatysime kaip geriau viską padaryti.

            Taip ir sutarė.

            Vos pradėjus švisti kitos dienos rytui, Mantas ir Juodis pasivertė žvirbliais, o Mėlynis ir Žalis savo kojomis, isinešdino apžiūrėti užburtojo požemio miesto. Kiekvienas pasiėmė po kibirkštį, kad kilus kokiam pavojui galėtų gintis.

            Mantas su Žaliu nuskrido tiesiasi prie karalienės rūmų, nutūpė ant palangės ir žiūrėjo, kas darosi jų viduje. 

40. Valdovės rūmai

 

ožemio karalystė buvo kitokesnė už žemiškąją, iš kurios jie buvo atvykę, bet jie buvo užsiėmę kitais dalykais.

Rūmų viduje žmonių dar nebuvo. Žiūrėdami pro langą jie matė — didelės salės vidury stovi tarsi koks altorius ir puikavosi tarsi pieštas, tarsi molio lipdytas ir įrėmintas valdovės portretas. Jis buvo gyvas, nes kartas nuo karto mirksėdavo akys, užkrisdavo ant kaktos ir vėl tarsi vėjas nupūsdavo plaukų garbaną. Mantas su Juodžiu gerai įsižiūrėję pastebėjo — tai buvo visai ne plaukų garbana, o į ją panaši gyvatės galva.

Prie altoriaus stovėjo paauksuota minkšta kėdė, virš jos stogelis. Žemiau prie altoriaus ant paaukštinimo suolai, o pačioje salėje — vidury suolai, o pakraščiuose — tarsi kokių rakandų prikrautos juodos priskretusios geldos. Salės sienos tviskėjo sidabru ir buvo išgražintos kenčiančių žmonių iššieptais veidais, šauksmui išžiotomis burnomis, kurios kartas nuo karto išsiviepdavo, susiraukšlėdavo ir vėl išsižiojusios kuriam laikui sustingdavo.

            Devintą valandą į salę ir sceną prigužėjo žmonių. Lydima linksmų juokdarių ir pažų, bei saugoma ginkluotų kareivių, atsidarius šoninėms durims, iškilmingai įžengė požemio karalystės valdovė, Fimfa. Visi žmonės jai žemai nusilenkė. Paskui pro kitas šonines duris sargybiniai įvedė penkias merginas ir penkis vyrus. Juos visus nurengė, suguldė į pakraščiuose esančias geldas, pririšo ir tada prabilo požemio valdovė:

            — Šiandien, kaip ir visada, nubausime vakar dienos nepaklusniuosius, kurie nusikalto mūsų įstatymams. Jie vakar ne tik prastai darbavosi, bet ir priešinosi mūsų įprastai tvarkai. Ana ištvirkėlė,— ji parodė ranka į gražaus ir liūdno veido mergaitę, kuri draskėsi pririšta vienoje geldoje,— išdrįso viešai įžeisti mane. Jai skiriu didžiausią bausmę — lėtą ir skausmingą mirtį. Tuoj pat įneškite mano didįjį išalkusį grifą ir, kad susirinkusiems būtų šiokių tokių pramogų, tegu pamažu nuo kojų pradeda ją lesti...

            Kai įsakymas buvo įvykdytas, tada likusius pririštuosius valdovė įsakė nuplakti kietai suvytais, metalinių vielų rimbais. Vykstant egzekucijai, salėje grojo linksma muzika ir kiekvienas jos taktas buvo palydimas bizūno kirčiais. Grifas aštriu snapu pradėjo kapoti mergaitės kojas ir atplėšęs kąsnį po kąsnio tuoj pat rijo. Susirinkę salėje žmonės ne tik lankstėsi ir plojo valdovei bet, pasigirdus muzikai, iškėlė į viršų rankas ir pradėjo linksmai į taktą siūbuoti. Jiems nerūpėjo, kad šalia jų vaitoja plakamieji, rėkia grifo draskoma mergaitė...

            — Aš negaliu žiūrėti į tą kraujais plūstančią auką,— sukuždėjo vos neašarodamas Mantas.— Žaliuk, reikia ją kaip nors išgelbėti...

            — Pabandome, gal mums kas ir išeis...

            Tada jie pasivertė mažomis muselėmis, per orlaidę įskrido vidun, tyliai nusileido ant mergaitės galvos. Žalis sukuždėjo burtažodį ir pirmiausia grifą pavertė vos bematoma dulkele, o mergaitę — vos įžiūrimu mažu mašaliuku. Abu sugriebė ir nusinešė prie orlaidės. Kai išlindo į lauką ir atsitūpė ant palangės, išgirdo — kažkuris besilinksminančių ir arčiau buvusių, sukliko ne savo balsu, ir valdovė, nulipusi nuo sosto priėjo prie geldos. Pamačiusi, kad ji tuščia, pagalvojo, kad išalkęs grifas ją jau sulesė, bet nesimatė nė vieno kankinės kaulelio, o ir paties paukščio niekur nebebuvo. Apsidairė, bet niekur nieko įtartino nepamatė. Nei ant žemės, nei ore nieko nebuvo. Tada ji, norėdama perspėti ir įbauginti gyventojus, vėl užlipo į sostą ir prabilo:

            — Mūsų karalystėn atėjo didelė nelaimė ir dabar nebegalėsime nei laisvai gyventi, nei kaip norime tvarkytis. Mūsų vartų liūtai šįryt niekur nepabėgo, juos sunaikino kažkokie atėjūnai. Vargas jums, jei pakliūsite į jų nagus... Šiandien, mums visiems esant salėje, nesuprantamu būdu tie patys piktadariai išgelbėjo nusikaltėlę ir pavogė mano geriausiąjį grifą... Rytoj jie gali nusiaubti jau visą karalystę... Dėl to baikime šios dienos egzekucijas ir pradėkime ruoštis sunkiam karui...

            Vėl visi pakėlė rankas į viršų, ir tarsi duodami priesaiką savo valdovei, suūžė, sujudėjo ir pradėjo skirstytis.

            Išgelbėtoji mergaitė vis dejavo ir Žalis bijojo, kad ragana jos neišgirstų, ramino ją. Mantas negalėjo nė pažiūrėti į iki kaulo pralestą ir išdraskytą jos koją. Dabar jie visi trys susėdo ant šluotos ir nuskrido į sienos plyšį. Čia jie mergaitę sutvarstė ir ji, nuraminta stebuklingąja lazdele, netrukus užmigo.

Į pradžią

Į 41 dalį

© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama