	Sign In Sign-Up

Įvadas

Bronius Kviklys istorinėje — etnografinėje knygoje „Mūsų Lietuva“ (IV t. 305 p.) rašo: „Tada (16 amžiuje) čia (Mosėdžio apylinkėse) buvo didžiuliai miškai. Tik 17 a. jie buvo pradėti daugiau kirsti: kūrėsi naujos sodybos, kaimai, o iki šiol buvusios didėjo.“ Pagal tą patį šaltinį: 1551 m. Žemaičių vyskupas Vaclovas Viežbickis Mosėdy pastatė pirmąją medinę bažnytėlę...

Pateikiamos legendos kaip tik susijusios su tais laikais, nes tada kūrėsi Igarių kaimas, buvo statoma medinė Mosėdžio bažnyčia.

Šiuos pasakojimus iš savo mamunelės (močiutės) būdama penkerių metukų išgirdo Elzytė Prielgauskaitė (Juzumienė), gimusi 1923 m. Mosėdžio valsčiuje netoli Igarių ir Šekų kaimų ribos.

Ją, nors dar ir mažą mergaitę, tie pasakojimai labai jaudindavo, dėl to ne vieną kartą ji, pilnomis akimis baimės, ėjo prie akmenim grįstos daubos, kasinėjo žemę, ieškojo suanglėjusių mirties laužų pėdsakų...

1. Igoris

Dvarų valdytojas Igoris — jis valdė ne tik šią netoli Mosėdžio esančią vietovę, bet ir Salantų dvarą bei kitas žemes — buvo žiaurus ir teisingas, tvirtai laikėsi krikščionių tikėjimo tiesų ir šventai, nepriekaištingai vykdė visus bažnyčios jam uždėtas pareigas ir priesakus. Akylai žiūrėjo, kad jų laikytųsi visi jo žemėse lažą ėję baudžiauninkai. Ypač jis rūpinosi, kad iš doros kelio neiškryptų jaunimas.

Pastebėsime, tais laikais dvarininkai ir dvarų prižiūrėtojai jiems priklausiusius baudžiauninkus patys teisdavo ir nuteistuosius bausdavo. Jie turėjo savo išmanymu statytus kalėjimus, saugojo ir dirbino baudžiauninkų kankinimo įrankius. Baudžiama buvo taip, kad matę ir girdėję apie susidorojimą su nusikaltėliais, pajustų baimę ir siaubą, ir papasakotų kitiems, kaip baisu būdavo pakliuvus į ponų nagus. Taip žmonių širdyse buvo skiepijamas baimė ir nuolankumas, nes baudžiauninkai dvaro ponams visada turėjo būti ištikimi ir paklusnūs.

Nusižengusių ar nepaklusnių baudžiauninkų baudimui, buvo statomos didelės daržinės ar kiti statiniai, kur buvo vykdomos bausmės ir laikomi kankinimo įrankiai. Nusikaltusįjį galėjo pastatyti į „medines klumpes“, kuriose jis, prirakintas ir stačias kelioms paroms, būdavo paliekamas be miego ir poilsio. Ne geriau nuteistajam būdavo, kai nubausdavo kelioms paroms surištomis rankomis pakabėti ant daržinės balkio, ar ilgas valandas būti visu ūgiu pririštam prie medinio lanko ir išlenktam bei nejudriam jausti deformuojamo stuburo baisybes. Atlikę bausmę paleidžiamieji dažniausiai būdavo be sąmonės, kuri grįždavo tik po keletos valandų. Ne vieną kartą atkentėjęs paleistasis čia pat daržinėje, nebeatgavęs sąmonės, ir mirdavo.

Ant daržinės sienų ir plūktų molio grindų tirštai juodavo kažkada sukrešėjusio ir kietai sudžiūvusio, bet vis dar dienos šviesą rudu blizgesiu atspindinčio, reljefiškai iškilios, kankinamų baudžiavos žmonių kraujo dėmės. Jos vis atsinaujindavo, nes daržinė buvo ir žiaurių nuplakimų vieta. Nusikaltusįjį pririšdavo virvėmis prie išskobto plakamojo suolo, per kaklą ir kojas uždėdavo geležines apkabas ir pliekdavo tiek kirčių, kiek Igoris buvo priteisęs.

Tokia buvo įprasta dvaro ir jam priklausiusių žmonių gyvenimo kasdienybė ir tuo niekas nesistebėjo, tik kiekvienas stengėsi nepakliūti į dvarponio Igorio akis ir kibius nagus.

Igoris, žinoma, niekada nebūtų sutikęs ir nesutiko, kad jauniems pasileidėliams ir ištvirkėlėms būtų naudojami tie patys jau seniai „nuvalkioti“ kankinimo įrankiai, o kankinimo vieta būtų ta pati kraujo priskretusi daržinė. Reikėjo kažko naujesnio, baisesnio, visiems labiau atmintin ir širdin krentančio...

Ir tai atsirado. Atsirado nelengvai, kaip ilgai Igorį kankinusių ir visokiais variantais besisukančių minčių, ilgų nemigo naktų ir dienos apmąstymų produktas. Bet tas produktas buvo visiškai naujas ir kai aplinkiniai gyventojai ir baudžiauninkai jį pamatė, visi buvo pritrenkti ir nustebinti...

2. Igorio statiniai

Igoris, kad neleistų įsišaknyti ir klestėti paleistuvystei, sugalvojo ne tik savotiškų naujovių, bet numatė, kad tai būtų daroma viešai. Jaunuolių bausmės laikas buvo skelbiamas iš anksto ir į šias (ypač vaikinų) ceremonijas būdavo suvaromi ne tik dvaro žmonės, bet rinkdavosi ir aplinkinių vietovių didikai.

Į vakarų pusę, kur susiduria Igarių ir Šekų kaimai, vietovė išraižyta giliomis daubomis. Jos tarsi penkių dešimčių metrų gylio žemės bangos eina viena po kitos, o pastarasis šlaitas yra pats aukščiausias, stačiausias ir atsiveria į Erlos upelio pelkes.

Tą paskutinį šlaitą Igoris ir pavertė jaunuolių Golgotos kalnu. Kol tas buvo padaryta, pirmiausia, keliolika savaičių varė Igarių ir kitų kaimų baudžiauninkus, kurie turėjo pritempti čia daug akmenų. Jų aplinkiniuose laukuose buvo neprapučiama daugybė. Po to tais akmenimis buvo dailiai išgrįstas statusis daubos šlaitas. Jis pasidarė lygus ir kietas, ar net slydus ir ant jo, kaip stataus stogo, niekas negalėdavo išsilaikyti ar pastovėti. Pabandžiusieji, kaip akmenys ar rąstai riedėdavo pakalnėn, ir retai kuris savo kojomis begalėdavo užlipti atgal. O kadangi apačioje šlaitas atsidurdavo tiesiai į pagilintą skysto dumblo ir vandens pritvinusią Erlos upelio pelkę, tai išsikapanoti gyvam vilčių bemaž nebelikdavo — tas skystas dumblas negailestingai viską prarydavo ir amžinai paslėpdavo...

Statusis šlaitas buvo skirtas pasileidusiems ir mergaitę apgavusiems jaunuoliams.

Buvo suręstas dar vienas statinys. Igoris savo darže prie pat Erlos upelio iš tų pačių lauko akmenų paleistuvėms ir nekaltybę praradusioms mergaitėms pastatė Mirties kalėjimą. Tai buvo keturių merų aukščio, storomis akmens sienomis, pačiam viršuje mažais pailgais langeliais (teisingiau skylėmis), šiaudų stogu, keturkampas statinys. Čia visada būdavo drėgna ir vėsu. Sienų akmenys, tarsi gailėdami pasmerktųjų merginų, nuolat ašarodavo vandens lašais. Juolab, kad juoda kalėjimo grindų žemė, net karščiausiomis vasaros dienomis būdavo pritilžusi vandens ir visada drėgna, o sumintas durpžemis, tarsi atmirkytas molis, visada slydus ir minkštas.

Ilgainiui Igorio mergaitėms pastatytąjį kalėjimą žmonės praminė "Katoržnij ogorod" (Katorgos daržas). Dar vėliau, jau panaikinus baudžiavą, akmeninis pastatas sugriuvo, bet to žemės sklypo pavadinimas nebepasikeitė, tik sulietuvėjo ir jis buvo vadinamas "Kataržienės daržu".

3. Nusikaltimų atpirkimas

Prieš patenkant į mirties kalėjimą, nusikaltusioms mergaitėms buvo paskiriamos nerašytos, bet būtinos procedūros, kurios turėjo užtikrinti Dievo ir Igorio skirtą teisingumą.

Kai jau pasimatydavo, kad nelaimingoji mergaitė yra nėščia, kaimo tikinčios senyvesnio amžiaus moterys (dažniausiai niekad su vyrais nesimylėjusios senmergės) organizuodavo mergaitės nuvesdinimą pas artimiausios bažnyčios kleboną, kur ji, kaip didžiausia nusikaltėlė, turėdavo prieiti išpažinties ir priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Klebonas, turbūt nebus per aštriai pasakyta, nusikaltėlę Dievo „akivaizdoje“ iškvosdavo ir sužinodavo visas pasimylėjimo paslaptis: kada ir kokiomis aplinkybėmis „nelaimė“ atsitiko ir kas yra jos kaltininkas. Po to, ne be pagrindo, o remiantis „gyvu pavyzdžiu“, klebonas per pamokslus viešai dergdavo ne tik Dievo malonę praradusius pasileidėlius, bet ir bet kokius jaunimo susiėjimus, vadinamuosius, patalkius, bet kokius jaunimo pasilinksminimus.

Kai apie pasileidėlius viskas iškildavo į dienos šviesą, tolesnį jau fizinį arba kūniškąjį bausmės vykdymą į savo rankas paimdavo Igoris.

Mergaitę prieš pat gimdymą uždarydavo į akmeninį Mirties kalėjimą, kur neretai įvairios trukmės ir ne tokias sunkias pasileidimo ir Dievo negerbimo bausmes atlikdavo ir daugiau baudžiavinio kaimo merginų. Čia gimdyvės niekas nekankindavo, tik neduodavo valgyti. Kalėjime ji turėjo pagimdyti ir, kaip mirtiną nuodėmę padariusi ištvirkėlė, iš bado žūti kartu su savo nuodėminguoju naujagimiu. Nei pagimdžiusi bevainikį paleistuvė, nei jos vaikas iš mirties kalėjimo į laisvę niekada nebebuvo išleidžiami.

Ištvirkusio vaikino bausmė buvo žiauresnė ir trumpesnė. Rankomis ir kojomis surištą, jį stumdavo žemyn į pirmą daubą, iš kurios, jau kitu šlaitu, jis turėdavo iškopti, kad tuoj pat nuriedėti į antrą daubą. Tai kartodavosi tris kartus (buvo trys viena po kitos einančios daubos), kol jis prieidavo prie paskutinės — giliausios, grįstosios akmenimis, nuo kurios nusiritęs patekdavo į Erlos dumblo pelkę.

Ir tuo Igorio išradingumas dar nesibaigė. Vykstant vaikino bausmės egzekucijai, paskutinės akmenimis grįstosios daubos šlaitas, kas dvidešimt žingsnių skersai buvo pertveriamas nestorais rąstais, ant kurių buvo sukraunamos ir uždegamos sausos krūmų šakos. Kai ugnis visu gražumu įsiplieksdavo, tada vargšą pasileidėlį ir nustumdavo nuo pastarosios daubos šlaito.

Nuodėmės atpirkimas būdavo taip organizuojamas, kad jaunuoliui išlipus ant pastarojo šlaito, sausšakių ugnis liepsnotų visu gražumu. O prieš egzekucijos pradžią Igoris nuteistajam dar pasakydavo tokius žodžius:

— Jē tas jauns žmuogos, nuēs sava bausmies kieli, atpėrks kaltė ė palėks gīvs, ons sava nuodiemė būs atpirkės, ė aš anou vėsam laikou atlēsio no baudžiavuos!..

Tačiau jaunuoliui išsigelbėti vilčių nebūdavo. Nusiritęs nuo ugnimi užsiplieskusios daubos šlaito, jis būdavo tiek apdegęs, kad vienintelė išeitis bebūdavo — kuo greičiau pakliūti į Erlos dumblą ir, malšinant nudegimo skausmą, po keliolikos sekundžių amžinai užgesti...

Žvelgiant į tuos įvykius, atrodytų, koks gi jaunas padaras begalėjo ryžtis paleistuvybei? Juk atskleista paleistuvybė buvo tolygi mirčiai — mergaitei su kūdikiu Mirties kalėjime badu, vaikinui — ugnyje ir Erlos pelkių dumble.

Bet ar kas gali sulaikyti ir neleisti pavasariais prasiskleisti žiedui, ar kas gali nugalėti ir suturėti du jaunus žmones, kurie įsimylėjo ir greičiau pasiryžę numirti, negu išsižadėti vienas kito?..

4. Pasileidėlių susitarimas

Tuo metu ašarojančiame mirties kalėjime kalinamos buvo keturios merginos: Anastazija, Marė, Magdalena ir Uršulė. Jų pasileidimo nuodėmės nebuvo labai sunkios ir pirmosios dvi iš kalėjimo turėjo būti išleistos po dviejų mėnesių, o kitos dvi — po pusmečio.

Juzefą, su didžiuliu, bemaž pailgo bulvakasio krežio pilvu, čionai įstūmė ankstyvo pavasario pavakarę, kai Erlos pelkių pakraščiais jau po truputį pradėjo baltuoti ievos, o pačioje pelkėje burbė šimtai žaliūkių, kartas nuo karto jau pasigirsdavo ir vienas kitas lakštingalos trelis. Buvo pats žemės, laukų, pievų ir miškų smagumas. Veržte veržėsi iš jos gyvybė, skleidėsi saldus gyvenimo siutas, dailinosi ir puošėsi visa žemė: gyvis — plunksna ar kailiu, augalas — spalvingu žiedu, gražesniu lapu...

Juzefa buvo čia uždarytų merginų pažįstama ir draugė. Jos jautė ar bent žinojo, kad su ja taip ir atsitiks, tik negalėjo numatyti, kurią valandą ar dieną. Padėtis buvo bjauri ir nelyginama: jos, ją pasitikusios, netrukus bus išleistos, o Juzefa su savo kūdikiu turės čia mirti badu ir niekada nebeišeis...

Gražų, juodaakį, tamsaus atlaso matine odele aptrauktą, bemaž keturkampio veidelio garbanotą berniuką, Juzefa pagimdė lygiai po mėnesio. Tuo metu tarp verkiančių akmens sienų dar tebebuvo visos keturios draugės ir jos kiek ir kaip sugebėdamos padėjo gimdyvei. Labai šiai progai tiko dviejų, jau greit į laisvę išeisiančiųjų, merginų dovanoti lino marškiniai, kuriuos išardžius ir sutvarkius, buvo padaryta keliolika vystyklų. Kad kūdikėlis nesušaltų, savo drabužį ir kūno šilumą dabar vaikui dalijo visos penkios. Kampe pamestų šiaudų patale, kūdikis buvo panašus į kalėdinį naujagimį, tačiau prie šio nebuvo jokių piemenų su gyvuliais, neatėjo su dovanomis jokie karaliai...

Laikinai uždarytoms atneštą menką maistą ir vandenį, visos keturios bemaž visą atidavinėjo Juzefai, pačios tenkinosi menkais trupiniais:

— Jimk ė valgīk, ka vāks gīvento... Vo mes atsėjiesem, ka išēsem iš če... Kou sodžiuovėnā ė sosėdiejē, lai būn, nerošiuok... Kā paliksi vėina ė nieks nieka nebatneš, sospiesi sojiestė toukart...— patarinėjo Uršulė.

Išėjusios laisvėn Anastazija ir Marė, kaip išeidamos ir buvo pažadėjusios, išsigudrino per savaitę prie mirties kalėjimo sienų ateiti du — tris kartus ir ryšulėly surištos duonos, virtų bulvių ir kitko įmesti pro aukštai, bemaž pastogėje esančias pailgas langų skyles. Niekas negalėjo pasakyti ar sužinoti — ar išėjusios į laisvę merginos susitarė su sargu Raudžiu, kad tas naktimis jų nematytų, ar ateidavo niekam nežinant ir nematant... Kalinės nieko nežinojo, tik jau priprato, kad prieš vidurnaktį iš Erlos pusės pro lango skylę įskristų ryšulėlis ir bamptelėtų į minkštą kalėjimo žemę.

Kartą ryšulėlis buvo gerokai didesnis ir Juzefa jame rado medinį šaukštą, molinį dubenėlį ir keletą naujų marškonių vystyklų. Matyti, atnešančios maisto mergaitės, girdėdamos kalėjime virkaujant vaikui, suprato, kad Juzefos sūnelis tebėra gyvas ir jam dabar daug ko trūksta.

Prieš pat išeinant į laisvę paskutinėms kalinėms, Magdalena išsigudrino prasimanyti kalėjime nuosavo vandens. Ji paėmė medinį šaukštą ir molinį dubenį ir prie pat akmens sienos durpėje pradėjo kasti gilų urvą. Kasė dvi dienas ir kai urvas pasidarė per rankos ilgį, durpė tapo bemaž varvanti. Kitą dieną urvo gale buvo prisirinkę keturi dubenėliai švaraus geriamo vandens.

— Kuoki stebūkla, Magdalena, to padėrbā— sušuko Juzefa ir ašarodama puolė jai ant kaklo.— Dabā mona vāks mėiguos švaros ė balts... Ė gertė galiesem kėik tik telp...

Tai ir buvo tikras stebuklas motinai, kuri jau du mėnesius buvo auginusi kūdikį neplaunamuose vystykluose, tik išdžiovindama juos ir kiek besugebėdama ištrindama... Dabar viską galės išskalauti tikram vandeny ir jos vaikeliui bus daug geriau...

Jos vaikelis buvo mielas ir gražus. Ne tik motina, ir kalėjimo mergaitės buvo jį įsimylėjusios ir dievino. Magdalena ir Uršulė, jei tik būtų galima, buvo linkusios vietoj jo pasilikti kalėjime, o jį išvaduoti ir išleisti. Tačiau to padaryti niekas negalėjo, niekam nebuvo leista. Tad, kai Juzefa turėjo atsisveikinti su dviem paskutinėm kameros draugėmis — nusidėjėlėm, kurios rytojaus dieną jau bus išleistos iš kalėjimo, jos visos graudžiai verkė ir prisiekė viena kitai amžiną ištikimybę. Ta ištikimybė turėjo reikštis pagalba, kurią nuolat Juzefai ir jos sūneliui teiks išėjusiosios iš kalėjimo.

— Sauguok ė augink sava vāka, mes, kuri nuors, atēsem kuožna dėina ė atnešem tau dounas ir bulviu...— sakė ašarodama Magdalena.

— Par vasara mes tau prvėlksem vėsuokiu skarmalū, ka rodėni so sava mažėlelio nesošaltumi ė galietumi gīventė...— žadėjo Uršulė.

Nereikėjo motinai tų pamokymų, nes ji ir taip buvo pasiryžusi pati mirti, bet savo vaiko nežudyti. Na, o jeigu truputį padės žmonės, tai ar gali jos galvoje net tokia mintis kilti?

Mirties kalėjimo istorijoje anksčiau jau ne kartą buvo taip atsitikę, nors niekas to nematė, o tik spėliojo, kad pasileidėlė motina, negalėdama žiūrėti į liesutį iš bado mirštantį savo vaikelį, išgyvenusi pusmetį ar kiek daugiau, pati pribaigdavo jį, o paskui išėjusi iš proto ir pati nusižudydavo... Dėl to Magdalena ir Uršulė, išeidamos į laisvę, kalbino Juzefą, kad ji neprarastų vilties ir augintų savo vaiką, kol tik galės, kol tik turės kaip...

5. Buvusios kalinės ir žmonės

Išėjusios iš Mirties kalėjimo mergaitės papasakojo viena kitai ir daug kartų perpasakojo kitiems besikuriančio Igarių kaimo žmonėms, kaip sunku Juzefai kalėti ir auginti savo gražų ir mielą berniuką. Jos savo pasakojimą papuošdavo tokiais mielais pasiaukojimo ir gailestingumo vaizdais, kad suvirpėdavo kiekvienos motinos širdis ir ji būtų atidavusi kažin ką, kad tik išlaisvinti nekaltą Juzefos kūdikėlį. Kadangi keturios mergaitės buvo pasiryžusios kalinei teikti pagalbą, tai nė viena motina neprieštaravo, kad jos retkarčiais užeitų į jų namus ir jos, kuo galėsiančios, padėsiančios Juzefai ir jos kūdikiui... Dėl to keturios buvusios kalinės bekalėdodamos po igariškių kiemus, netrukus surinko tiek maisto ir visokių drabužėlių, kurių jau buvo gana daug. Reikėjo galvoti ir sugalvoti, kaip visą surinktą maistą ir kitą mantą perduoti Juzefai ir jos vaikeliui.

Sunku buvo nepastebėtam ir gana dažnai lankytis prie kalėjimo sienų. Kitos išeities nebuvo — reikėjo tartis su kalėjimo sargu Raudžiu, kuris buvo griežtas ir visiškai atsidavęs Igoriui. Bet kadangi pagalbos reikėjo ne kokiam nusikaltėliui, o kalėjime gimusiam kūdikiui, labai priešintis mergaitėms nedrįso ir jis. Raudys tik garantuotai norėjo apsidrausti nuo atsakomybės. Jis sutiko, kad, mergaitės pagalbą teiktų tarsi jam visiškai nieko nežinant, geriausia naktimis. Jos galinčios ateiti prie kalėjimo, bet iš to neturi kilti ir pasklisti jokių kalbų.

— Jē tas dalīks kumet iškėltom i aikštė, Iguoris muni gyva sojiesto... Diel tuo aš aple tou dalīka nieka nežėnau... Jūs darboujaties vėinas patės, be mona žėniuos ė sotėkėma,— pasakė Raudys.— Vo je kėls kalbas, ta aš, nieka jums nesakės, sočiupsio pirma mon po ronko pakliovosė ė už karta, jau kāp nusėkaltielė atėduosio i Iguorė nagus...

— Gerā,— pažadėjo Uršulė,— lai būn tēp. Mes neprasėtarsem, aple tou dalīka nieks nieka ė nikumet nesožėnuos...

Igoris, valdydamas daug žemių, neturėjo laiko domėtis kalinių ir pasmerktųjų tolesniu likimu. Jam nerūpėjo kada ir kas jo dvaruose mirė, kaip mirė, kur palaidotas. Tuos reikalus, jeigu prireikdavo, tvarkė žemesnio rango pavaldiniai, o jis savo rankų į tuos baudžiauninkų „nešvarumus nesipurvino“. Buvo šventai įsitikinęs — jo žodis yra įstatymas ir nė vienas pavaldinys niekada jo nedrįsta peržengti. Tad ir uždaręs į mirties kalėjimą Juzefą, jis galvojo savo pareigą visuomenei ir bažnyčiai atlikęs ir jos likimu daugiau nebesidomėjo. Jeigu kas jo būtų paklausęs, atsakytų: „Numirs su savo pavainikiu vaikigaliu ir, kaip visi, bus palaidota...“

Į rudenį, jau gerokai atšalus orams, į Mirties kalėjimą įžengus nemaloniai žvarbai, Juzefa su savo kūdikėliu turėjo ne tik vandens, duonos, virtų bulvių, bet ir šiltesnių drapanų. Motina buvo pilna vilties, kad su savo kūdikiu galės gyventi ir išgyventi ne tik šį vėjuotą rudenį, bet ir šaltą žiemą.

Tą rudenį pas ją buvo įstumtos dar dvi kalinės — ištvirkėlės. Neilgam, tik vienam mėnesiui. Išeidamos į laisvę, Juzefai paliko porą ilgų kailinių. Likusioji kalėjime galvojo ir suprato, kad ši geradarystė padaryta ne be anų keturių merginų — buvusių kalinių — rūpesčio. Juk dar nebuvo šalta, o jas į kalėjimą įstūmė su ilgais vyriškais kailiniais, kurie tą pačią dieną buvo atiduoti jai ir jos vaikeliui. Juzefa puolė geradarėms ant kaklo ir ašarodama dėkojo:

— Nēso verta tuokiuos duovėnos, nēso verta...

— Jug nė vėns nežėna, kuo ons īr verts... Mes nuorem, ka žemie somažieto kėntontiū žmuoniū, ka nekėntieto nekalts tava vāks.

— Dėivė, Dėivė, kāp aš eso tau nusėkaltusi... Dėivė, Dėivė, pasėgailiek mona nekalta vāka...— beišlemeno ašarodama Juzefa, o kalinės, žiūrėdamos į nelaimingą ir pasmerktą myriop motiną taip pat nubraukė akyse susikaupusias ašaras.

Juzefa paskui tarsi suprato, kad šitos kalinės buvo tyčia prasikaltusios, nes tiek trumpai tekalėjo ir išeidamos pasakė, kad Igarių žmonės jos ir jos kūdikio dar nepamiršo.

6. Metai bėga

Tuo tarpu gyvenimo upė plukdė tolyn savo vandenis nusinešdama žmonių kančias, ašaras, giesmes, dainas, vaikų krykštesį, motinų nerimą ir trumpas laimės akimirkas...

Jau praėjo keturi ir pusė metų, kaip Juzefa gyveno tarp keturių drėgme rasojančių akmens sienų. Jos sūnelis jau buvo didelis ir ne tik gražutis, bet ir protingas. Mama jam buvo viską pasakiusi apie kalėjimą, apie save, tik nė karto neužsiminė, kad iš šito keturkampio akmeninio kambario nei jai, nei jam išeiti niekada nelemta, kad jiems abiem čia, taip sunkiai brendantiems per gyvenimo brūzgynus, kada nors, gal net labai greit, reikės numirti.

Juzefa dažnai vaikeliui pasakodavo, kaip atrodo tikras pasaulis, kuris yra už šio kambario sienų. Ji aiškino, kad visai netoli yra Erlos upelis, kad jame yra daug vandens, kuris bėga ir bėga, ir niekada nesustoja... Kad galima po jį braidyti ir net plaukioti. Prie upelio auga daug žalialapių didelių medžių, kurie pavasariais pražįsta, juose suka lizdus ore skraidantys visokiausi paukščiai... Daug ką žinojo jos vaikas, bet negalėjo įsivaizduoti tikro pasaulio, kuris ūžė ir šlamėjo už akmeninių kalėjimo sienų.

Kiek paprasčiau buvo Juzefai paaiškinti apie mišką ir paukščius, nes vieną kartą mergaitės su maistu pro langelį Juzefai įmetė žydinčią ievos šakelę ir retkarčiais pro lango skyles praskrisdavo vienas kitas žvirblis. Jos sūnelis gerai žinojo, kas yra dangus ir saulė, nes saulėtą vasarvidžio dieną, per pačius pietus, siauras jos spindulėlis suraibuliuodavo ant pilkos akmens sienos. Jis buvo aukštai ir Juzefa, kiek beturėdama jėgų, laikydavo ant rankų aukštai pakeltą savo sūnų, kad jis kuo ilgiau galėtų pasimėgauti saulės šviesa ir šiluma.

Šį pavasarį į mirties kalėjimą, po gero pusmečio vienatvės, pas Juzefą vėl buvo įstumtos keturios paleistuvės. Jos buvo labai nusiminusios, nes turėjo kentėti keturis ilgus vasaros mėnesius ir išeiti iš mirties kalėjimo galės tik rudeniop. Visos draugės, o ypač Ancė, išklausiusios liūdno Juzefos pasakojimo ir pamačiusios, koks skurdus yra, suspaustas tarp keturių akmens sienų, pasaulis, labai nusiminė.

Ypač jos gailėjo nekalto, labai dailaus ir protingo vaikelio, kuris buvo ne tik mielas pažiūrėti, bet taip susigyveno su įstumtomis kalėjiman mergaitėmis, kad šios retai jį bepaleisdavo iš rankų. Vaikas, pajutęs merginų užuojautą ir plazdančią širdžių bei rankų šilumą, tiesiog kaip kačiukas vaikščiojo aplinkui ir puria garbanota galvele glaustinėjosi prie jų marškonių drabužių. Juzefa ne vieną kartą pastebėjo, kad Ancelė, užsižaidusi su jos sūneliu, negalėdavo sulaikyti ašarų. O vieną pavakarį, kai visi dienos rūpesčiai jau buvo užbaigti, Ancė tarsi savęs, tarsi savo draugių pusbalsiu paklausė:

— No a tėkrā nikāp negal tuo maža vāka ištrauktė iš baisiuos mėrtėis nasrū?

Visos, pilnomis siaubo ir nesupratimo akimis, sužiuro į Ancę ir pagalvojo, kad jai kažkas negerai pasisuko galvoje. Bet Ancė po keletos valandų tamsoje vėl pakartojo savo klausimą ir tą vakarą nieko daugiau nebesakė. Tačiau tas vakaras ir naktis visoms merginoms pavirto tikru pragaru. Nė viena iš jų nebesudėjo akių, kažkas aštriais nagais draskė širdį, suko ir suko neaiškiais ir deginančiais rūkais apsnūdusias nakties mintis, nežmoniškai graužė ir gabalais skaldė protą.

Ypač sunku buvo Juzefai, nes jai per visus keturis metus net menkiausio tokios minties šešėlio nebuvo užklydę galvon — ar ji kada nors galėtų išsiskirti su savo vaikeliu. Ji suprato — kada nors, gal net labai greitai, gali viskas pasibaigti, juk amžinai taip nebus... Ir tada liks tik mirtis. Mirtis, mirtis... Kokia ir kaip ji ateis pas ją ir jos vaikelį? Kada ji ateis, ar toli ji dabar, gal jau beldžiasi į duris?..

Sunkiai, palikdamos širdyje negyjančius randus, praėjo dar kelios dienos ir naktys. Merginos buvo tarsi apmirusios, mažai besikalbėjo, ypač jautriai lietėsi prie vaiko, švelniai jį pamyluodavo ir ilgai glostydavo jo nugarą ir garbanotą galvelę. O tas, tarsi niekur nieko, šnekino jas, bėgiojo sumintu ir kiek pradžiūvusiu kalėjimo durpžemiu, džiaugėsi pro aukštai esančius langų plyšius įeinančia vasaros šiluma.

Ilgai taip negalėjo tęstis, nes atsiradusi baisi ir draskanti širdį nežinia bei abejonės darėsi nebepakeliamos. Reikėjo dar ir dar kalbėti, viską aptarti ir išsiaiškinti, eiti toliau arba visai sustoti ir grįžti prie to, kas buvo žinoma ir įprasta. Ir Ancė ryžosi, nes ji buvo sugalvojusi, kaip tai reikėtų padaryti. Ji ir vėl vieną pavakarį, kai visos nusiramino ir ruošėsi miegui, stačiai kreipėsi į Juzefą:

— A to galietumi so sava vāko išsėskėrtė, žėnuodama, ka ons, gal vėskuo būtė, iš če išēs ė anam nebrēks mėrtė karto so tavėm? Nesakīk tojau pat, pagalvuok, ė tik toukart atsakīk — ā galietumi?

Juzefa graužėsi ir nieko nebegalėjo suprasti.

Ne, ji jokiu būdu nesiskirs su savo mažyliu. Niekas jos negali išskirti — tik viena mirtis, bet ir po to ji su savo vaikeliu amžinai gulės šalia vienas kito. Jie būtinai gulės abu kartu, viename kape...

Bet kam tada aš taip vargau ir užauginau jį tokį didelį... Ar nereikėjo iš karto?.. Juk dabar jis tiek daug visko išmoko ir žino... Jis jau žino visą pasaulį, nors niekada jo nematė. Jis norėtų ilgai ilgai gyventi, bet gyventi negalės. Jis niekada nepamatys to, ką aš jam esu paaiškinusi... Ar nepamatys? Juk Ancė sako... Ne, ji tik svaičioja... Kaip mano sūnelis bus be manęs, savo mamos, kaip aš būsiu be jo?..

Bet jis nori ir turi ilgai gyventi. Dieve, Dieve...Jis net čia, tarp keturių akmens sienų, nieko nematydamas, nori gyventi ir žaisti, kaip jis laksto ir linksminasi tarp tų keturių šaltų sienų...

Dieve, Dieve, kam tu atsiuntei tą prakeiktą Ancę, kuri nori sudraskyti ir suniokoti ir taip jau nebepakeliamą mano gyvenimą?

Palauk, palauk, Juzefa, neskubėk — vėl lindo galvon mintis — ar tu nori savo sūnaus mirties tarp tų keturių sienų, ar tu nenori matyti jo laisvo ir laimingo, ar tu nenori jo išleisti į laisvę? Noriu, aš labai noriu, kad jis būtų laisvas ir laimingas, bet aš nežinau ar tai galima padaryti... Angelina sako, kad galima... Dieve, Dieve... Ar aš dėl savo sūnaus laimės ko nors pabūgsiu, neiškentėsiu. Aš viską pakelsiu, viską iškentėsiu... Aš išsaugosiu savo sūnelį nuo mirties, aš išsaugosiu...

Kankino save Juzefa ir nejuto, kaip teka iš akių ašaros, kaip praeina diena ir naktis ir dar kelios... Pagaliau ji sako merginoms:

— Pasakīkėt kāp žadat išgelbietė, ė aš, gal vėskuo būtė, sotėksio...

Po to visos merginos pradėjo ruoštis vaiko išlaisvinimui.

7. Pasileidėlio kančios

Grįžkime prie puspenktų metų senumo įvykių.

Pasileidusiems ir mergaites apgavusiems vaikinams Igoris skirdavo griežtesnę ir trumpesnę bausmę. Jie surakinti grandinėmis mažais žingsneliais turėdavo įveikti dvi daubas ir sudegti ant trečiosios šlaito. Nusiritę nuo paskutinio šlaito, dažniausiai jau apimti priešmirtinių konvulsijų, jie įkrisdavo į Erlos upelio pelkę ir, atsigaivėję nuo ką tik deginusios ugnies karščio, ramiai nuskęsdavo.

Mačiusieji šią egzekuciją, o tokių vis dėlto buvo nedaug, nes retas kuris tegalėdavo ištverti matydamas, kaip dega nuo šlaito nustumtojo jaunuolio plaukai ir drabužiai, pasakojo, kad, nusiritus nuo paskutiniojo daubos šlaito, vaikinas nebebūdavo panašus į žmogų ir geriausia išeitis jam bebūdavo mirtis šaltiniuotame Erlos upelio pelkės dumble.

Juzefos prigavėjui Praniui, nors ji pati, net būdama mirties kalėjime, šio gražaus ir, jos akimis, doro vaikinuko ir nelaikė tokiu, už savo nuodėmę, kaip ir kitiems, teko nueiti visą kankinio kelią ir patirti paskutiniojo akmenimis grįstojo šlaito liepsnojančių sausų šakų ugnies karštį.

Paskirtąją egzekucijų dieną daugiausia ponų ir baudžiauninkų susirinko prie pastarojo šlaito, kuris buvo pats baisiausias ir grėsmingiausias. Žmonės, nors jų akyse turėjo sudegti gyvas ir gražus vaikinas, tą saulėtą rytmetį jautė savotišką euforiją. Daug kas tai turėjo matyti tik pirmą kartą ir neįsivaizdavo kaip tai atrodys.

Didžioji dauguma čia atėjo jausdami gailestį, bet ir ramindami save, kad skirtoji bausmė yra pelnyta, nes ir Igoris, ir bažnyčios klebonas per pamokslą ne kartą jau buvo sakę, kaip sunkiai jie nusižengė Dievo Įsakymams, buvo juos net prakeikę, nes bepaleistuvaudami padarė mirtiną nuodėmę...

Einant pasroviui, už keliolikos kilometrų nuo daubų, ant gražaus Paerlės kalno, stūksojo Žalgirių palivarko trobesiai. Keletos didelių dvarų savininkas čia buvo įkūręs savotišką vasaros poilsinę, kur vasaros karštymečiu pramogaudavo ir ilsėdavosi jo dukros, svečiuodavosi giminaičiai ir artimi kaimynai. Čia taip pat, šalia gyvenamųjų trobesių, buvo pastatytos didelės arklidės ir veisiami bei auginami pardavimui lenktyniniai arkliai.

Tuo laiku, kai buvo paskelbta Pranio egzekucija, šio palivarko dvarininkaitės taip pat panoro pasižiūrėti reto reginio ir paįvairinti nuobodoką vasarinio poilsiavimo monotoniją. Tėvas dukterims tą dieną važiuoti prie daubų nedraudė, tačiau griežtai įsakė nebūti arti pastarosios daubos, nes tokie reginiai ne mergaičių akims.

Dėl to egzekucijos vykdymo rytmetį, ant aukštesnės kalvelės, tarsi koks atskiras Paerlės laukų ir miškų papuošalas, baltavo būrelis dvarininkaičių, o virš jų galvų kadaravo spalvoti saulės skiečiai.

Surakintą pančiais Pranelį jau atvedė prie pirmosios daubos šlaito. Iš tikrųjų tai buvo aukštas, stiprus, klasikinių veido bruožų, plačiapetis vyras. Jo veidas tą rytmetį nebuvo iškreiptas skausmo ar liūdesio, bet buvo rimtas ir rūstus. Jeigu kas būtų pasižiūrėjęs į jo tamsias akis, būtų pamatęs — jose degte degė susikaupimas ir noras gyventi. Ir šį rytmetį, nors naktį nebuvo sudėjęs akių, jis pajuto drėgną rytmečio saulės šilumą, išgirdo į žalias pievas bebyrančius vyturio giesmės skambius burbulus. Saulės šviesa jį akino, tačiau priešaky aiškiai matė žalia veja apėjusias daubų bangas, kurios turėjo arba pražudyti, arba išgelbėti jį.

Igorio budelis, suspaudęs rankoje ilgą ir kietą baudžiauninkų plakimo bizūną, turėjo lydėti nelaimingąjį iki pat ugninės daubos ir ten, atėjus laikui, nustumti jį žemyn. Budelis žinojo, kad per pirmas dvi daubas nusikaltėliai eidavo ir klupdavo mažai raginami, užtekdavo vieno kito kirčio bizūnu, tačiau prie pastarosios daubos, tekdavo griebtis visko ir būti labai atsargiam, kad į ugnies prarają nenuriedėtų kartu su nusikaltėliu. Juoba, kad nusikaltėlio rankų pirštai buvo laisvi ir jis galėjo į budelį įsikibti tokia jėga, kuri, be jokios abejonės, būtų abu nubloškusi į liepsnojančią pakalnę. Todėl budelis kitoje rankoje laikė medinį dvišakį, kuriuo, visiškai neliesdamas pasmerktojo savo rankomis, lengvai galėjo pastūmėti pakalnėn.

Igoris pasmerktajam vaikinui pasakė mums jau žinomą priešmirtinę bausmės vykdymo kalbą ir davė budeliui ženklą pradėti apeigas. Kai tas pasuko ore bizūną ir pliaukštelėjo nestiprus garsas, Pranis žengė pirmuosius žingsnelius. Tik dabar jis pajuto, kaip grandinės buvo nugraužusios jo kojas ir kaip sunku buvo pradėti šį paskutinį savo gyvenimo žygį.

— Gētiau, gētiau, nemėiguok!..— šaukė budelis ir perliejo Pranio nugarą kietuoju bizūnu. Pranis susirietė dvilinkas, nugriuvo ant žolės ir tarsi rąstas pradėjo riedėti pakalnėn.

Kelias stačiu antruoju daubos šlaitu į viršų truko pusvalandį. Antros daubos nusileidimo šlaitas buvo įveiktas lengviau — Pranis, nors trukdė rankas surakinusios grandinės, susirietė į kamuolį ir kūlversčiais, nelyginant apvalus ratas, pakalnėn nuriedėjo labai greitai. Lydintis budelis gerokai atsiliko nuo nubaustojo, bet Pranis, tarsi kieno genamas, tuoj atsistojo ir skubiai ėmė ropštis į antrąjį šlaitą. Netrukus susirinkusieji išvydo jį viršuje.

8. Liepsnojantis šlaitas

Atsistojęs ant trečiosios daubos krašto Pranis keliose šlaito vietose pamatė ryškiai iškilusias sausšakių liepsnas. Greitai sumetė — matyt pavėlavo uždegti, nes jis, riedėdamas kūliu, abi daubas įveikė labai sparčiai.

Nors ir baisu buvo, bet ilgesnis laukimas ant šio krašto reiškė neabejotiną mirtį. Ir jis, neraginamas ir nestumiamas budelio, nuo akmeninio šlaito nedelsdamas stačia galva nėrė žemyn. Budelis prie jo nespėjo dar net prieiti, o gal tyčia delsė laukdamas kad visam šlaite šakos geriau įsiliepsnotų...

Kiek begalėdamas savo kūną Pranis surietė į kamuolį, plačiomis rankų plaštakomis užsidengė akis ir veidą ir, kol dar turėjo tikrą sąmonę, pats sau visomis jėgomis griežčiausiai prisakė: „Nuors ė gīvam no nogaras ė ronku lopto žemīn skūra, nuors ė mėrtiuo patiuo karštisusiuo ugnie, bet no bornuos ronku nikuokio mado neatėtrauksio... Nē, nē neatėtrauksio!...“

Susirinkusieji suūžė, nes buvo pritrenkti pamatę, kaip niekieno nepastumtas Pranis pats puolė į ugnį. Susirietęs į lanką žmogaus kūnas iš pradžių riedėjo per dar nespėjusias gerai įsiliepsnoti šakas, paskui pateko į pirmąją ugnį ir greitai perlėkė per ją. Dabar žmogaus kūno kamuolys jau buvo pajuodęs. Netrukus jis įriedėjo į antrą ugnies ruožą ir kai beriedėdamas vėl išniro iš liepsnų, degė jo lininiai drabužiai, ryškiai liepsnojo užsidegę plaukai. Bet žmogaus kūno kamuolys dar neišsitiesė ir beriedėdamas kiek prislopino ir nubloškė degančių drabužių liepsnas.

Susirinkusieji nustebę laukė, kas atsitiks, ar ir toliau taip pat jis greitai riedės, kai pateks į trečiąjį, labiausiai įsiliepsnojusį ugnies ruožą ir kas bebus su tuo kamuoliu po to, kai išriedės ir ar beišriedės iš trečiojo ugnies ruožo?..

O susirietęs žmogaus kūnas, kaip įriedėjo, taip išriedėjo ir iš trečiojo ruožo, tik dabar ant riedančio kamuolio nugaros nebesimatė jokio drabužio, rudai baltavo apdegęs kūnas. Nebesimatė plaukų, jie taip pat buvo nudegę, o plaukų degėsiai beriedant nubyrėję, tad rudai mirguliavo apdegusi žmogaus kaukolės oda.

Daugiau nieko susirinkusieji nebespėjo pamatyti, nes lanku susirietęs kūnas, taip pat greitai riedėdamas, tėškėsi į pelkę, sukėlė didelę kritimo bangą, sujaukė, sudumblino vandenį, minutei kitai išgąsdino varles ir po to viskas nuščiuvo... Nebesimatė nei susirietusio žmogaus, nei ko nors kito. Viską prarijo Erlos gili ir dumblėta pelkė.

Susirinkusieji skirstėsi. Vieni ašarojo, kiti nežinojo nei ką sakyti, nei kaip reikšti savo nuomonę. Bet visus apėmė nubausto ir sudeginto žmogaus kančios šleikštus prieskonis, kuris, tarsi rūkstančios mėsos kvapas, driekėsi į galvą ateinančiomis mintimis, nemažėjo atsisėdus prie valgių stalo...

Dauguma stebėjusių paskutinę Pranio kelionę buvo įsitikinę, kad jo nebėra gyvo, nes jį, kaip ir kitus, apdegusį ir leisgyvį prarijo Erlos pelkė. Tačiau kai kurie jauni vyrai reiškė abejonę, nes tik gyvas žmogus galėjęs laikytis susirietęs lanku ir taip greitai riedėti pakalnėn... Kiti manė, kad iš pradžių tikrai taip ir buvo, bet paskui, kai jau nudegė drabužiai, kūnas taip pat sudegė ir tik dėl to jis ir liko susitraukęs į kamuolį. O juk būdamas negyvas jis ir nebegalėjo išsitiesti...

9. Pranis

Jam šįryt, kaip niekada anksčiau to nebūdavo, sapnavosi jauna besišypsanti Juzefa. Ir dabar, kai velnišku greičiu, daužydamasis į akmenis ir žvangindamas grandinėmis, riedėjo pakalnėn tas vaizdas kartojosi ir kartojosi.

Saulėta rudens dienelė, sausas ir šiltas oras, tylos pasaką bedraikantys voratinkliai... O jie, abu jauni, dvaro lauke, vis žvelgdami vienas į kitą, būry žmonių kasė bulves... Antra saulė ir dar gražesnė diena švytėjo jų širdyse. Kai Pranis, nuvežęs ir išpylęs iš maišų bulves, paerliais, švilpaudamas kažkokią melodiją ir apimtas dienos grožio ir šviesos, grįžo atgal, pamatė pievoje ją. Sustabdė arklius, priėjo ir tarsi kas abu būtų pastūmėjęs, susikibo rankomis ir širdimis. Ta šviesa ir laimės pojūtis išaugo ir įsiplieskė tiek greitai ir nematytai, kad jų susikibusios rankos tarsi suaugo, jų jauni ir gražūs veidai tarsi pavirto žydinčiu prie gontelių putino krūmu, jų akys — tarsi tyriausias šaltinis — tryško almančia palaima, skambėjo iš kažkur atklydusiais pavasario garsais, virpėjo tarsi netyčia užgauta stebuklinga dangaus styga...

Ir kas įvyko po to, Pranis savo protu nebesuvokė. Viskas siūbavo tokiais šiltais palaimos vėjais, taip toli jie skrido ir džiaugsmingai plaukė susilieję su visu pasauliu ir vienas su kitu, tokie svaigūs saldybės virpuliai glostė ir malonino jų kūnus, kad dabartinis riedėjimas ugnies ir mirties pakalnėn, gūdžiai skimbčiojant grandinėms ant rankų ir kojų, jam atrodė toks menkas ir toks beprasmis įvykis, kurio jis negalėjo nei suvokti, nei tinkamai įvertinti. Tik keletą kartų pajuto, kaip liepsnos laižo jo nugarą ir rankas, kaip skausmas verčia trūkčioti raumenis ir kaip visas nugaros plotas, tarsi suimtas šimtų geležinių replių, traukiasi ir plyšinėja... Bet jis laikėsi duotos sau priesaikos, neatleido nuo veido rankų ir vis riedėjo ir riedėjo, kol įsitėškė į šaltos palaimos erdvią prarają — Erlos pelkę.

Jis atsigaivėjo, deginęs skaudumas kažkur dingo, aiškiai suvokė — yra vandenyje ir pastebėjęs pakrantėje į vandenį nulinkusį karklyną, pamažu, remdamasis rankomis į skystą dumblą, ropštėsi link jo. Kai pajuto įsispraudęs tarp lapuoto vandenin nulinkusių karklo šakų, apsivertė aukštielninkas, atsargiai iškišo iš vandens veidą, kvėptelėjo kvepiančio karklynais ir vandeniu drėgno oro ir galutinai atgavęs sveiką protą ir iš tikrųjų pajutęs rankomis vandenį, įsitikino — jis laimingai nuriedėjo nuo kalno, išliko gyvas ir savo akimis vėl mato pasaulį... Jam toptelėjo galvon Igorio paskutiniai žodžiai, bet jis netikėjo jais ir nutarė karklyne laukti tol, kol išsiskirstys susirinkę jo bausmės žiūrėti žmonės.

10. Pasroviui

Pranis, nelįsdamas iš karklyno, pirmiausia iškišo galvą ir apsidairė. Jau visur buvo ramu, nebesimatė nė vieno žmogaus. Po to jis apžiūrėjo savo rankas. Delnai buvo sveiki, o visur kitur oda buvo pakilusi didelėmis vandeningomis pūslėmis. Veidą, kaip ir pilvą nuo ugnies liepsnų taip pat buvo apsaugojęs, tik pats nosies galas buvo pasipuošęs nudegimo burbulu. Nugaros, būdamas vandeny, jis taip pat tarsi nejautė ir neįsivaizdavo, kaip ji gali atrodyti. Kojos buvo apdegusios, bet pačios pėdos, matyt apsaugotos šiokio tokio apavo (buvo apsiavęs vyžomis), atrodė apysveikės.

Pranio kūnas, panardintas vandenin, priglobtas minkšto ir švelnaus durpės dumblo, dabar jautėsi pusėtinai ir jis, pelkės pakraščiu, kur ne taip gilu, nutarė gautis iki Erlos pagrindinės vagos ir ja irtis tolyn. Jis judėjo iš lėto, nes trukdė grandinės, kurios su kiekvienu judesiu skaudžiai trynė nudegusias kojas ir rankas, traukė į dugną. Bet jis judėjo pačiu pakraščiu ir keletą žingsnių plaukdavo tik tada, kai pakraštys atsiverdavo staigia gilmena. Jam lengviau buvo laikytis ir judėti įsikimbant į nusvirusias pakrantės žoles, krūmų stiebus.

Pamažu, pamažu jis išplaukė į Erlos upelio vagą ir dabar jam judėti buvo kur kas lengviau, nes vietomis srauniai tekėdamas vanduo pats nešė jį. Pasitaikė ne vienas ir gilesnis duburys, bet Pranis jį įveikdavo slinkdamas pačiu pakraščiu.

Praėjus kelioms valandoms, kai jis buvo nuplaukęs jau geroką tarpą, medžiais apaugusioje ir saulelės apšviestoje upelio atšlaimoje, Pranis bandė atsistoti ir paeiti keletą žingsnelių savo kojomis. Iš karto pajuto veriantį skausmą ties grandinių geležiniais lankais, kurie buvo apkabinę rankas ir kojas, o saulės šviesa ir šiluma ne gaivino ir glostė jo nugarą ir pečius, o apliejo nepakeliamu, peklišku karščiu, ir jis vėl, kad iš skausmo neaptemtų sąmonė, krito į upelio vėsią tėkmę ir pamažu yrėsi ir ropojo toliau...

Beplaukiant atėjo saulėlydis, o paskui ir vakaras. Pranis buvo labai nuvargęs, jau atsistojęs ant kojų, jis jautė, būtų neišsilaikęs ir tuoj nugriuvęs. Nudegimų skausmai buvo truputį apmalšę, nors atrodė, kad visą nugarą, jos apdegusią odą iš visų pusių neatstodami drasko nematomų ir tylių šunų nasrai.

Pranis jautė, nuovargis, nežiūrint jo skausmų, baigia jį įveikti. „Jē ožmėgsio vondėnie,— galvojo,— ta ė palėksio anam beplūdorioujis. Rēk šliaužtė i kronta...“ Prieš akis, tuoj už upės posūkio, subaltavo vandens supustyto minkšto puraus smėlio paplūdimėlis. Kai užsiropštė ant jo, pilvu pajuto švelnią dienos saulės nakčiai paliktą šilumą, o nugara vakaro šąlančiame ore vėso geriau kaip vandeny. Pranio akys beregint užsimerkė...

Pabudo riečiamas bedžiūstančios, o gal ir perdžiūvusios nugaros skausmo. Atrodė, kad šįkart jam nebepavyks pasijudinti iš vietos ir teks čia gulėti kol numirs. Sukaupęs visą likusią valią jis po truputį, po truputį slinko prie ranka pasiekiamo vandens ir kai paniro į jį, vėl truputį pagerėjo, tarsi kas atleido skaudžiai nugarą veržusias virves, jis vėl galėjo iš lėto judėti.

Yrėsi iki priešpiečių ir atsirėmė į plačią ir gilią sietuvą, kurios krantai buvo statūs, sutvirtinti į dugną sukaltais mediniais basliais, o anoje pusėje matėsi platokas smulkaus ir balto smėlio paplūdimys...

Jis sustojo ir tuoj išgirdo iš kaži kur atskridusius moterų balsus. Pranis prisispaudė prie sietuvos kranto ir pasislėpė vandenin nulinkusio gluosnio šakose.

Į pradžią

Į tęsinį