|
|
21. Raganos kelionė
agana ištrūkusi iš senelio namų dabar, pasivertusi paukščiu, skrido į tuos aukštus kalnus, kur buvo jos urvas. Po apačia driekėsi snieguotos kalnų keteros, pūtė šaltas vėjas ir ragana labai pailso ir pavargo, sušalo. Ją gelbėjo vien tai, kad turėjo plasnoti sparnais ir dėl to visai nesušalo. O kelias buvo tolimas, reikėjo išsekusiomis jėgomis įveikti dar daug kilometrų. Mat kaip pasenau, visai išsimušiau iš jėgų, galvojo ji nutūpusi pailsėti, o dar neįveikiau nė pusės kelio. Kas kita būtų su mano gerąja greitąja šluotele, bet praradau ją ir dabar tenka kapanotis savo jėgomis... Bet už savo vargą netrukus aš atsilyginsiu tam iškaršusiam seniui, jo vaikeliokui ir tiems trims spalvotiems neūžaugoms, kurie strikinėjo po kambarį. Oi, kaip atsilyginsiu... Paminės jie dar mano žodį ir prakeiks tą dieną, kai mane užkliudė... Na, o dabar jau pailsėjau ir vėl į kelią... Ir ji vėl pakilo ir įtempusi visas jėgas skrido link savo kalnų urvo.
Jau visai nebetoli namų, ragana pastebėjo, kad virš jos galvos skrenda kažkoks tamsus šešėlis. Pakėlė akis ir visai netoli išvydo galingais sparnais besiiriantį kalnų erelį. Jis skrido ne tolyn, kaip įprasta paukščiams, bet nerte nėrė tiesiai į ją ir jau buvo išskėtęs nagus savo pusryčių grobiui sučiupti. Ragana nejuokais išsigando, bet žinodama, kad krisdamas žemyn erelis nėra toks vikrus, kaip mažas paukštis, ji nutarė lėktelėti į šoną ir taip išsisukti aštrių erelio nagų. Pirmas manevras pasisekė neblogai ir erelis ne savo balsu suklykęs, pamatė, kad paukščiukas, kaip ir anksčiu, lekia savo keliais.
Jis buvo labai alkanas ir nutarė gudrųjį paukštį žūt būt pasigauti. Vėl jis pakilo į aukštį ir, sumaniai laviruodamas sparnais, pradėjo vytis pabėgėlį.
Ragana vėl pajuto, kad virš jos galvos pakibo mirtis: ją vėl baigė pasivyti tas pats erelis. Ji nutarė neberizikuoti, o leistis žemyn ir kuo nors apsimetus palaukti, kol persekiotojas nuskris į šoną. Tuoj suglaudė sparnus ir nėrė į artimiausio kalno papėdę. Bet erelis buvo įsibėgėjęs ir nespėjus jai pasiekti kalno šlaito, jau čiupo ją į savo nagus. Ragana nepasimetė, ji akimirksniu pasivertė nedideliu kietu akmeniu ir gana lengvai išslydo iš aštrių erelio nagų. Tačiau išalkęs erelis nė nemanė jos paleisti. Iki pat žemės lydėjo tą akmenuką, nes negalėjo patikėti, kad tai ne skridęs paukštis, o kažkas kita.. Ir kai akmenukas, atsitrenkęs į kalno uolą gailiai sudejavo, erelis kriste užkrito ant jo ir atsivedėjęs kirto jį aštriu snapu. Vos nenulūžo jo aštrusis snapas, bet akmuo gulėjo, kaip gulėjęs. Įsitikinęs, kad per ilgai gaišo ir vis tiek liko be pusryčių, erelis pasižvalgė į šonus ir mostelėjęs sparnais nuskrido savo keliais.
Ragana atsikvošėjusi nuo skaudaus kritimo smūgio į uolą ir kruvino erelio kirčio vėl pasivertė į įprastinį pavidalą ir mažu kumšteliu pagrūmojo nuskrendančiam ereliui. Jai labai skaudėjo nugarą, o erelio snapas buvo kruvinai sužeidęs dešinę ranką. Bet ji nedejuodama kentėjo ir džiaugėsi išlikusi gyva.
22. Juodasis varnas
agana, vargais negalais atskridusi prie urvo, buvo tokia išsekusi ir bejėgė, kad vos neįkrito į kunkuliuojantį ugnimi kraterį. Visai pamiršo, kad sėdi ne ant skraidančios šluotos ir į urvą reikia skristi atsargiai, sukaupus paskutines jėgas. Nusileido per žemai ir kraterio liepsnos apdegino jai sparnus ir kojas. Bet ir tokia įveikė kraterio plotą ir leisgyvė nukrito prie pat urvo angos.
Tuojau iš paukščio atsivertė atgal į raganą ir pradėjusi eiti suprato, kokia ji maža ir kokie menki jos žingsneliai. Kol pareisiu, kelių dienų neužteks. Reikia pasišaukti pagalbon juodąjį varną..." Išgirdęs raganos kvietimą Varnas atskrido gana greitai, bet kaip jis nesidairė, kur tik akis nesukinėjo, niekur nematė raganos. Atsitūpė ant uolos iškyšulio ir rėkia:
Kar kar, kas čia mane šaukė?!
Aš šaukiau, ar jau ir manęs iš mandrumo nepažįsti?
Balsą pažįstu, bet niekur savo šeimininkės nematau...
Geriau atsikrapštyk akis ir jei nesi apžlibęs pamatysi..., jau nekantraudama ir pradėjusi pykti sako ragana.
Tada varnas ir pamatė ją mažą, apsvilusiais plaukais, vos ant kojų bepastovinčią... Kad tave kur, maniau, kad čia koks žemės vabalas voliojasi man po kojomis... Kad ne gardūs pusryčiai dar ko gero būčiau iš karto prarijęs...
Kar kar, kas galėjo tamstą taip subjauroti? Kar kar, kad ne prie urvo angos, nebūčiau ir pažinęs.
Kalta aš pati, niekas kitas... Varne, nieko manęs daugiau neklausinėk, o greičiau nešk namo...
Netrukus ragana atsidūrė savo kambary, bet jis dabar jai buvo per didelis. Viskas buvo per dideli ir lova, ir drabužiai, ir atsarginės šluotos ir kėdė ir durys...Ji net į lovą savo kojomis nebegalėjo beįlipti, nei prie stalo atsisėsti, nei virtuvės indų pakelti, nes buvo maža ir nestipri...
Ir kas mane galėjo taip subjauroti? galvodama klausė savęs, bet nieko neatsiminė.
Tada ji, panaudojusi visas savo burtų galias, bandė save padidinti, bet nieko neišėjo. Truputį lyg ir padidėdavo, bet tuoj pat vėl susitraukdavo į tokią mažą, kokia buvo... Čia niekas kitas, o pats velnias mane apkerėjo, tik jo vieno kerų aš negaliu nuveikti... nusprendė ji ir nutarė pagalbos prašyti pas savo bičiulį Liuciferį. Ji žinojo, kad tas gyvena senam tvenkiny prie sodybos, kurioje ji kalėjo įkišta į stiklainį.
Ragana negalėjo apsikęsti su savo mažumu ir kitą dieną, kai tik gerai pailsėjo, vėl išsirengė į kelionę. Pasiguldė asloje atsarginę šluotą, bet niekaip negalėjo ant jos užlipti. Kotas buvo storas, kelis kartus aukštesnis už ją pačią, o ražai labai slidūs. O kol neapžergė koto, tol šluota neskrido ir neklausė jokių paliepimų. Kiek pasikabarojusi nutarė palipti ant kėdės ir paskui nušokti ant to nelemto koto. Kai šoko, susidraskė kojines kelnes, skaudžiai nusibraižė kojų blauzdas ir neišsilaikiusi vis tiek nuslydo ant žemės. Juodasis varnas, tupėdamas palubėje ant kablio, ir visą tai matydamas, garsiai nusikvatojęs, sako:
Ko taip vargsti kar kar?.. Paliepk, aš tave ant šluotos kaip kokį mėšlavabalį užkelsiu...
Nesijuok, nevidone, o nepliurpęs padėk savo ištikimai geradarei, trindama skaudančias blauzdas sudejavo ragana.
Varnas nusileido ant žemės, delikačiai suėmė snapu ją per patį liemenį ir užsodino ant šluotos. Tfiu, nusisukęs pagalvojo, vieni kaulai, jei reiktų praryti, gerklę sudraskytų... O balsu pasakė:
Matot, kaip lengvai einasi, kai moki ir sugebi... Tik gerai įsikibk, kad skrendant vėjas nenupūstų... Tokia maža įkrisi kur laukuose ar kalnuose į pusnį ir nei beišroposi, nei kas surasti begalės...
Jei man kas atsitiks, aš šauksiu tave. Nedelsdamas atskubėk... Tu jau mokėsi kaip man padėti.
Gerai, jau gerai kar kar, pažadėjo varnas, tik nenumauk kur per toli...
23. Kelionė prie prūdo
agana vienu viesulu išskrido iš urvo ir tuoj pat pasuko savo šluotą link tos sodybos, kur buvo pelkė, o jos dugne po didžiuliu akmeniu pragaro vartai.
Oras buvo šaltas ir pūtė vėjas, bet ragana nieko nepaisė, ji jautėsi tarsi iš naujo užgimusi. Prieš akis, kiek jos aprėpė, tįsojo plati ir mėlyna erdvė, po kojomis prisnigę ir spindintys, saulės nutvieksti miškai... Ji, viską pamiršusi, džiaugėsi atgauta laisvę ir dabar galėjo skristi kur tik panorėjusi...
Laisvės ir skridimo pojūčiai jai pasirodė tokie viliojantys ir geri, kad, prisiminus praleistą laiką stiklainyje, ji, gailėdama savęs, vos neapsiašarojo. Visa širdim suprato, kaip sunku buvo gyventi toje sodyboje, priklausyti nuo to vaikigalio, nertis iš kailio rodant jam visokius triukus, krečiant išdaigas. O kai Liuciferis atžavės mane, galvojo, ir aš vėl būsiu, kaip buvus, tada atlyginsiu ne tik tam vaikigaliui ir jo seneliui, bet ir tiems mažiesiems nususėliams, kurie buvo mane uždarę į tą bjaurų kalėjimą. Už kiekvieną mano nelaisvės valandą jie man užmokės su kaupu. Ramindama savo piktą širdį pačiomis žiauriausiomis keršto užmačiomis, nė nepajuto, kaip atskrido prie prūdo.
Nusileidusi paprūdėj ragana apsidairė. Buvo pridribę ir pripustyta daug sniego ir ragana, atskridusi tokį kelią, bijojo net nulipti nuo šluotos. Kaip bus, jeigu aš nulipusi nebegalėsiu užsėsti ant šluotkočio ir nuskęsiu storoje ir purioje sniego pusnyje? galvojo ji. O prūdas dar buvo apsidengęs ir storu ledu ir nebuvo girdėti iš gilumos jokio garselio, jokios aimanos. Ragana pagalvojo, pagalvojo ir nutarė kelionę pas Liuciferį atidėti pavasariui, kai nutirps ledai. Prisiminė juodojo varno patarimą nenulipti nuo šluotos į pusnį. Juk jei įklimptų į sniegą, ji vėl galėjo pakliūti vaikigaliui į nagus. Iki pat šiol ji dar nesuprato, kaip jie buvo ją pagavę miške ir uždarę į stiklainį pirmąjį kartą. Ir tai būtų buvę dar nieko, juk šiaip taip išsivadavau... Bet kaip jie mane subjaurojo, pavertė tokiu menku žemės vabalu, kad dabar baugu net pažiūrėti į save...
Ragana giliai kvėpavo, o oras kvepėjo sniegu, paprūdėje augančių medžių žieve, iš kamino rūkstančio dūmo vos jaučiamu degėsiu. Ir ji trumpam užsisvajojusi, prisiminė, kaip seniai seniai parsidavė Liuciferiui ir tas ją, jauną mergą, prie šio gražaus prūdo pavertė amžinai gyvenančia ir su šluota skraidančia ragana. Bet ragana greitai nuo savo minčių atsikvošėjo, nuvijo jas į šalį ir net nenulipusi nuo šluotos nutarė grįžti atgal.
Šluota paklusniai pakilo į orą ir netrukus parnešė ją namo.
24. Raganos tariasi ir stebisi
aulo boba grįžusi namo tuoj pat pasikvietė juodąjį varną ir nusiuntė jį pas ištikimąją draugę požemio valdovę Fimfą ir liepė pasakyti jai, kad tuoj pat atskristų pasisvečiuoti. Fimfa labai apsidžiaugė, kad atsirado kaulo boba ir tuoj viską apskelbė visoms kitoms. Ir tą pačią dieną pas raganų valdovę atgužėjo visos raganiukės. Priėjo pilnas svečių kambarys.
Kaulo boba, pasitelkusi burtų galias, greitai ant didžiojo stalo patiesė staltieses, sugabeno valgius, o draugės, atskrisdamos į tokį ilgai lauktą susitikimą, nepamiršo pasiimti gėrimų ir dovanų. Kai visos susėdo į savo vietas, varnas, snapu suėmęs raganą per liemenį, užsimetė ją ant nugaros ir mostelėjęs sparnais šoktelėjo ant stalo. Visos viešnios nustebusios sužiūro ir negalėjo patikėti, kad jų valdovė taip susitraukė, sulyso ir tapo visai maža ir neišvaizdi. Nė viena nesuprato ir nežinojo, kas jai buvo nutikę. Kai apie tai lyg iš netyčių užsiminė, Kaulo boba paaiškino:
Ir aš nežinau, kas su manim buvo atsitikę. Tokia maža ir susitraukusi pabudau po to, kai išsiskyrėm miške, kur įteikinėjau jums dovanas. Ir dabar nieko negaliu bepadaryti, jokie žinomi burtai nepadeda pasidaryti tokia, kokia buvau anksčiau. Ar tik čia nebus nagus prikišęs pats Liuciferis, o mes pragaro galių įveikti negalime?..
Vis tiek gerai, kad sugrįžai, suklego draugės, mes pasiilgom savo valdovės, nebežinojom, ką bedaryti, kaip begyventi...
Kad jau tokios geros, tai ko neatskridot manęs išlaisvinti, ko neieškojot manęs? Aš kiekvieną dieną po kelis kartus šaukiausi jūsų pagalbos, bet nemačiau, kad kuri iš jūsų būtų atskubėjusi...
Garbės žodis, nė viena nieko nei girdėjom, o skraidydamos niekur nieko nematėm... Mes pačios vertėm visus pašalius, apskriejom tolimiausius miškus, miestus ir kaimus, bet niekur negalėjom tamstos nei pamatyti, nei surasti...
Cha cha, šaižiu balsu nusikvatojo Kaulo boba. O aš buvau visai čia pat T snapu toje sušvinkusioje sodyboje, prie pat pelkės, kurios dugne yra pragaras ir gyvena pats ponas Liuciferis... Ir vis tiek giriatės, kad neradot... Matyt tiek teieškojot...
Gerai ieškojom ir tos sodybos visas kertes iššniukštinėjom, bet jūsų ten nebuvo... vėl suklego draugės. Matyt kokie burtai buvo paleisti, kad nieko negalėjom nei išgirsti, nei pamatyti...
Galėjot, galėjot, nepasidavė valdovė, reikėjo amžinuoju žiburiu apšviesti sodybą ir būtumėt pamačiusios mano ir kitų gyventojų mintis... Bet ar tas jums rūpėjo?..
Švietėm, bet nieko nesimatė... Paabejojom ar jūs pati nepadarėte, kad jūsų minčių niekas negalėtų matyti... Juk kartais pasitaikydavo tokių dalykų...
Paskui raganiukės valdovei papasakojo, kaip miške jos puošė eglelę ir kaip ta visų akivaizdoje, vos tik nusisuko į šoną, kiaurai žemę prasmego ir ligi pat šiol negali jos besurasti... Dar pasakė, kad su eglele dingo jos dovanos: požemio raktas ir viską deginančioji ugnis.
25. Liūdna ateitis
mūsų gyvenimą prasiskverbė kažkokia nežinoma dvasia ir ji mums gali padaryti
daug vargo ir žalos. Juk ta iš mūsų pavogtoji ugnis gali mus pačias ir
sudeginti... Nuo jos nebus mums jokio išsigelbėjimo... nusiminusi pasakė raganų
vyriausioji. Mum nedelsiant reikia viską, ką praradome, surasti ir susigrąžinti.
Reikia būti šimtą kartų akylesnėms ir atsargesnėms, bet ir tas, kažin ar mus
beišgelbės...
Nepasiduosim, nepasiduosim, šaukė visos draugės vienu balsu.
Kažkas įžūliai kėsinasi į mūsų valdas, į mūsų laisvę ir reikia visoms ieškoti ir būtinai surasti kas. Tik suradę tą pikčiurną vėl galėsim atsigauti nuo mus ištikusių nelaimių... užbaigė Kaulo boba. O dabar, prašau, vaišinkitės ir linksminkitės. Kad jau sakote manęs laukėte, tai ir atšvęskime mano sugrįžimą...
Ragana, kalbėdama su draugėmis, stovėjo ant paties vaišių stalo. Ir tai ne visos ją galėjo matyti, nes buvo maža, ją užstojo lėkštės ir tortai. O kai ji atsisėdo ant duonos riekelės, kuri buvo jai padėta, liko visai nebematoma. Tai nebuvo įprasta ir nors garsiai niekas nieko nesakė, bet tyliai draugės iš savo valdovės dabar juokėsi. Kitos tarsi pajuokaudamos džiaugėsi: Mažiau saldumynų besurys, daugiau liks mums... Nė viena negalėjo pripažinti ir suprasti, kad nuo šiol jų valdovė bus tokia maža ir silpna...
Besibaigiant baliui raganų valdovė paprašė visas nutilti ir dar paklausyti jos:
Mes turime gerai apžiūrėti kiekvieną anos senos paežerės sodybos daiktą. Ypač atidžiai stebėkit ar nepamatysit tokio mažo vienakojo mėlyno žmogeliuko, tai jis prieš Kalėdas miške mane apibarė ir po to man į galvą lyg perkūnas būtų trenkęs: nieko nebeatsimenu, o kai atsibudau, tai buvau įkišta į stiklinį indą ir paversta tokiu menku vabalu, kokiu mane dabar ir matote... Mane tenai saugojo toks vaikigalis, o su juo buvo dar ir senas žmogus. To vaikigalio vardas Mantas. Per jų neapdairumą aš ir pasprukau. Kai tik atgausiu savo ūgį, aš pati juos paimsiu į nagą ir su kaupu sumokėsiu už kalinimą stikle, o jūs ieškokit to žmogeliuko ir būkit baisiai atsargios. Juk kiekvienai gali atsitikti taip, kaip atsitiko man. Ar supratot?
Viską supratom ir rytoj pat tą nevidoną žmogeliuką suimsim ir atgabensim į tamstos urvą... vienu balsu atsiliepė visos.
26. Lovliai ruošiasi
ovliai suprato dabar raganos keršys ne tik Mantui ir seneliui, bet ir jiems. Jie niekada raganų keršto susilaukti nenorėjo, bet kai Kaulo boba paspruko, tai pamatė, kad visi turi ruoštis dideliems ir sunkiems išbandymams. Nė vienam jokių abejonių nebeliko. Raganos galėjo sudeginti gražiąją senelio sodybą, galėjo juos pagrobti ir paversti kokiais nors gyvuliais ar medžiais, galėjo kur nusitempusios kankinti, kol išgaus lovlių ir jų stebuklingos lazdelės paslaptį...
Jos yra kerštingos ir gudrios. Nespėsime net pagalvoti, o atsidursime jų naguose. Dėl to mum visiem vienoje vietoje nebegalima būti, reikia išsislapstyti po visą namą ar net lauke. Kiekvienas turi turėti atskirą ir saugią savo kertelę, įvertinęs aplinkybes, aiškino savo draugams Žalis.
Aš galvoju, sako Juodis, pirmiausia mums reikia pagalvoti apie ginklą, su kuriuo galėtume apginti namus ir save. Be ginklo nieko nebus, jos mus pergudraus ir nugalės, nes jos žino kur mes gyvename, o mes apie jas kol kas nieko nežinome...
Teisybę sako Juodis, įsikišo Mėlynukas, reikia gero ginklo, be jo mes visada pralaimėsime. Čia vienos Pinčiaus lazdelės neužteks, reikia kažko svaresnio ir geresnio... Mes neturime užmiršti, kad jų rankose yra iniciatyva ir laiką, kada užpulti mus, pasirinks jos, o mes nieko apie tai nežinosime...
Pats pirmas ir pats geriausias ginklas tai mes patys. Pirmiausia su Pinčiaus lazdele mums reikia sukietinti savo galvas, tegu jos būna iš kiečiausios medžiagos. Juk matėme ir prisimename, kaip patiesėme ant sniego Kaulo bobą. Stiprus atsispyrimas ir ragana, nieko nesupratusi, atsigula tau prie kojų, aiškino Žalis.
Ir jie tuoj pat pradėjo ruoštis savo ir senelio namo gynybai.
Aš manau, įsikišo į pokalbį senelis, mums reikia galvoti ir apie tolimesnę ateitį. Kol raganos laisvėje, tol mum doro gyvenimo prie šio prūdo nebus. Taigi kurkime planus ilgai kovai su jomis. Galutinis tikslas visas išgaudyti ir kad ne tik mums, bet ir nė vienam žemėje gyvenančiam žmogui jų nebereiktų bijoti. Jei jau užkiršinome jas, susidūrėme akis į akį, tai ir imkimės, kaip priklauso sąžiningiems ir teisingiems žmonėms..
27. Stebuklingoji kibirkštis
o to Žaliukas pasiūlė:
Pabandykim viską deginančią kibirkštį suskaldyti į keturias dalis, kad kiekvienas turėtume po vieną. Tą svarbų ginklą reikia turėti kiekvienam iš mūsų, nes raganos gaudys mus po vieną, o ne visus iš karto...
Na, Žaliau, nors tavo mintis gera, bet manau, kad tu dėl kažkokios priežasties kuoktelėjai... Kaip tu suskaldysi tokią baisią ugnį. Beskaldydamas pats sudegsi ir mus sudeginsi. Aš tokio darbo už jokius pinigus nesiimsiu... suabejojo Mėlynis.
Palauk, palauk didysis gudročiau. Nereikės nei tavo, nei mano rankų... Rankomis to ir nepadarysi... Žiūrėkit, aš tuoj pat pabandysiu kitaip, taip, kaip man atrodo geriau ir visi pamatysim, ar kas išeis, ar ne...
Žalis paėmė iš Mėlynuko Pinčiaus lazdelę, paėjo į šalį, nusikabino nuo kaklo maišiuką su stebuklingąja kibirkštimi, padėjo ją ant didelio akmens ir pasakė: Murki murki, tegu iš vieno maišiuko pasidaro keturi ir kiekviename po vieną nedidelę stebuklingąją kibirkštį. Ir sudavė lazdele per maišiuką. Tuo pačiu akimirksniu maišiukas sprogo ir į šalis išsiskleidė ilgiausi raudonai juodos liepsnos liežuviai, o lovliai ir Mantas nuo sprogimo bangos nuskrido dvidešimt žingsnių į šonus. Paskui, kai atsitokėjo ir apsidairė, vienas kito nebegalėjo pažinti ne tik patys buvo juodi, kaip negrai, bet į juoda anglim apsitraukė drabužiai, plaukai, sniegas, viskas aplinkui...
Ar nesakiau, nekvailiok! šaukė pašokęs ant kojų Juodis. Matai, kas išėjo... Gerai dar, kad kojų nepakratėme...
Na ir kas jau išėjo? Nusiprausi, išsiskalbsi ir viskas. Baisus čia daiktas... nepasidavė Žalis.
Gerai, jei tik to užteks, man visa veido oda tarsi apdegusi būtų taip skauda ir peršti, atsiliepė Mantas.
Nieko, tau atsiprausus dar reikės pasitepti kokia mostele ir praeis... ginčijosi toliau Žalis, nes taip lengvai nenorėjo pasiduoti.
Užteks jums rietis ir kaltinti vienam kitą!.. visus ginčus nutraukė Mėlynukas, eikim pažiūrėti, kas iš mūsų stebuklingos kibirkšties beliko, ar bemandravodami visai jos nepraradome?..
Iš tolo matėsi akmuo buvo subyrėjęs į mažyčius gabalėlius, kurie nuo sprogimo išsilakstė aplinkui, o jo vietoje matėsi duobė. Tik visai priėję lovliai ir Mantas jos dugne išvydo šalia vienas kito begulinčius keturis maišiukus ir kiekviename niūrojo bei raudonavo po kibirkštį.
Valio!.. sušuko Žalis, vyručiai, nors ir aprūkome, bet mum pasisekė...
Jis paėmė iš duobelės maišiukus ir užkabino kiekvienam draugui ant kaklo.
Užkabinai, tai užkabinai, bet ar tos kibirkštys neprarado savo galios? suabejojo Juodis. Juk toks stiprus sprogimas galėjo viską sugadinti...
Reikia išbandyti ir įsitikinti, pritarė Mantas.
Jie priėjo prie didelio akmens. Tada Žalis nusikabino nuo kaklo savo maišiuką ir užmetė ant jo kibirkštį. Tuoj pat kibirkštis sušnypštė, į šonus pasipylė baltos žiežirbos, pakilo juodas dūmas ir per akimirksnį akmens nė žymės nebeliko. Išbandė savo kibirkštis ir likusieji: Mantas be žymės sudegino nudžiūvusį didžiulį ąžuolą, Mėlynukas nedidelį žemės kupstą, o Juodukas miške buvusią nedidelę balą. Gera buvo kibirkštis, nes degino iš eilės viską.
Tai bent ginklas. Apie tokį svajoja visi ginklų išradėjai, bet jiems tos svajonės įgyvendinti nepavyksta... filosofavo Mėlynis.
Dabar pripažįstu, kad kibirkštis tikrai gera... Net vandenį ir tą sudegina, džiaugėsi Juodis.
Ugnis baisus ir geras ginklas, bet ji turi būti ir gerose rankose... Mes turim ją naudoti tik geriems darbams. Ar mes galėsime to laikytis? klausė į visus žvelgdamas Žaliukas.
Galėsime! atsiliepė visi trys. Jei kada suabejosime, tai tarsimės ir veiksime visi kartu.
28. Senelio sodyba
enelio sodyba buvo senų laikų. Pasakojo, kad prieš kelis šimtus metų čia buvusi garsi smuklė ir žmonės apsilankę joje patirdavo visokių nuotykių.
Iš vienos pusės palei namą buvo didelis senas sodas, o prie kitos, visai netoli, šliejosi didelis prūdas. Krantas vietomis buvo apaugęs medžiais ir ilga, kitur plynas apžėlęs neaukšta minkšta žolele. Čia buvo ir gerų paplūdimių, kur maudydamasis galėjai rasti seklesnių vietų.
Pats namas buvo tarsi iš dviejų dalių, kurių kampai buvo sudurti ir vidinio kiemo kampe styrojo keturių aukštų bokštas. Jame buvo gyvenami kambariai. Po namu ir bokštu buvo dideli rūsiai. Visas namas, jei neatsižvelgsime į bokštą, buvo trijų aukštų.
Nežinia kada, nežinia dėl ko, bet šito prūdo dugną buvo pasirinkęs pragaro Liuciferis ir po visu tvenkiniu, giliai žemėje buvo įruošęs pragarą. Išėjimas iš pragaro buvo prūdo dugne po didžiuliu niekieno, išskyrus velnius, nepakeliamu ir nepajudinamu akmeniu. Jei kas išeidavo iš pragaro į žemę, pirmiausia pragaro sargas atverdavo vartus, o paskui, pakėlęs didįjį akmenį, norintįjį išleisdavo į žemę. Išleistasis patekdavo į vandenį ir turėdavo, išnėręs į paviršių, plaukti į krantą. Dėl to žiemą, kai prūdas užšaldavo, Liuciferis iš pragaro nieko neišleisdavo. Norintysis išeiti turėdavo gauti paties Liuciferio leidimą. Tokiu leidimu kartais pasinaudodavo jaunas pragaro velniukas Pinčius.
Dabar lovliams ir Mantui teko spręsti patį sunkiausią uždavinį kaip nuo raganų keršto apginti senelį ir jo gražiuosius namus. Raganos galėjo bet kada atskristi, pasiversti kokia niekinga musele, įskristi į trobą ir čia, pasinaudojusios savo burtais, pridaryti visokių nelaimių ir piktai atkeršyti.
Ir mes net nežinosime, kad troboje šalia mūsų gyvena ragana, klausosi mūsų kalbų ir viską žino... išplėtęs išsigandusias akis aiškino Mantas.
Aš šiuo metu nieko kito nesugalvoju, kaip visą sodybą perkelti į kitą vietą ir užbūrus Pinčiaus lazdele padaryti raganoms ją nematomą. Tegu sau ieško kiek nori, o sodybos ir senelio nebematys ir niekada nebesuras... siūlė Mėlynukas.
Čia tai bent. Gerai sugalvojai. Bet ar tikrai taip galima padaryti? nepatikėjo Mantas.
Su ragana ir stiklainiu tai kaip tik taip padarėme, o kodėl negalėtume to paties padaryti su sodyba? Juk lazdelės dar nepametėme... užtikrintai kalbėjo Mėlynis.
Štai ji, kaip tik dabar mano rankose atkišęs rodė ją Juodis.
Bet šiandien to padaryti nebespėsime, abejojo Mėlynukas, juk reikia viską seneliui paaiškinti ir jis turi mums pritarti...
Taip pat sodybai reikia parinkti naują vietą. Ji turi būti ne tik patogi, bet ir visiems patikti, pridėjo Mantas.
Sutarė sodybą į naują vietą perkelti rytojaus dieną, o šįvakar viską aptarti su seneliu. Ilgai gaišti jie negalėjo, nes, galvojo jie, raganos jau seniai yra pasiruošusios veikti. O kai jos atsidurs sodyboje, ką nors daryti bus beprasmiška ir vėlu...
Kai seneliui Mantas viską papasakojo, jis tuoj pat apsisprendė, nes savo akimis buvo matęs kokia gudri yra ragana ir kokių baisių dalykų ji gali pridaryti. Senelis nedelsdamas pasiūlė sodybai vietą:
Ten kitapus miško, kur iš ežero teka skaidrus upeliukas, lankoje auga šakotas gražus ąžuolas, prie jo gražiai atrodytų iš naujo pastatyti mano namai...
Tą paskutinę naktį, kol sodyba tebebus senojoje vietoje, lovliai ir Mantas nutarė budėti ir saugoti namą.
Kad laiku suskubtų vienas kitam pagelbėti, visi trys lovliai ir Mantas nutarė per naktį burnoje laikyti mažyti švilpuką. Kuriam nors papūtus į jį, tuoj kiti trys išgirs jį ir atskubės pagalbon. Švilpynės buvo užburtos ir niekas kitas to garso girdėti negalėjo, tik jie keturi.
Pagaliau, palinkėję vienas kitam ramios nakties, visi nuėjo miegoti. Tik lovliai išsiskirstė kas kur: Mėlynukas užšoko ant aukšto ir įsirausė į spalius, Juodžius nušuoliavo į atskirai paprūdėje pastatytą nedidelį namelį, kur buvo įruošta jų vasarinė virtuvė, o Žalis pasiliko Manto troboje ir atsigulė žaliojoje žaislų dėžutėje.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama