Į pagrindinį

7. Viesulas išnešė eglelę          

ž lango viesulas ir pūga dar labiau įsisiautėjo, pagriebė iš balkono jo gražiąją eglelę ir pradėjo nešti į dangų. Mantas pradėjo šaukti:

            — Seneli, seneli, viesulas mūsų eglelę išnešė!..

            Kai senelis atbėgo, eglelė, lyg nenorėdama niekur skristi, dar keletą kartų kiemo vidury leidosi žemyn, bet paskui smarkiai nėrė į viršų ir sniego sūkuriuose dingo iš akių.

            — Ar tu būsi matęs,— aimanavo senelis.— To dar mano amžiuje nebuvo... Ėmė ir išnešė mūsų gražiąją eglelę... Ar tu galėjai net pagalvoti?..

            Paskui jie išėjo į kitą kambarį, ir pro langą pažiūrėjo į kitą kiemą. Čia buvo giedra, pro debesis tarpais spingčiojo saulė.

            — Jau ir audra praėjo,— atsiduso nusiminęs Mantas, — bet eglelės nebeturime...

            — Kaip praėjo, ar negirdi, kaip vėjas staugia?— atsiliepė įsiklausęs senelis.

            — Bet pažiūrėk pro langą, tuoj pat saulė švies...

            Mantas buvo teisus, bet kažkur visai netoli baisiai stūgavo vėjas... Pažvelgė pro kitą langą ir pamatė, kad antrajame kieme tebesiautė didysis viesulas, nešė ir blaškė daugybę sniego ir balkonas jau buvo pripustytas ir užverstas iki pat langų viršaus.

            — Ak, Tu Dieve šventas, kas čia dabar darosi?.. Pro vieną langą žiūrint — audra, pro kitą — saulė... To dar nebuvo... Ar ne pasaulio pabaiga atėjo, kad tokie stebuklai dedasi? Nieko nebegaliu suprasti, nei pasakyti...

            Mantas išplėtęs akis žiūrėjo į senelį ir taip pat baiminosi.

            — Persižegnokim ir pasimelskim, kad piktosios dvasios nusiramintų... Čia niekas kitas — tiktai jos...

            Tuo laiku ragana jau buvo tiek prisišėlusi, kad stačiai nukrito ant stiklainio dugno ir nebegalėdama pajudėti elsėjo. Jai nurimus, tuoj pat ir viesulai, tarsi jų visai ir nebūtų buvę, nurimo. Tik aukštos sniego pusnys viename kieme liudijo, kas čia darėsi prieš keletą minučių. Senelis pagalvojo, kad nuo pikto viesulo juos išgelbėjo malda. O gal taip ir buvo, nes kažkas iš raganos atėmė paskutines jėgas, ir ji pagaliau turėjo nurimti.

 

8. Stiklainio užkerėjimas           

ovliai, visą dieną išgulėję dėžutėje ir nedrįsę seneliui rodytis ir ką nors jam patarti, kai Mantas nuėjo miegoti, greitai sukilo ir pamatė kas per dieną buvo atsitikę. Iš karto suprato — tai stiklainyje uždarytosios raganos išdaigos.

            — Ar nesakiau — neprasidėkime su raganom,— vėl pradėjo savo giesmelę Juodis.— Ir žinokit, tai dar ne viskas, gryni niekai, nes ateity mum teks patirti dar didesnių netikėtumų ir vargų.

            — Niekus tauški,— prieštaravo Žaliukas,— mes nuo jos apžavų taip apsidrausime, kad šiuose namuose bus ramu, kaip bažnyčioje...

            Žalis tuoj pat pasiėmė Pinčiaus lazdelę, priėjo prie tos vietos kur buvo užkasta ragana, pasakęs „Murki — murki“, paprašė lazdelės, kad niekas niekada iš stiklinės negalėtų girdėti jokio garso, išduoti kokio nors ženklo ir sudavė per sniego pusnį.

            — Pamatysit, nebebus pasauly jokių šitos kaulo bobos išdaigų. Dabar ji gyvens kaip beorėje erdvėje, niekam nieko nebegalės nei pasakyti, nei padaryti, nes niekas daugiau nebeišgirs nei jos balso, nei bepamatys kokio kito ženklo... O dabar imsimės žygių senelio ir Manto eglelei surasti. Juk negalima taip palikti ir būtume visai negarbingi, jei jiems šįmet miške reikėtų ieškoti kitos eglelės.

            — Bet mes nežinome kur ji yra. Gal viesulai ją nusinešė ir pakėlė į patį dangų, ar dar dievai žino į kurį pasaulio galą nutrenkė,— nepasitikėdamas Žalio žodžiais abejojo Mėlynukas.

            — O kam esame mes? Ar mes negalime padėti Mantui su seneliu, kai juos ištiko tokia nelaimė?— neatslūgo Žaliukas.

            Jis tuoj kiekvienam lovliui paskyrė po pasaulio šalį, kurią šiąnakt kiekvienas turėjo apšuoliuoti ir apšniukštinėti. Kadangi šalys yra keturios, o jų tebuvo trys, sau pasiliko dvi.

            — Turime apžiūrėti kiekvieną sniego kupstelį, kiekvieną trobą ir po dviejų valandų vėl čia susitikti.

 

9. Atsirado eglelė           

ie visi trys didžiuliais šuoliais tiesiog skriste išskrido iš kiemo. Laukuose, ant trobų stogų buvo prikritę nemažai sniego. Eglių ir pušų šakos buvo nulinkusios. Danguje švietė mėnulio pilnatis ir jie aukščiau pašokę aiškiai matė nedideles kaimo trobas, tolimus laukus ir miškus. Per porą valandų apskraidė jie, apžiūrėjo ką tik bebuvo galima, bet nieko neradę, jau šuoliavo atgal. Tik Žalio vis nebuvo. Ir teko jo laukti visą pusvalandį. Pagaliau suprakaitavęs, bet laimingas atpyškėjo ir jis:

            — Bus gerai!— pakeltu balsu šūktelėjo dar dorai neišsikapstęs iš pusnies,— atsirado eglė ir ne bet kokia, o jau gatavai papuošta — tik statyk kambarin ir džiaukis, šok ratelius...

            — Kur, kaip?— stebėjosi Mėlynukas su Juodžiu.

            — Ogi pačiame miško viduryje... Tos jaunosios raganos nebesulaukusios savo kaulo bobos, nutarė pačios puošti eglelę ir linksmintis be jos. O jau kaip ta eglelė papuošta, jūs nė įsivaizduoti negalite... Nepasakosiu, neužilgo visi trys ten nukaksime, patys įsitikinsit. Mes ją su visais raganų papuošalais ir atidanginsime į senelio balkoną, tik reikia tuoj pat iš jo išvalyti sniegą. Tad kibkim visi ir sutvarkykim.

            Nepraėjus nė geram pusvalandžiui, balkone neliko nė mažiausios snaigelės. Net žiūrėti buvo gražu, kaip lovliukai sutartinai dirbo, viską išvalė.

            — O dabar visi mauname į mišką. Eglelė jau bus papuošta ir pats laikas ją parnešti ir įteikti tikriesiems jos šeimininkams. Tik turime būti atsargūs. Juk raganos gali mus suuosti ar išgirsti...

            Gūdžiam didžiulio miško vidury, po šakotu ąžuolu, gražioje aikštelėje, kur bemaž visai neužpūtė žiemos vėjas, visomis pasaulio spalvomis žibėjo uždegta eglelė. Tos spalvos kartas nuo karto keitėsi. Lovliai pamatė, kaip vienu akimirksniu iš visos eglelės beliko tik graži, spalvinga Laumės juosta, o po minutės jau subangavo jos vietoje didelė šešiakampė žvaigždė, o dar po to — eglelė pražydo visokių vasaros gėlių žiedais... Lovliai net išsižiojo, tokia įdomybė jiems net kvapą užspaudė ir net pamiršo ko čia atėję. Matyt ta eglelė buvo užburta, nes jie jau visi trys buvo susiėmę rankomis ir beeiną šokti ratelio, tik Žaliukas buvo nenuveikiamas ir greitai susiprotėjo.

            — Vyrai,— kumštelėjo jis alkūne,— ką mes darome? Juoduk, duok greičiau Pinčiaus lazdelę. Aš tuoj labai susimažinęs, nutaikęs tarpelį, kai raganos nusisuks, šoktelėsiu, palįsiu po eglele ir pasislėpsiu, o paskui, kai jos užsiims kuo nors kitu ar užsiplepės, greitai sumažinsiu eglelę, įsikišiu į savo švarkelio kišenę ir atšoksiu atgal pas jus. Jei kuri ragana mus pamatytų ir pradėtų vytis bei gaudyti, tai ją reikia patiesti kaip ir kaulo bobą, o paskui ją uždarysime į kitą stiklainį ir taip pat paslėpsime.

            Jie veikė tyliai ir raganos pasislėpusių pusnyje lovlių nepastebėjo. Bet atsitiko nelaimė. Kai susimažinęs Žalis šoktelėjo, prie eglelės, pūstelėjo vėjas ir nunešė jį vienai raganai tiesiai ant nosies.

            — Tfiu,— nusispjovė ta,— matai jau nuo mūsų šilumos kažkokie miško musulai atsigavo ir pradėjo net tokiam šalty skraidyti...— Ir atsivėdėjusi trenkė plaštaka sau į nosį. Jei lovlis nebūtų spėjęs striktelėti ant žemės, būtų suplotas kaip keptuvėje blynas. Bet jis ne tik greitai paspruko, bet ir gerai pasislėpė.

            Kai pagaliau lovliai nusinešė eglę ir aikštelėje jos nebeliko, visos raganos atsisuko į tą vietą, nustėro ir pradėjo krapštyti akis, nes pagalvojo, kad miega ir pradėjo sapnuoti. Bet eglelės, ir akis prasikrapščius, nebeišvydo. Jos nebebuvo, iš tikrųjų buvo dingusi. Raganos, nebepasitikėdamos viena kita, manė, kad kuri nors krečia kalėdines išdaigas. Dėl tokių netikėtų ir akiplėšiškų dalykų visos dar labiau sunerimo:

            — Brangiosios, prašau tokiais dalykais nejuokauti!..— piktai šūktelėjo artimiausioji kaulo bobos draugė.— Aš ant eglutės šakelės, kad būtų gražiau, buvau pririšusi stebuklingąjį požemio raktą ir jei jis pasimes, tai išdaigininkei galvą nusuksiu...

            Jos atidžiai susižvalgė viena su kita ir tuoj pat suprato, kad iš tikrųjų įvyko kažkas baisaus. Kalbėjusioji tik besidžiaugė, kad buvo pasidariusi antrąjį atsarginį raktą ir dar galės patekti į savo rūmus...

            — O aš prie šakelės pririšau savo stebuklingąją ugnį...— aimanavo kita ragana.— Juk tai pati brangiausia mano dovana, kurią šio vakaro grožiui aukojau...— Ji stovėjo tarsi stabo ištikta ir vos nerovė nuo pusplikės ir neprotingos savo galvos paskutinių plaukų...

            Bet nė viena neprisipažino ir nepasakė, kad čia pašposavo ji.

            — O visi stebuklingieji mūsų kalėdiniai žaisleliai... Ar jums jų negaila?— inkštė trečioji.

            Tada geriausioji kaulo bobos draugė viltingai užbaigė:

            — Nenusiminkime, tuoj pat sėskime ant šluotų — ir visos į kelią. Žūt — būt turime surasti eglelę, nors tektų ir žemę kiaurai perkasti...

            — Aš jums sakiau, kad ir mūsų valdovei atsitiko kas nors nenumatyto ir baisaus. Supraskit, jei mum iš pat panosės kažkas galėjo nušvilpti tokią eglę ir mes nepamatėme — kas, tai ten, kol mes besugrįžom, galėjo nušvilpti ne tik mūsų motiną, bet ir visą mišką...

            — Teisybę sakai,— pritarė visos ir pasižadėjo ieškoti ne tik eglės, bet ir vyriausiosios raganos — kaulo bobos.

            Sušvilpė, sukaukė vėjai miško aikštelėje ir raganos išskrido ieškoti netikėtai pradingusios eglės. O lovliai tuo laiku buvo sniego pusnyje ir viską aiškiai girdėjo.

            — Ar išgirdot ir supratot, ką jos pagiedojo? Dabar savo rankose turėsime viską: viską deginančią ugnį ir raktą nuo požemių karalystės... Ir dar tokią gražią eglelę... Tai pasidžiaugs Mantas su seneliu, tai bus laimingi...

            — Neskubėk,— vėl prieštaravo Juodis.— O kas bus jei raganos pamatys tą eglelę senelio namuose, kas atsitiks su jais ir su jų namais?

            — Būtų baisu,— įsiterpė Mėlynukas.

            — Nieko baisaus nebus, mus išgelbės Pinčiaus lazdelė. Padarysime taip, kad nei eglelės, nei jos žaisliukų iš lauko niekas negalėtų matyti. Viskas pasimatys tik tada, kai įeisi į trobą. Padarysim, kad raganos skraidydamos ant šluotų nieko negalėtų matyti.

            — Tiktai taip... Kitaip aš neleisčiau tos eglės, nors ji ir graži, ir stebuklinga, įnešti į senelio namus...

            Paskui Žalis dar pasakė:

            — Tą baisiąją ugnį aš pasirišiu po kaklu ir saugosiu pats,— ir užsirišo maišiuką su žaižaruojančia kibirkštimi.— Požemio karalystės raktą duosime saugoti Žaliui, o tu Juodžiau jau turi Pinčiaus lazdą...

            Paskui jie visi sušoko į senelio balkoną, su Pičiaus lazdele padarė iš lauko eglutę nematomą, pastatė ją, ir nuėjo ilsėtis į savo dėželę.

 

10. Manto nustebimas           

ytmety, vos pramerkęs akis Mantas nebegalėjo pažinti savo kambarėlio, nes ant jo sienų kas kelios sekundės mainėsi spalvos ir buvo šviesu kaip vasaros rytmetį. Iš pradžių jis pagalvojo, kad lauke kas įjungė mašinos žibintus ir švytina į langus, bet paskui pasukęs galvą į balkoną, išvydo kad šviesa ir besikaitaliojančios spalvos sklinda iš ten. Pagaliau visas balkonas tartum priplūdo degančių dulkių ir jos švytėjo pereinamosiomis vaivorykštės spalvomis.

            — Ar neįmetė kas balkonan spalvotosios degančios raketos,—pagalvojo,— velniai dar trobą uždegs...

            Jis kulversčiais išvirto iš lovos ir pribėgo prie lango. O kai pamatė po pat langu visokiomis spalvomis degančią eglutę ir pilnas šakas prikabinėtų visokių skanėstų, kurie buvo apsukti spalvotais blizgančiais popierėliais, jis išsižiojo ir netekęs amo nebegalėjo sučiaupti lūpų... Paskui, kai visa eglutė pavirto į spalvotą švytinčią žvaigždę, Mantui ant galvos atsistojo visi plaukai ir jo galva pasidarė panaši į kieme vasarą bėgiojantį ežį. Bežiūrėdamas sušalo, šoko rengtis. Bet vis žiūrėjo į eglutę ir dėl to atbulai apsivilko kelnes, atkairiai apsiavė batus ir tada visa gerkle pradėjo šaukti senelį. Išsigandęs įkuitiniavo pas Mantą senelis ir buvo ne mažiau priblokštas. Nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Bet vis tiek jis buvo gudresnis už Mantą: tuoj pat atidarė balkono duris ir abu sukibę pradėjo tempti eglelę į vidų. Kai benešdami prikišo prie jos nosis, pajuto, kaip gardžiai ji kvepėjo ne tik šviežiu mišku, bet ir saldumynais. Ir tas kvapas buvo toks viliojantis ir gundantis, kad ne tik Mantas, bet ir senelis nebegalėjo susilaikyti ir nutarė tuoj pat kiekvienos rūšies skanėsto nusiskinti ir paragauti.

            Abu nustebino ir švariai išvalytas balkonas: jame nebebuvo ne tik sniego, bet ir jokios kitos dulkelės.

            Kai Mantas paėmė didelį šokoladinį saldainį ir pakėlė žirkles norėdamas jį nukirpti, įvyko dar vienas stebuklas — jis, kaip nunokęs obuolys, pats įkrito jam į saują, ir po to pasigirdo trumpa graži melodijėlė ir po to ant eglutės šakelės atsirado kitas, bet toks pat saldainis... Jis tuoj prie eglelės pasišaukė senelį ir paklausė, kokio skanėsto jis norėtų. Kai senelis parodė, Mantas paliepė:

            — Dabar paimk žirkles, prieik ir nusikirpk.

            — Mantai, gal palaukiam Kalėdų. Jei taip imsim ir šveisim, nieko nebeliks...

            — Nepergyvenk, liks,— paprieštaravo Mantas...

            Tada senelis paėmė, raguolį ir kai tik prikišo žirkles, raguolis pats įkrito jam į saują, o pasigirdus melodijai, ant šakelės atsirado kitas.

            — Tai ta eglelė nenuvalgoma... Ar tu čia kokius šposus kreti?— nebesuprato senelis.

            — Jokių šposų, seneliuk,— mūsų eglelė stebuklinga, nenuvalgoma... Tai prisivalgysim dabar visokių skanėstų...— džiaugėsi Mantas, nes jis nuo pat mažų dienų buvo didelis smaližius.

 

 

11. Manto spėlionės ir dar vienas stebuklas           

ai abu priprato prie švytinčios ir skanėstus į saują barstančios eglelės, išėjo į balkoną apsižvalgyti ir įsitikinti, ar kas pašalinis nematė jų nepaprastos eglelės.

            — Matai, kaip visur švaru, jokio sniegelio, lyg vakar visai nebūtų siautusi pūga. Ir kas čia per naktį taip sutvarkė?— tartum su savimi kalbėjo senelis.

            — Kas, kas — juk pats sakei, kad naktimis atsigauna lovliai... Tikriausiai jie čia viską ir sutvarkė. Turbūt ir stebuklingąją eglelę jie mums padovanojo...

            — Turbūt, Manteli, kad tu teisybę sakai... Bet niekur nesu girdėjęs apie tokias egleles, net pasakose senieji žmonės nėra pasakoję... Aš vis tiek kol kas negaliu suprasti, kas čia darosi...

            Jie linksmai praleido tą dieną. Mantas kartkartėmis bėgo į gerąją trobą ir žiūrėjo į švytinčią eglelę. Vis galvojo — ar beras ją? Juk kaip stebuklingai ji atsirado, taip pat galėjo ir pradingti... O lauke po truputį šalo, artėjo aiški ankstyvos žiemos naktis. Sužibo tūkstančiai žvaigždžių.

            — Mantai, po tokių keistų šios dienos nuotykių, išeikime į lauką, gal praskaidrės galvos, pasidarysim protingesni ir suprasim, kas čia atsitiko...

            — Bet kol mūsų nebus, ar kas neįsilauš į trobą ir nepavogs mūsų eglės?

            — Na, jau... Juk duris užrakinsim ir raktą įsidėsim kišenėn...

            — Gerai, seneli, išeikime. Tu man dar parodysi naujų žvaigždžių, Didžiuosius ir mažuosius Grįžulo ratus aš jau žinau... Dabar parodysi Pegaso žvaigždyną... Pasižiūrėsim pro langą į savo švytinčią eglelę. Turbūt ne tik mūsų kambarys, bet ir visas kiemas, lyg jame degtų šimtai žvaigždžių...

            — Be jokių abejonių...

            Bešnekučiuodami jie apsirengė ir išėjo. Kai pažvelgė į turėjusį švytėti langą — nepatikėjo savo akimis — jame nesimatė nė menkiausios švieselės. Buvo toks pat, kaip ir visi kiti.

            — Mūsų eglelė jau kažkur dingo...— pirmas sušuko Mantas.

            Netrukus tuo įsitikino ir senelis. Jis tik tiek bepasakė:

            — Mantai, visada prisimink vieną teisingą žmonių pasakymą: labai nedžiaukis radęs ir niekad negailėkis pametęs... Tada bus lengviau gyventi. Turbūt mum nereikėjo varstyti durų ir eiti į kiemą. Kad būčiau tavęs paklausęs...— aimanavo senelis.

            — Bet, seneli, aš jau atsivalgiau tų saldainių, užteks. Nėra mum ko nusiminti...Nors dar kelis galėčiau ir suvalgyti... Tokių skanių, kaip gyvas, nebuvau valgęs...

            — Nieko, nenusimink Mantai, nueisim į mišką, nusikirsim kitą eglelę, papuošim ją savo žaisliukais ir abu laimingi sulauksime ir Kalėdų, ir Naujųjų metų...

            Tą liūdną vakarą jie nebežiūrėjo nei žvaigždžių, nei benorėjo vaikščioti. Su pabjurusia nuotaika nusidaužė prieškambary sniegus ir grįžo atgal. Kaip ne kaip, o eglutės abiem buvo gaila...

            Tik pravėrę trobos duris, abu pamatė, kad eglutė niekur nedingo. Ji spalvingai tebetviskėjo, o šakelės, kaip ir pirma, linko nuo visokių skanėstų...

            — Tu tik pamanyk, eglelė vaikšto kartu su mumis. Kai mes į lauką — ir eglelė iš trobos, kai mes pareiname, ji pirma mūsų — į trobą...— aiškino Mantas.

            — O gal pro langą jos negalima matyti?— paabejojo senelis.

            — Kur jau negalės... Aš tuoj bėgu pro duris ir pažiūrėsiu, o tu, seneli, žiūrėk ar ji neužges...

            — Bėk, bėk.

            — Na, kaip?— klausė senelis, kai grįžo Mantas.

            — Nieko nesimato... Ar degė visą laiką.

            — Degė, degė... Bet gal taip ir geriau, nes tokie stebuklai sutrauktų viso pasaulio smalsuolius, o iš jų gal atsirastų ir tokių, kurie mūsų eglelę ryžtųsi nugvelbti... Ar maža mūsų krašte daroma piktadarysčių? Kasdien po kelias dešimtis...

 

12. Prieškalėdinę naktį           

rtėjo Kalėdos. Mantas su seneliu džiaugėsi stebuklinga eglele, o lovliai nutarė jam dovanų po ta eglele padėti gyvąją raganų valdovę. Ji tebebuvo užkasta sniege ir nė karto jų nežiūrėta. Bet tą prieškalėdinę naktį, jie atkasė stiklainį ir pamatė — ragana, nors ir gerokai suliesėjusi, tebebuvo gyva. Stiklas buvo švarus, nes dabar ji gyveno, kaip indų jogai, persikėlusi į nirvanos būklę ir maisto jai nereikėjo. Ilgam užteko to, ką buvo surijusi per puotą miške.

            — Ar jūs ir žadate, kaip niekur nieko, ją taip ir palikti Mantui?— klausė viskuo abejojantysis Juodukas.

            — Ne ne taip, įvyniosim į gražų popierių, užrašysim sveikinimą...— dėstė Žalis.

            — Kvailiai nelaimingi!..— sušuko Juodis.— Jūs abu sugalvojote pražudyti ne tik tuos namus, bet ir Mantą su seneliu... Pagalvokit, kas atsitiks, jei ragana paspruks?

            — Tas jau būtų negerai... Bet juk Mantas ne koks neišmanėlis ar nieko nevertas mažiukas... Mes prie dovanos pridėsim laiškelį ir nurodysim, kad ragana yra tikra ir gyva...

            — Aš ir paaugusiu žmogum nelabai tepasitikėčiau, o jūs pasitikit vaiku... Netyčia iškris iš rankų, stiklainis suduš arba netyčia atidarys viršelį... Tada tuose namuose prasidės baisi velniava...— kirtosi Juodis.

            — Na gerai, įtikinai... Nuo visų tokių nelaimių reikia apsidrausti. Padarysim, kad stiklainis būtų toks lengvas, kaip oro pripūstas balionas. Tada jis niekam neiškris iš rankų ir nesuduš...

            — Gal taip apsisaugojus dar ir galima rizikuoti ir tai kažin? Juk ta ragana tokia bjauri ir gudri, kad išpuolusi į laisvę pirmiausia surytų patį Mantą, o paskui jau ir kitus...

            — Kaip ji surys, juk pati tėra kaip vabalas, o lazdelė — tai mūsų rankose... Be to, ir jos burtažodžio niekas kitas nežino, tik mes trise...

            — Ar manai, kad Pinčius ir pats Liuciferis dar kam nepadovanojo tokios pat lazdelės?

            — Kol kas negirdėjau, kad kas turėtų...

            Taip lovliai pasiginčiję prieškalėdinę naktį raganų valdovę, įpakavę į gražų popierių, pakišo po švytinčiąja eglele. Viršuje pririšo kalėdinį vokelį su linkėjimais Mantui ir seneliui, o laiškely užrašė: „Ragana stiklainyje gyva ir tikra, jeigu ją paleisite, jums ir jūsų namams gali iškilti baisių pavojų. Ji stiklainyje gali rodyti visokių burtų. Galite į viską žiūrėti, bet geriau su ja neprasidėti, nesikalbėti. Netikėkite nė vienu jos žodžiais, nes yra baisiai klastinga ir pikta.“ Ir pasirašė: „Trys geri Manto draugai — lovliai.“

Į pradžią

Į 13 dalį

© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama