|
|
13. Baimė
šaušus Kalėdų rytui, Mantas su seneliu nuėjo bažnyčion, pasveikino gimusį Jėzų ir kai grįžę namo, skaniai papusryčiavo, nuėjo prie eglelės. Abu norėjo pasmaguriauti kalėdinių skanėstų.
Seneli, kodėl nieko nesakei ir ką tu man dar čia po eglele pakišai?..
Aš nieko nepakišau. Gal, mums nesant, čia buvo atėjęs Kalėdų senis ir tau dovanų paliko...
Va, žiūrėk, yra net laiškas. Tu skaityk, o aš pažiūrėsiu, kas dar ten įsukta į popierių. Bet kokia lengva ta dovanėlė, turbūt kokie nors popieriai...
Kai atvyniojo ir pamatė, paskui perskaitė laišką, abiem net akys ant kaktos išlipo:
Pamanyk tik, tikra ragana... Seneli, aš jos bijau... prasitarė Mantas ir pasitraukė nuo stiklainio.
Nėra ko bijoti. Jei draugai padovanojo, pasakė ką galima daryti, ko ne, tai ir nereikia bijoti. Tik nedarinėk viršelio ir viskas bus gerai.
Šnekučiuodami abu žiūrėjo į stiklainį. Paskui į savo rankas paėmė jį ir senelis:
O, iš tikrųjų, koks lengvas... Lyg ne stiklinis būtų... Turbūt dėl to, kad išslydęs iš rankų nesusidaužytų... Gerai apžiūrėjęs, senelis tęsė. Matai, Mantai, tu ne tik gyvą raganą būsi matęs, bet ir laikęs ją savo rankose. Galėsi, kai pradėsi eiti mokyklon, net savo geriems draugams parodyti...
Jiems apžiūrinėjant, sukumpusi ir sudžiūvusi ragana bėginėjo stiklainio dugnu, kažką šnekėjo, bet jie nieko negirdėjo. Paskui ji rodė kažkokius ženklus ir mojavo rankomis, lyg kažko prašė. Netrukus Mantas pamatė, kaip ji užšoko ant mažos šluotelės ir pradėjo skraidyti. Pakilo lig dangtelio ir vėl leidosi žemyn, vėl kilo... Jam krito į akis jos kumpa ir ilga nosis ir be galo piktos akys, iš kurių tarpais lyg kokios kibirkštys ar ugnis taškėsi.
14. Nustebimas
iūrėk, žiūrėk, seneli, koks medis stiklainio viduje pradėjo augti, štai ir lapai skleidžiasi... Va, ir raganos nebeliko, ana koks gražus paukštelis atsitūpė ant medžio šakelės, žiūrėk, žiūrėk, kaip jis čiulba, tik mes nieko negirdime... Tai kokia įdomi ta senė.
Čia, Mantai, yra tikra ragana ir tavo trys draugai tau nemeluoja. Tokios dovanos visam pasauly niekas neturi, tik tu vienas. Aš tau pasakojau apie lovlius, dabar pats įsitikinai, kad nemelavau. Jie tau net laišką ir sveikinimus parašė. Na, o raganą galėjo padovanoti ir Kalėdų senis.
Mantas vis žiūrėjo į stiklainį, o ten, kaip kokioje stebuklų šalyje, vienas vaizdas keitė kitą. Štai jau nebeliko nei medžio, nei paukštelio, o po stiklainį šuoliavo piktas ir urzgiantis tigras. Jis gaudė dryžuotą zebriuką ir pagavęs pradėjo jį draskyti... Ir vėl viskas pranyko. Bet iš kažkur atsirado dumblėta bala, o joje plaukiojo dideli krokodilai. Jie buvo išalkę ir taikėsi vienas kitą suryti. Štai jau iš balos pasidarė didžiuliai smėlynai, vėjas kėlė dulkes, o per jas šliaužiojo drakonai, kelios didelės kobros ir smauglys. Stiklainio viršuje pasirodė erelis, jis puolė nedidelį driežiuką ir čia pat beskrisdamas jį prarijo...
Dabar tau Mantai, negalėdamas patikėti tuo, ką matė stiklainyje, ištarė senelis, nebereikės nei televizoriaus, nei kompiuterio. Čia matai tikrus gyvus padarus, tik tiek, kad jie nedideli. Bet tavo akelės geros ir to didumo užteks...
Gerai, kad jie nedideli ir negali iššokti iš to stiklainio...
Žiūrėk, nekišk nagų prie viršelio, jei jie iššoktų, pavirstų dideliais ir iš karto sudraskytų tave, dar kartą perspėjo senelis.
Mantas pasižadėjo stiklainio neatidarinėti. Jis tą dieną niekur nebėjo ir ilgai žiūrėjo, kas darėsi stiklainyje. O senoji ragana lyg suprasdama, kas jam patinka, rodė visokius vaizdus iš jo su seneliu skaitytų pasakų.
15. Eglelė užminga
raėjus Kalėdoms ir Naujiesiems Metams, stebuklingoji eglelė po truputį pradėjo gesti ir temti, o skanėstai trauktis ir galiausiai jie pasidarė tokie mažyčiai, kad ragaudamas nebegalėjai jausti nei jų kvapo, nei skonio. Eglės šakelės susitraukė, prisiglaudė prie stiebo.
Štai, patarė senelis, pati eglelė mums iškalbingai pasakė, kad iki kitų Kalėdų reikia ją palikti ramybėje. Kad neapliptų dulkėmis, apgaubsim balta drobule ir pakelsim į palėpę.
Gerai, pritarė Mantas, vis tiek dabar nieko nebegali nuo jos benuskinti, tik vietą troboje užima...
Patiesė ant žemės didelį baltą popierių, paguldė eglelę ir gražiai susukę, bei suraišioję galus, išnešė ir pakėlė ant aukšto.
Tegu ilsisi iki kitų metų, o prieš Kalėdas vėl parsinešime į trobą ir galėsim džiaugtis, kaip ir šiais metais.
16. Stiklainyje vanduo
radėjo eiti vėl įprastos dienos. Lauke speigėjo, skraidė snaigės, bet darėsi šviesiau. Dienos ilgėjo, nors tebebuvo dar trumpos ir greitai temdavo. Dabar Mantas daugiausia laiko praleisdavo prie stiklainio su ragana. Jos energija nesumažėjo, tebesmarkavo, kaip ir pirmąją dieną.
Ilgai į ją žiūrėdavo, o ji, tarsi perskaičiusi Manto mintis, darydavo tai, kas jam buvo įdomu. Ji norėjo susidraugauti su tuo berniuku, o paskui, pasitaikius kokiai progai, pasprukti į laisvę. Raganai be galo nusibodo tas ankštas stiklo namas, kuris užtvėrė jai kelią į platųjį pasaulį. Čia nieko jai negalėjo pagelbėti nė jos geriausia skraidomoji šluota, su kuria ji, būdama laisvėje, taip lengvai apskraidydavo visus pašalius. Ji kartais užsigalvodavo, prisimindavo savo drauges ir labai pykdavo ant jų, kam neatskrenda jos gelbėti. Juk tereiktų su kokiu pagaliu suduoti per stiklainį, jis sudužtų ir ji galėtų skristi į savo buveinę. Kasdien ji šūkavo, davė visokiausius nurodymus ir užburtus ženklus, siuntė signalus, bet nė viena jos draugė neatsiliepė, neatskrido ir net arti prie senelio namų nesirodė. Ji nežinojo ir nesuprato, kad stebuklingoji lovlių lazdelė buvo atskyrusi ją nuo viso pasaulio ir jos balso už stiklainio niekas negalėjo išgirsti. Ką sakydavo Mantas, ji puikiausiai girdėjo ir nė nepagalvojo, kad jos gali kas nors negirdėti...
Mantas mėgo daryti visokius bandymus ir jam prieš keletą dienų dingtelėjo mintis: O kas atsitiktų, jei aš pusę stiklainio pripilčiau vandens? Tada ragana turbūt sušlaptų kaip višta po palašu, o paskui imtų plaukioti su visais drabužiais. O gal nusirengtų ir po vandenį imtų duotis su apatiniais... Jau tiek dienų yra nesipraususi, pats laikas jai apsišvarinti... Tos mintys po kelių dienų jį pradėjo traukte traukti ir jis nebegalėjo atsispirti nepabandęs. Ne, jis jokiu būdu neatidarys stiklainio, o vandens prileis su švirkštu, kurį senelis laikė padėjęs lentynoje. Tiesa, švirkštelis nedidelis, bet Mantas neskubėjo ir, jei reikės, padirbės kelioliką dienų, bet vandens vis tiek pripils. Kai senelis su autobusu išvažiavo į miestą nupirkti maisto, jis plastmasiniam viršely su adata pradūrė nedidelę skylutę ir pradėjo švirkšti vandenį.
Iš pradžių užteks ir pusės stiklainio, o toliau pamatysime... kalbėjo pats sau.
Ragana, išvydusi pirmus lašus, labai apsidžiaugė, šoko laižyti vandenį, paskui prisigėrė kiek benorėdama. Mantas vis pylė ir pylė ir ragana, pasikėlus pridurkus jau braidžiojo iki pusės blauzdų... Paskui vanduo pakilo jai iki pilvo ir galiausiai iki kaklo. Tada iš kažkur atsirado maža valtelė, ji greitai įšoko į ją ir, vietoj irklo pasiėmusi savo skraidomąją šluotą, pradėjo irstytis. Taip greitai ir meistriškai ji plaukiojo, kad nustebino Mantą. Jei kas tave, pagalvojo jis, leistų lenktyniauti, visada užimtum pirmą vietą... Matyt tuos stebuklingus yrius daro jos užburtoji šluota. Mantui pasirodė, kad ji tik laikosi įsikibus į ją, o iriasi pati šluota. Dar kiek pasidarbavęs su švirkštu, nutarė baigti. Jis daug kartų buvo matęs valtelę ir net pats irstęsis ir čia, kiek pasižiūrėjus, jam nieko įdomaus nebebuvo...
Grįžęs iš miesto senelis nieko neįtarė, pagalvojo, kad vanduo ir valtelė stiklainyje tai naujos raganos išdaigos.
Kitą dieną, pritaikęs momentą, kai senelis kažko išėjo į lauką, Mantas vandens pripylė daugiau ir jis dabar užėmė jau du trečdalius stiklainio. "Ką ji darys, kai visai nebeliks oro, o visur bus vienas vanduo? Ragana, tarsi atsakydama jam, tuoj pat pasivertė žuvim ir pradėjo gyventi be oro. Plaukiojo, vartaliojosi ir puikiausiai jautėsi. Paskui ji pasivertė į juodą jūros aštuonkojį, kurio kaktoje žybsėjo dvi piktos akys. Tas padaras, nors ir nedidelis, ne tik gerai plaukiojo, bet su čiuptuvais siurbėsi prie stiklo, lipo į viršų, slinko arčiau prie dangtelio ir, Mantui atrodė, norėjo jį atidaryti: vis kišo čiuptuvus už dangtelio krašto ir norėjo jį pakelti. Mantas išsigando ir dabar jau panoro iš stiklainio vandenį išpilti, bet nebebuvo kaip: viršelio atidaryti negalėjo, nes bijojo paleisti raganą, o švirkšto adata buvo per trumpa, nepasiekė vandens ir jis negalėjo jo bepašalinti.
Ragana, matydama, kad jos čiuptuvai viršeliui pakelti per silpni, pasivertė į kardžuvę. Tada nuo dugno įsibėgėjusi šokdavo iš vandens ir, smailia kaip adata nosimi, norėjo sukapoti plastmasinį stiklainio dangtelį. Mantas matė, kad jai pasisekė viršely pradurti keletą skylučių, bet jos buvo mažesnės už tą, kurią buvo padaręs su švirkšto adata... Gali šokinėti, nieko tau neišeis... Pro tokią mažą skylutę tu niekaip neišlįsi, ramino jis save. Paskui ragana kažin kur visai pradingo ir Mantas labai išsigando, nes pagalvojo, kad jai pasisekė pasprukti. Tik vėliau, gerai įsižiūrėjęs į vandenį, jis pamatė, kad stiklainyje plaukioja sprindžio ilgumo gyvas siūlas. Jis buvo plonesnis už švirkšto adatą... "Velnias, nusikeikė Mantas, matai kokia ji gudri. Jeigu tik tas siūlas galėtų pasiekti viršelį, tikrai, kad išlįstų laukan. Viena laimė, kad nepripyliau pilno stiklainio... ramino jis save, bet buvo išsigandęs, nes prisiminė lovlių paliktą raštelį.
17. Nelaimė
šgirdęs, kad grįždamas iš kiemo senelis daro priemenės duris, Mantas greitai apšluostė nutiškusį vandenį ir atsitraukė nuo stiklainio. Kad nieko nepastebėtų, reikia pasitraukti, spėjo dar pagalvoti.
Lauke traukia šaltis, pratarė trindamas sušalusias rankas senelis.
Bus ledo, galėsiu eiti su rogutėmis... noriai įsijungė į pokalbį Mantas.
Nušalsi nosį... Reikės palaukti, kol nors kiek atšils.
Paskui, žvilgtelėjęs į stiklainį, senelis nejuokais išsigando:
O kur dingo ragana? Aš jos stiklainyje visai nebematau...
Nespėjus Mantui nė prasižioti, senelis čiupo stiklainį, norėjo jį apžiūrėti pakėlęs arčiau akių, įsitikinti ar tikrai nebėra raganos. Kadangi jis buvo pripiltas vandens ir labai pasunkėjęs, stiklainis išsprūdo jam iš rankų, krito ant žemės ir sudužo... Jie abu pamatė, kaip ant šluotos atsisėdusi ragana nuskrido ir pasislėpė už knygų sekcijos.
Seneli, ką tu padarei?! šaukė Mantas. Paleidai raganą...
Kodėl neperspėjai, kad stiklainis taip pasunkėjo?
Juk buvo sakyta, kad visada reikia būti atsargiems, o tu kėlei gerai jo nesuėmęs ir dėl to jis iškrito... tarsi negirdėdamas senelio žodžių, Mantas varė toliau. Jis bijojo ir nedrįso prisipažinti, kad darė bandymus ir dėl to įvyko ši nelaimė. Kadangi stiklainis sudužo, niekas nieko nebegalės suprasti ir aš liksiu nekaltas, pagalvojo.
Išsigandęs senelis tik bepasakė:
Kol ji tebėra troboje, bandykim ją sugauti ir uždarysime kitame stiklainyje.
Jie ėmė jos ieškoti, vertėsi po knygas, atitraukė nuo sienos sekciją, iškratė žaliąją žaislų dėžutę. Kelis kartus jie matė pro pat nosį švystelėjant raganos šešėlį su šluota, bet ore ji buvo vikri, kaip paukštis ir jie niekaip negalėjo jos pagauti. Ji toli neskrisdavo, tuoj pat nutūpusi kur nors užlįsdavo ir pasislėpdavo. Dabar visa trobos asla buvo priversta knygų, drabužių, patalynės jie abu lakstė ir šokinėjo iš vieno kampo į kitą, visur ieškojo raganos, gaudė ją, bet viskas buvo veltui...
18. Lovlių pasirodymas
isą tą sumaištį puikiausiai girdėjo ant grindų iškratyti lovliai. Jie nebegalėjo apsimetinėti, kad nieko nežino ir yra negyvi. Visi trys, kaip kieno įsakyti, pašoko į kojas ir atsistojo trobos vidury ant numestos didelės enciklopedinės knygos:
Kas čia darosi? klausė Mėlynis, tokios betvarkės, kaip gyvas, troboje niekada nėra buvę.
Mantas iš nuostabos vos nenugriuvo. Žiūrėjo akis išplėtęs ir vis dar negalėjo patikėti, kad lovliai gali būti gyvi, kaip žmonės judėti ir kalbėti. Iš pradžių pamanė, kad čia niekas kitas, o tik pasprukusios raganos burtai. Bet vis tiek, girdėdamas lovlius kalbant ir žiūrėdamas į sustojusią ant knygos trijulę, atsakė:
Seneliui iškrito iš rankų stiklainis ir sudužo...
Kaip jis galėjo sudužti, juk buvo toks lengvutis ir skraidė kaip balionas? nepatikėjo Mėlynukas.
Tas ir yra, kad jis buvo labai sunkus, atsiliepė tarsi pasiteisindamas senelis. Jis tik dėl to man išsprūdo iš rankų ir nukritęs ant grindų sudužo...
Keista, jis neturėjo būti sunkus. Ar čia kokią išdaigą nebus iškrėtęs Mantas? bepasakė Žalis.
Mantas iki ausų paraudo, bet tylėjo. Jam buvo gėda prisipažinti: jis nenorėjo pasirodyti kaip neklaužada ir nesugebantis suprasti paprastų dalykų... Ir svarbiausia, kad buvo nelaimės didžiausias kaltininkas...
Ar aš nesakiau, kad nerizikuokim... Tada nepaklausėt, dabar teks srėbti, ką išsivirus... priekaištingai užbaigė Mėlynis.
Kad jau paleido, tai padėkim jiems ieškoti ir gaudyti... Gal visiems kartu pavyks tą pikčiurną sugauti...
Lovliai, kaip dideli, statūs žmogiukai lengvai šokinėjo po kambarį: strykteli ant sekcijos, besiveizint jau po ja, ant stalo, Mantas nespėja nė mirktelėti jau atsidūrė po juo... Ir buvo tokie greiti, kad Mantas nespėdavo jų nė sumatyti. Jie teturėjo viena, bet labai stiprią kojelę ir ant jos laikėsi nė kiek ne blogiau, kaip žmonės ant dviejų. Kai jie išnaršė visą kambarį ir raganos aptikti negalėjo, Žaliukas nusiminęs pratarė:
Pavėlavom. Ta giltinė iš mūsų namų jau bus suspėjusi pasprukti...
Dabar mums iškils daug pavojų ir prisieis daug vargti... Kitaip negalėsime išsigelbėti patys ir išgelbėti senelio su Mantu. Mantas dar nežino ir net neįsivaizduoja, kiek pasauly yra raganų ir kokios jos piktos... Dabar ir aš prisipažįstu suklydau, kad nepaklausiau tada Mėlynio ir Mantui Kalėdoms dovanų atnešėme raganų vyriausiąją. Bet dabar kelio atgal nebėra, mum reikės iš paskutiniųjų gintis nuo raganų keršto ir kartu galvoti, kaip jas nugalėti,užbaigė Juodis.
19. Ragana pameta šluotą
aulo boba, pamačiusi po kambarį bestrikinėjančius net trejetą mažų žmogiukų, kurių vieną ji buvo mačiusi miške prie laužo, labai išsigando. Nors ji buvo maža ir pasislėpusi už didelio paveikslo rėmo, bet galvojo, kad tie žmogiukai greitai ją suras ir pagaus. Ji nebelaukdama nuskrido prie sienoje buvusios orlaidės, greitai pasivertė tarakonu ir šiaip taip prasispraudusi pro tankų metalinį tinklelį, išlindo į orlaidės ertmę. Tik niekaip per tinklelio akutę negalėjo ištraukti savo greitosios šluotos. Tą jos krebždesį su šluota išgirdo lovliai ir tuoj atstriksėjo į virtuvę. Jie iškart pamatė, kaip nuo orlaidės tinklelio kažkas nukrito ant žemės. Tuojau pat surado ir paėmė nuo grindų nukritusią greitąją raganos šluotą:
Mėlynuk, akimirksniu striktelėk ant stogo ir sučiupk visus, kas bandys išlįsti iš orlaidės.
Bet jie nebespėjo. Ragana, pajutusi pavojų, paliko šluotą likimo valiai, pasivertė paukščiu ir išskridusi į lauką greitai pasislėpė žabų krūvoje.
Kai nieko nepešęs Mėlynukas grįžo į trobą, Žalis pasakė:
Nieko ten nepamačiau, ji suspėjo pasprukti.
Po tų žodžių, giliai atsidusęs Juodis, kreipėsi į Mantą:
Mes visi trys jau turime po vieną užburtą daiktą, tad raganos šluotą paliksime tau. Tu privalai visada ją nešiotis su savimi. Ji maža ir geriausiai laikyti kišenėje. Žinok, jeigu ją kur padėjęs pamirši, ragana iš karto ją pasiims, nes tai pati geriausia jos skraidomoji šluota... Šluotos dažnai prireiks tau pačiam, nes kai ją apžergsi, ji supras visas tavo mintis ir greitai tave nuneš kur tik panorėsi... Tu su ja galėsi pasprukti iš tokių vietų, kur kitiems atrodys, kad išsigelbėti jau niekam niekada nebeįmanoma...
Mantui labai patiko stebuklingoji šluotelė ir jis pažadėjo visada ją saugoti, niekam neatiduoti, nė su kuo apie ją nekalbėti.
20. Raganos urvas
e šluotos raganai skristi buvo sunku, beturėjo pusę jėgos ir greičio, bet vis tiek ištrūkusi iš stiklainio labai apsidžiaugė: Viskas niekai, parlėksiu apsižergsiu atsarginę šluotą, nors ji ir ne tokia greita. Dabar kuo skubiau reikia parsigauti namo, gerai pailsėti ir sukvietus gerai jas išbarti visas savo drauges... Niekada nebūčiau patikėjusi, kad nė viena taip ir neatlėks, nepadės man išsivaduoti... Ne veltui sako tikrą draugą pažinsi nelaimėje... Štai kokia karti mano gyvenimo pamoka...
Ragana gyveno neprieinamų ir labai aukštų kalnų giliame urve. Jo anga išėjo prie pat verdančio ir iš žemės gelmių ugnimi ir baisiu karščiu bei nuodingomis dujomis spjaudančio kraterio. Požemio karštis ne tik atbaidydavo gyvus padarus, bet ir šildydavo raganos urvą, jai niekada nereikėdavo kurti pečiaus, ar tiesti kokių šildymo vamzdžių. Visokie žvėrys ir paukščiai negalėdavo nei prieiti, nei priskristi prie jos urvo, nes bijodavo įkristi į rūkstančius ir liepsnomis besitaškančius verdančio kraterio nasrus. Krateris nuo viso pasaulio mane apsaugo geriau už devyngalvį slibiną... Jis neužmiega nei dieną, nei naktį ir neprašo jokio atlyginimo... džiaugdavosi ragana savo protu ir puikiu išmanymu, nes pati buvo parinkusi urvui vietą, o paskui ir išsikasusi bei įsiruošusi jį...
Pakliuvęs į urvą ir eidamas į kalno gilumą būtum atsidūręs į tvirtas akmenines duris, už kurių buvo įtaisyti keturi dideli kambariai. Pirmajame išilgai stovėjo didelis stalas, kur susirinkusios raganos puotaudavo. Antrajame stovėjo plati raganos lova čia ji miegodavo. Trečiajame buvo sudėti ir užmigdyti arba grandinėmis prirakinti prie sienos visokie jos užburti daiktai ir gyviai, o prie ketvirtojo durų stovėjo išsižiojęs ir ugnim kvėpuojantis didelis, vietoj gaurų ugnimi apsidengęs ir visą laiką degantis šuo. Ketvirtojo kambario durys dar buvo užrakintos devyniais raktais, kuriuos ragana, vaikščiodama po savo namus, nešiojosi priejuostės kišenėje. Kambario viduje lenciūgais prirakinti prie sienos pusgyviai kentėjo visi didžiausieji jos gyvenimo priešai. Kai kurie jų buvo uždaryti dėžėse, kurios buvo panašios į karstus. Jie nebuvo visai mirę, bet kentėjo nuo visokių raganos sugalvotų pinklių.
Ji retai teužeidavo į ketvirtąjį kambarį, o užėjusi visada džiaugdavosi matydama kaip kenčia jos pasmerktieji žmonės. Ji visus ne tik kankino, bet neduodavo valgyti, priėjusi visokiais įmanomais būdais tyčiodavosi. Jai ypač patikdavo žiūrėti, kaip kamuojasi sulysęs ir į žmogų nebepanašus gražus jaunikaitis karalius jos buvęs vyras, kurio karalystę ji nuskandino po žeme ir kuri dabar vadinosi Požemio karalyste.
Prieš kelioliką metų jaunikaitis buvo tos karalystės valdovas. Kai jis su kariuomene išvyko ginti nuo priešų karalystės, ragana kažkur pražudė jo du mirusios pirmosios žmonos sūnelius. Paskui, kai žiniuonis jam paaiškino, kad jo žmona yra jauna mergaite pasivertusi sena ragana, kad ne kas kitas, o ji pati pražudė jo vaikus, jis suėmė ją, uždarė pilies požemių kalėjime ir nuteisė mirties bausme. Bet ragana, pasinaudojusi burtų galia, paspruko iš požeminio kalėjimo, paskui sugavo jį patį ir parsitempusi į savo urvą, ketvirtajame kambaryje geležinėmis grandinėmis prirakino prie akmeninės sienos. Tą Požeminę karalystę, kaip kalėdinę dovaną, ragana neseniai padovanojo ištikimiausiai savo draugei Fimfai.
Čia kentėjo ir į kitas jaunikaitis, kuris gatvėje, matant ir girdint daugeliui žmonių, lengvabūdiškai ir bjauriai kažkada buvo iš jos pasijuokęs. Buvo čia ir kitų kalinių, kurie vargais negalais buvo atėję prie jos urvo ir norėjo ją suimti bei išvaduoti savo brolius, seseris ar draugus... Jiems nepasisekė, nes urvo viduje, pačioje palubėje ant uolos iškyšulio stovėjo bemaž nematomas juodas varnas, kuris dieną ir naktį akylai saugojo urvą ir visada kranktelėdavo pranešdamas raganai apie iškilusius pavojus ir neprašytus svečius.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama