|
|
29. Nerami naktis
aganos, kaip buvo pažadėjusios savo valdovei, sulaukusios nakties, visu būriu atskrido prie senelio sodybos. Aplink visur buvo ramu. Baltavo užšalęs prūdas, juodais kampuotais šešėliais ant balto sniego krito mėnulio pilnaties nušviesti sodybos namų kontūrai. Šalia jų, susivėlę į vieną praretėjusį šakų tumulą, driekėsi medžių šešėliai. Raganoms pasirodė, kad sodyba, tarp baltų sniegų ir toliau juoduojančių miškų, miegojo tyliu ir saldžiu nakties miegu.
Kas galėjo pagalvoti, kad tokioje vienišoje pamiškės sodyboje atsiras tokių drąsuolių, kurie išdrįs užkliudyti mūsų motinėlę?.. tyliai tarė geriausioji raganos draugė požemio valdytoja Fimfa.
Išdrįso, bet už tai turės skaudžiai ir brangiai sumokėti... Neužilgo sužinos, kaip mus erzinti ir valdovę skriausti... degė niršuliu kita ragana.
Ir dar taip nežmoniškai pasityčiojo, taip sudergė vargšelės kūną, kad nebėra į ką net bežiūrėti... Dabar sarmata ir tarp žmonių pasirodyti. Tikri nekrikštai, kaip jie patys kad kartais sako...
Taigi, taigi, atsiliepė Fimfa. Tik nepamirškit kartu sučiupti to seno skrabalo ir jo niekingo vaikigalio. Tik nieko nedarykit, valdovė pati su jais atsirūkuos. Mes tik apeikime ir apšniukštinėkime namus... Gal kartais pasiseks surasti eglelę ir ką nors panašaus į valdovės paminėtą mėlyną žmogeliuką. O paskui griebsime juos į savo nagus ir skrisime...
Gerai, gerai, pritarė visos.
Dabar apšniukštinėkime ir po geros valandos vėl susitiksime ir nutarsime ką kuri turėsime padaryti.
Raganos pasiskirstė kuri kur eis ir pasivertusios dvasiomis, kuri per langą, kuri per rakto skylutę, kuri per orlaidę ar kaminą supleveno į namo vidų. Kai jos skrido, nesigirdėjo jokio garso, tik kai atsimerkdavo ir kur nors žiūrėdavo, jų akys švietė raudona, tarsi liepsnotų pats kraujas, ugnimi.
Jos gana greitai apšmirinėjo visus sodybos pašalius, išlandžiojo po rūsius, apėjo namų palėpes, bet nieko gero nesurado. Senelis miegojo savo kambaryje, Mantas savo, bet mažųjų žmogeliukų nė viena niekur nepamatė. Tik kai vėl visos susirinko, pati jauniausioji, norėdama, kad ją pagarbiai paminėtų, panarstė akis ir ištarė:
O aš kai ką radau...
Visos sužiūro į ją, bet ta toliau maivėsi ir tylėjo.
Tai sakyk, jei radai, nėra čia ko maivytis... Gal tą seną skrabalą su vaikiuku? Juos ir mes radome...
Radau mūsiškę miške puoštąją eglelę. Bet ji įvyniota į baltą popierių ir iš pradžių pagalvojau, kad ten nieko nėra. Tik praplėšusi, pamačiau...
Tai laimė... Atsiimsim ir kibirkštį, ir požemio raktą... Kas galėjo bent pagalvoti, kad eglelė yra tokioje nupiepusioje sodyboje, bemaž kartu sušuko savo brangius daiktus praradusios raganos.
Čia gali būti ir dar ko daugiau... Prisiminkit, ką sakė mūsų valdovė... Ar to mažojo mėlyno neūžaugos žmogeliuko kuri nors nepamatėte? Prisiminkite perspėjimą mums reikia būti labai atsargioms... Bet eglelę, nežiūrint nieko, turime pasiimti tuojau pat, susirūpinusi klausė ir nurodinėjo kaip elgtis požemio valdovė Fimfa.
Ne, nė viena nieko daugiau nematė ir beliko visoms džiaugtis surasta eglele...
Senelį ir Mantą šiąnakt nutarė palikti ramybėje, pasiims kitą sykį... Juk jie yra ne iš cukraus neištirps...
30. Eglelės pagrobimas
glelės pasiimti nuėjo dvi raganos: požemio valdovė ir buvusi stebuklingos kibirkšties saugotoja.
Tu mane pasergėk, o aš, kad mažiau šnarėti, apkabinsiu eglelę rankomis ir kaip yra su visu popierium pamažu išnešiu į lauką, pasisiūlė Fimfa.
Gerai. Tik nešk atsargiai, kad nenukristų nė vienas žaisliukas ir ypač iš mūsų pavogtosios valdovės dovanos...
Jos tyliai įsigavo papastogėn, abi pamatė padėtą kampe eglelę ir kai viena jų apkabino ją, sutraškėjo baltasis popierius ir tada pabudo spaliais apsikasęs lovlis. Iš slėptuvės iškišo galvą prasikrapštė akis ir aukštai pastogėje pamatė dvi ugnines nemirksinčias akis. Tai ne kas kita, o pas mus įsibrovusi ragana. Ko jai čia reikia? šoko mintis į galvą. Paskui jis pamatė, kad jų eglelė tartum sušnarėjo ir pradėjo judėti. Jis pagalvojo, kad viską daro tos nemirksinčios ugninės akys... Bet jeigu yra akys, turi būti ir kakta, ir nosis... dingtelėjo kita mintis. Ir jis nieko nelaukęs nusitaikė tarp švytinčių akių, ir iš visų jėgų atsispyręs, trinktelėjo ton vieton. Smūgis išėjo stiprus ir taiklus. Jis krisdamas ant žemės išgirdo, kaip ne savo balsu kažkas sucypė ir nugriuvo ant žemės, o paskui išgirdo duslų ir stiprų trenksmą į stogą ir po to pamatė jame atsivėrusią skylę, pro kurią ant aukšto spalių nusidriekė mėnulio šviesa. Lovlis matė dangus buvo giedras, tolumoje mirgėjo ryškios nakties žvaigždės. Jis greitai pro skylę iššoko ant stogo ir pamatė tolumoje išnykstant tartum varnų pulkelį, kurios nešėsi kažkokią baltą drobulę. Nušokęs vėl į vidų ir žvilgtelėjęs kampan, pamatė, kad nebėra eglelės Matyt per silpnas buvo mano smūgis... Kad ir apkvaitusi, dar sugebėjo pralaužti mūsų trobos stogą ir pasprukti... Nepasisekė man, nepasisekė... Ir lovlis grįžo į savo vietelę, vėl apsikasė spaliais ir pradėjo snausti... Jis nė nepagalvojo, kad antroji ragana yra pritrenkta ir guli nugriuvusi visai šalia jo.
O gulinčioji ragana, praėjus pusvalandžiui, po truputį pradėjo atsigaivėti. Apsičiupinėjo savo kojas, pilvą, ausis, lūpas, nosį... Tik niekaip nekilo ranka prie labai skaudančios kaktos, o kai išdrįsusi palietė ją, sudejavo ir apčiupinėjo tokį guzą, kuris galėjo būti ilgesnis už jos netrumpą nosį. Čia jokių žmogeliukų nėra, čia žaibai trankosi, nors man atrodo, kad lauke dar tebėra žiema... Taip ir pasakysiu visoms jokie čia žmogeliukai, o kerta tiesiai į akis iš kažkur atskridę juodi žaibai... galvojo atgaudama sąmonę. Po to ji tyliai atsisėdo, vargais negalais įsispraudė į tarpukojį šluotą ir išnėrė pro tą pačią stogo skylę. Mėnulis jau leidosi, o rytuose po truputį pradėjo rausvėti dangus. Jau aušta, pagalvojo šalto oro praskaidrinta galva. Mat kaip, be sąmonės būsiu išgulėjusi mažne visą naktį. Niekas iš žemiškųjų padarų neturi tiek jėgos, kad taip mane iškirstų iš kojų... Čia buvo žaibas ir niekas daugiau. Taip ir pasakysiu valdovei... vis kartojo galvoje susirezgusį sakinį.
Iš karto ji nudūmė prie kalnų urvo. Čia tebeklegėjo ir kitos raganos.
Ve, ir dingusioji atsirado... nustebo jos, kaip tu beištrūkai? Mes jau pagalvojom, kad tavęs ir gyvos nebėra, taip baisiai tu sucipai... O kai atskrido Fimfa su eglute glėby, ir pamatėm taip baisiai nubrozdintą jos veidą ir sudaužytą galvą, movėm kuo toliau nuo tos prakeiktos sodybos... Ir valdovei sakom, kad daugiau ten nei pati belįstų, nei mūsų besiuntinėtų...
Baisi vieta, suaimanavo ir sumuštgalvė...
Bet iš kur stoge galėjo atsirasti tokia skylė? Ar tik ne tu su savo kaktele bakstelėjai į jį, nors į tave perkūnas ir netrenkė?..
Tavo klyksmas buvo baisesnis už perkūną. Aš vos bespėjau pačiupti eglelę...
Ten jokių žmogeliukų nėra, tik juodi žaibai trankosi... Ir kerta ne kur kitur, o tiesiai į galvą. Kai man davė, beatsimerkiau po kelių valandų. Klausaus, visur ramu ir tyku. Apsičiupinėjusi pajutau, kad kaktoje iššokęs didžiulis gumbas... Gerai, kad vietoj nenudėjo... Tiek betrūko...
Ji nusirišo skarelę ir visos pamatė, kaip žiauriai buvo sumaitota jos kakta: antroji nosis buvo pačiame tarpuakyje ir pritvinkusi juodo kraujo.
A ja jai, sudejavo visos kartu. Kaip tu begalėjai atsigaivėti po tokio sutrenkimo? Čia tai bent... Gerai, kad naktis buvo ir tavęs nepamatė gulinčios... Tada jau būtų reikėję atsisveikinti visiems laikams...
Ar aš nesakiau, kad būkit atsargios... Dabar pačios pamatėt, įsiterpė valdovė. Į tuos namus mum kol kas eiti negalima, nes nežinome, kas ten trankosi... Gerai, kad nors gyvos grįžote ir eglelę atgavote...
Tai nelaimė, tai nelaimė, nutraukė kalbas įpuolusi viena raganų. Eglelėje nebėra nei požemių karalystės rakto, nei stebuklingosios kibirkšties... Turbūt pramušdama stoge skylę būsi nutraukusi ir kur nors pametusi...
Bet kiti žaislai nenukrito?..
Kiti tebėra...
Dabar laukim dar didesnių nelaimių... bepasakė nusiminusi ir susigraužusi raganų valdovė.
31. Žiemos rytmetis
ai išaušo ir visi keturi draugai susirinko į senelio kambarį, Mėlynukas papasakojo apie savo nakties nuotykius.
Tu veikei drąsiai, bet neprotingai. Man atrodo, ten jų buvo ne viena, o kelios raganos. Vieną tu nudaigojai, o kitos pagrobė eglelę ir paspruko. Ir dar matai kokią skylę stoge pramušė... Reikėjo dūdele švilptelėti mum, kartu būtume nuveikę daug daugiau. Gal kokią būtume vėl stiklainin įkišę... apibendrino Žalis.
Man rodosi, kad čia jų buvo tik viena, nes tamsoje temačiau tik vienas ugnines akis. O dėl vienos negi aš galėjau drumsti viso namo nakties ramybę...
Nors tu ir drąsus, bet, brolau, ne taip pasielgei. Nesilaikei susitarimo ir gerai neapgalvojęs leidai jai pabėgti. Jos namo sugrįžo dar gudresnės ir mum visiem nuo to bus tik sunkiau... nepasidavė Žalis.
Mes visi turime žinoti kitas raganų antpuolis bus dar įžūlesnis ir mum tokių klaidų daryti nevalia, užbaigė Juodis.
Paskui jie apžiūrėjo, apšniukštinėjo visą aukštą ir pamatė, kad čia buvo atskridusios ir darbavosi nemažiau dviejų, nes dviejose vietose buvo surausti spaliai. Ten, kur buvo padėta eglelė ir ten kur gulėjo Mėlynuko pritrenktoji. Ji spaliuose buvo priraususi duobelių, nes vos atgavusi sąmonę apgraibom ieškojo iškritusios šluotos, o paskui nevalyvai sėdo ant jos.
Tikriausiai buvo ne viena, apžiūrėjęs spalius, suabejojo ir Mėlynukas.
Be jokių abejonių, patvirtino ir Mantas.
Kas buvo pražuvo. Dabar, kad jos niekada čia nebegalėtų beįkelti kojos, paslėpkime senelio sodybą, užbaigė nakties įvykių aptarimą Juodis.
32. Dienos triūsas
u visų namų perkėlimu bus daug vargo. Kažin ar paskui begalėsime viską sustatyti kaip buvo... Be to, naujojoje vietoje žemė kalnuota, pastatyti namai gali sukrypti ir sugriūti. Ar ne geriau būtų juos perpus sumažinti, paversti nematomais ir palikti čia pat? filosofavo Žalis.
Kiti pasiklausė, pagalvojo ir pritarė.
Žinoma, troba ne kokia sudžiūvusi ragana, su ja reikia elgtis atsargiai. O jei sugriūtų, kur per šaltą žiemą bepakištume galvas... pritarė sumanymui ir Mantas su seneliu.
Namą tai aš pats mažinsiu, esu labiau įpratęs, o, be to, ji man ir priklauso pasišovė Mėlynis.
Gerai, jau gerai varyk, o mes pasižiūrėsime, kad tas gudročius kur nesuklystų... sutiko likusieji.
Jis tuoj pat išsitraukė Pinčiaus lazdelę ir pradėjo:
Murki murki, sumažink per pusę visus namus ir sodybos medžius ir tegu raganų akys jų niekada nebemato. Ir nebemato daiktų ir žmonių, kurie įeis į tuos namus...
Tada jis trinktelėjo lazdele į sodybos žemę ir kiekvieną namą ir viskas akimirksniu sumažėjo. Senelis, įėjęs į trobą atsigerti, net nepastebėjo, kad viskas jau yra pasikeitę. Jam atrodė, kad viskas tebėra toks pat, kaip buvęs, nes sumažėjus trobai, sumažėjo medžiai, sumažėjo jis pats ir viskas aplinkui ir dėl to žmogaus akis negalėjo suprasti, kad viskas jau yra kitaip. Tik kai senelis išėjo pro duris, pamatė, kaip viskas yra pasikeitę: medžiai už sodybos buvo dideli, o sodyboje per pusę mažesni... Sumažėjusi sodyba buvo stebuklinga ir niekam netrukdė: nuėję toliau į laukus, visi jie pasidarydavo didesni tokie, kokie buvo anksčiau, žengę žingsnį į kiemą, tarsi kieno nematomos rankos suspausti vėl sumažėdavo. Dėl to ir lovliai, ir senelis, ir Mantas galėjo gyventi kaip gyvenę, tik sumažėjusios sodybos niekas nebegalėjo matyti ir atskridusios raganos veltui būtų plėtusios akis ir ieškojusios.
Sumažėt tai sumažėjo, bet aš viską, kaip kad ir anksčiau tebematau. Lygiai taip, kaip anksčiau... kažko nesuprato Juodis.
Taip ir turi būti, aiškino jam Mantas. Jei nematysi, tai kaip besurasi sodybą ir beįeisi į mūsų trobą?
Bet tada ir raganos įeis...
Tas ir yra, kad mes įeisime, o jos ne. Juk Juodžius kaip tik taip ir užbūrė, kad mes matytume, o jos nebematytų...
Aha, dabar tai supratau...
Ankstesnių pasakos dalių santrauka: Kaulo boba ragana prieš kurį laiką buvo pakliuvusi į lovlių rankas. Jie, pasinaudoję burtų lazdele, kurią buvo gavę iš velniuko Pinčiaus, ją labai sumažino. Dabar ji atskrido pas Liuciferį, kad panaikintų burtus ir ji vėl taptų tokia, kokia buvo.
33. Pragaras
amiškės sodyboje pavasaris jau išskleidė žalius sparnus, parviliojo iš šiltųjų kraštų čiulbuonėlius, atgaivino upelius ir prūdus. Taip neseniai buvo žiema ir visi glaudėsi prie šilto pečiaus, o dabar visus viliojo laukas, dygstanti žolė, paprūdė, kur plaukiojo suskilusios, prisigėrusios pilko vandens, saulės spinduliuose kasdien vis labiau nykstančios ledo lytys.
Pavasario laukė ir raganų valdovė. Ji tebebuvo panaši į mažą žemės vabalą ir kol kas niekam nedrįso rodytis. Netrukus su savo bėdomis ir nelaimėmis ji išsirengė pas Liuciferį. Išskridusi iš savo urvo ir nusileidusi paprūdėj, kad ir kiek dairėsi aplinkui, suko galvą šiaip ir taip, vartaliojo akis, markstėsi, trynė jas abiem rankomis, prausėsi su šaltu prūdo vandeniu, bet savo akimis niekaip negalėjo patikėti prūdas buvo kaip prūdas, o sodybos niekur nebesimatė. Keista ir nesuprantama nei kokių degėsių matosi, nei ko, o namų ir medžių nebeliko... Lyg vėtra viską būtų nupūtusi... Bet kad uraganiniai viesulai čia būtų kada nors siautėję, negirdėjau...
Vis tiek ilgiau negaišavo, tuoj pasivertė žuvim ir nėrė prie didžiojo akmens, kuris gulėjo įsmukęs į dumblą prūdo dugne. Pabraižė dantimis į jį, paplekšnojo uodega, ir netrukus velniukas durų sargas pakėlė akmenį, ir pažinęs Kaulo bobą, įleido ją į pragaro požemį.
O oo, seniai nematyta mūsų brangioji ponia... Tai kur buvot dingusi, kad tiek laiko nesirodėte? Visas pragaras jau pasiilgo jūsų...
Negi žiemą pas jus įeisi? Kas man prakals storą ledą? O, be to, dar kas išgirs, pamatys, susidomės... Ar patiktų tas jūsų valdovui Liuciferiui, kuris iš savo buveinės net nosį bijo iškišti?
Teisingai, nepatiktų... Ir nemalonių galėtų susilaukti
O ar šiandien jis yra?
Yra, yra. Kaip tik dabar kabinete karšia kailį dviem nepaklusniems velniukams.
Ir ką tokio jie vargšai padarė? pasidomėjo ragana.
Cha, toks pasiutėlis Pinčius nesiklausęs šiąnakt norėjo išsprukti iš pragaro ir pabūti lauke, pavaikščioti prūdo pakrantėmis. Jam, matai, atėjęs pavasaris neduodąs ramybės ir jis norįs pakvėpuoti kvepiančiu laukų oru, pasiklausyti lakštingalos giesmių... O kitas bekurstydamas ugnį, matyt naktį girtuokliavo, ėmė ir užmigo... Atšalo smala, kurioje dieną naktį turi be pertraukos virti žemėje nusižengusių žmonių sielos...
Na, gerai dar, kad suradau jį patį vietoje. Nors ir sutrukdysiu, bet vis tiek einu tiesiai pas jį.
Tik dabar, kai ragana, kaip voras pradėjo rėblinti grindimis, velniukas pamatė, kokia ji sunykusi ir menka.
Oi, tetule, ir sudžiūvai gi tamsta per žiemą... Gatvėj sutikęs tikrai nebūčiau bepažinęs... Tokia rimta ir graži buvai, o dabar net kauleliai sunyko...
Na ir kas jau dabar? piktai dėbtelėjo viešnia.
Ne, nieko, tik, sakau, labai jau sudžiūvai... Ir to ūgio kaip ir nebeliko, ir kitko... Tai nustebs Liuciferis, tai nusiminęs aimanuos...
Ateis laikas, vėl pariebėsiu. Gyvenant visko pasitaiko... pasakė nueidama.
Velniukas dar pasižiūrėjo į ją ir galutinai įsitikinęs, kad neapsiriko ir į pragarą įleido tikrąją Kaulo bobą, grįžo saugoti pragaro vartų didžiojo akmens.
Ragana, žengdama pragaro praėjimais ir ilgais koridoriais, pastebėjo visur dykinėjo ir šlaistėsi išsiėdę ir stiprūs velniai. Čia buvo karšta, smirdėjo degančia smala. Dėl to dauguma velnių buvo nuogi. Kai kurie buvo užsiauginę trumpas barzdeles, kaktoje styrojo po du ragu, o iš paskos vilkosi arba muturiavo ore ilga stangri uodega. Velniai išdykavo ir jodinėjo ant nelaimingų pragaran pakliuvusių žmonių sielų ir negailestingai raižė jų šonus aštriais geležiniais pentinais arba pliekė aštriais iš vielų susuktais botagais... Tamsesniame kampe susispietę būrin velniai žiūrėjo kaip du stiprūs jų draugai, tarsi buivolai, badosi vienas su kitu aštriais ragais ir stengiasi vienas kitam pradrėksti kuo gilesnę žaizdą... Kiti, tarsi tikri būtų tikri sirgaliai, susiskirstę į dvi grupes, plojo tai vienam, tai kitam.
Neduok nedavęs po mirties pakliūti į jų baisius nagus, galvojo ragana ir matydama pragaro vaizdus, šiurpinosi visu kūnu. Beeidama užsižiopsojo ir netyčia atsistojo ant pagrindinio tako, kuriuo vienas po kito zujo velniai. Tuo pat metu, kažkur skubiai lėkdamas velnias taip vožtelėjo jai savo kieta kauline uodega, kad ragana vos nenulėkė ugnies pakuron. Ji suklykė ne savo balsu, o velnias atsigręžęs:
Paveizėti nėra į ką, bet klykia, kad ją kur, kaip didelė...
Abipus praėjimo stovėjo didžiuliai katilai, velniai po jais kurstė ugnį, o iš jų kyšojo sielų kaukolės, konvulsijų traukomi rankų pirštai ir girdėjosi graudus vaitojimas. Kitur, tarsi būtum atsidūręs kaulėtų rankų miške ir kokiam garsiam dainininkui dainuojant, siūbavo šimtai virš katilų iškeltų kaulėtų rankų ir girdėjosi tokia sutartinė ir graudi, pačią širdį verianti aimana ir verksmas, kad raganai pasidarė baisiai nejauku. Kiti katilai buvo tvirtai uždengti ir iš ten, kaip iš po žemių, taip pat girdėjosi vos gyvų kenčiančiųjų šnabždesiai, atskiri vos beištariami žodžiai...
Nors ragana viską matė nebe pirmą kartą, bet visada pragare jai širdį pradėdavo ėsti keistas nerimas: Po galais, nė mes, žemės raganos, taip baisiai žmonių nekankiname... Jei jau kartais pasitaiko, tai greitai iškepame ir suvalgome. O kad taip ilgai metų metais, tai niekad... Išimtį darome tik nedaugeliui, kuriuos aš esu uždariusi savo ketvirtajame kambaryje. Bet jie prieš mane yra ranką pakėlę, o čia kankina visus iš eilės, nė vardo nepaklausia, nė nusikaltimų nepaiso... Nėra teisybės nei žemėje, nei pragare... užbaigė sunkius apmąstymus ir jau atsidūrė prie pat pragaro valdovo Liuciferiaus durų.
34. Liuciferis
aulo boba pasibraižė, pakrebždeno į geležinių durų apačią ir laukia.
Įeikit! sugriaudėjo anapus durų, bet ragana negalėjo pasiekti durų rankenos.
Vėl pakrebždeno ir pastukseno.
Nebeištvėręs Liuciferis prišoko prie durų ir atidarė jas.
Kas, po paraliais, sugalvojo čia juokus krėsti!? suriaumojo iškišęs galvą Liuciferis, bet nieko nepamatė, nes ragana nespėjo pasitraukti ir su durų kampu gavusi per veidą ir pilvą, kulversčiais nulėkė į kitą koridoriaus pusę...
Jau susinervinęs buvo beuždarąs duris, bet vėl tarsi iš po slenksčio ar iš po žemės išgirdo lyg ir gerai pažįstamą balsą:
Čia gi aš, negi nebepažįsti? Aš žemiškojo pasaulio valdovė...
Liuciferis nuleido akis ir žvilgtelėjo žemyn. Koridoriaus kertėj krutėjo kažkoks žmogaus pavidalo net ne nykštukas, o tik geras vabalas. Tada susidomėjęs pritūpė, pasižiūrėjo arčiau ir nesunkiai pažino savo žemiškąją draugę Kaulo bobą.
Jerumarija, sušuko jis, jei mane atmintis ir akys neapgauna, tamsta pasakei gryną teisybę. Bet kaip tamsta, būdama tokių stambių kaulų sugebėjai taip susitraukti? Ir kaip atėjai iki čia? Juk tave tie mano kanopėti pargalviai galėjo negyvai užmindyti... Būtų suploję į blyną ir net aš nieko nebūčiau nutokęs, kas čia buvo ir kas atsitiko... Kai jau pasisekė ateiti, įeik, svečiu būsi... O gal, kad geriau tave matyčiau ir girdėčiau, pasikelsiu tave tiesiai ant savo didžiojo stalo. Štai šoktelk į mano saują... ir nuleidęs juodą kaip smala ranką, padėjo ant grindų.
Ragana, sužavėta Liuciferio mielaširdyste ir kilnumu, nieko nelaukdama striktelėjo į delną ir jis ją nunešė ant savo didžiojo stalo.
Liuciferis, kaip ir anksčiau, tebebuvo stambaus sudėjimo galingas vyras. Kaktoje styrojo du į šonus išsirietę ir ilgi ragai, kurių šaknys užėmė vos ne pusę kaktos. Jo oda buvo juoda ir truputį atsidavė smalos tvaiku. Kojos, užsibaigiančios tvirtomis ir sunkiomis kanopomis, priminė dvikojį arklį. Jos galingomis šlaunimis buvo priaugusios prie liemens, ant kurio buvo užvilktos geros odinės kelnės, iš kurių užpakalyje pro specialiai prakirptą ir atsiuvinėtą skylę buvo išlindęs storas dvimetrinis uodegos stimburys, kurį Liuciferis nuolat judindavo į šonus ar kilnodavo į viršų, o atėjus geresnei nuotaikai, nejučia, kaip koks šuo, vizgindavo smulkiu drebuliu.
Na o jūs, britvonai, pasakė dviem velniukams, tuoj pat marš pro duris. Ir jei dar kartą man į rankas pakliūsit žinokit, švelniųjų odos kutenimų nebeužteks, prisikasiu iki pat baltųjų kaulų ir taip juos paspirginsiu, kad nuo jūsų šauksmų skambės visas pragaras...
Velniukai, labai apsidžiaugę egzekucijos pabaiga ir kažkokiu į žmogų panašiu vabalu, kuris ramiai stovėjo ant stalo, kraujuojančiais ir giliai įdrėkstais šonais, spruko iš Liuciferiaus kambario.
Ale ir baudi, susimildamas, visai be gailesčio ir nežmoniškai... Juk abu išdundėjo kraujais apsipylę... Baisu ir pačiai matyti, ir kitam pasakyti...
Turi būti tvarka. Nusikaltę gulasi štai ant šitų aštrių akėčių, rodė ranka, ir aš juos po truputį pašukuoju, tampydamas iš vieno galo į kitą... Pas mus pragare, juk žinai, žaizdos gydomos greit, tai ir kentėjimai neilgi. Nebuvo nė vieno atvejo, kad žaizda negytų ar supūliuotų. Rytoj pat abu bus sveiki kaip ridikai. Kita vertus, koks gi čia bebūtų pragaras, jei imtų ir niekas nekentėtų?
Liuciferis, baigęs kalbą apie pragaro reikalus, vėl atsisuko į stovinčiąją ant stalo viešnią ir paėmęs kažkokią naujai sukurtą nešvankaus turinio knygpalaikę padėjo šalia jos:
Kad geriau ir patogiau būtų tęsti pokalbį, gal malonėsite atsisėsti... Na, o dabar norėčiau išgirsti, ko mano viešnia atkeliavo ir ko iš manęs pageidaus? Tikriausiai, užklupo kokios rimtos bėdos, nes šiaip jau į svečius be jokio reikalo žemės tvariniai pas mane neateina. O gal kartais apsirinku, juk taip seniai besimatėm... ilgesingai atsiduso Liuciferis.
Ar tokia nugaišusi aš begaliu kur eiti? į klausimą klausimu atsakė Kaulo boba. O visos mano bėdos kuo aiškiausiai matomos, juk ir tamsta nesusirietęs nebeįžiūrėjai ant žemės perkritusios manęs...
Po to ji papasakojo, kas prieš Kalėdas su ja buvo atsitikę, kad niekaip nebegali pasidaryti normalaus dydžio, kad dabar visi ją užkabinėja ir nusisukę arba ir atvirai juokiasi...
Cho, atsiduso velnių karalius. Kad nei ligos kilmė, nei patologija visiškai nežinomos, kažin ar ir aš ką galėsiu padėti? Pabandyti, žinoma, galima, bet niekas negali pasakyti, kas iš to bandymo išeis Ar po to nepasidarys dar blogiau?..
Nesakyk jau nesakyk... Jei tamsta labai panorėsi, tai ir padarysi... Juk ne veltui esi paskirtas pasaulio mirusiųjų valdovu...
Liuciferis, sužavėtas jo adresu pasakytais gražiais žodžiais, šios moters atžvilgiu pasidarė dar lipšnesnis ir dėmesingesnis, ir pats sau prisižadėjo pasistengti ir jai padėti visomis pragaro galiomis.
Ragana, bestirksodama ant stalo, tuoj pat prisiminė, kaip pirmą kartą velnių draugijoje sėdėjo prie to paties didžiojo stalo ant tikros kėdės, kokia tada buvo nedrąsi, kaip drovėjosi, bijojo ne tik Liuciferiaus, bet ir kitų velniukų, kurie šmirinėjo aplinkui, nešiojo patiekalus, pilstė į taures skanų raudonąjį vyną ir vis jos atžvilgiu, kaip kokie prancūzai, laidė malonius komplimentus... Praėjo keli šimtai metų ir visi jau buvo kiek apsenę, vieni prie kitų pripratę... Bet Kaulo bobai vis tiek čia būdavo nejauku, nes niekur negalėjo matyti nė vienos moteriškės, vis vyrai ir vyrai... Tik, žinoma, su ragais ir ilgomis juodomis uodegomis...
Liuciferio kambary buvo labai karšta ir ragana, jei kas būtų pasiūlęs, taip pat būtų nusimetusi savo viršutines drapanas, bet šeimininkas šį kartą kažkodėl buvo ne toks svetingas ir nieko jai nesiūlė.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama