	Sign In Sign-Up

Į pagrindinį

11. Palivarko poilsiautojos

Naktis iš savo juodų gelmių pamažu išsupo be jokio dvelksmo didelėmis rasų ašaromis spinduliuojantį rytmetį. Niekur, net pati įžvalgiausia akis, danguje nebūtų įžiūrėjusi jokios dėmelės ar kokios debesio atplaišėlės. Visur vaiskiai mėlynavo neužmatoma erdvės jūra, kuri kvėpavo jaukia ir šilta vasaros pradžia.

Nakties lengva migla, kuri nepermatomomis baltai pilkomis klostėmis vyniojosi plačiomis Erlos upelio pievomis, kilstelėjus saulei, prasmego kiaurai žemę, tik ant žolynų mažais lašeliais nedrąsiai dar markstėsi jos perliniai pėdsakai.

— Ė šėndėin siediesem kāp ikaitintam dounkepie...— vangiai prabilo baigusi pusryčiauti dvidešimtmetė Angelinos pusseserė Jadzė.

— Nier kuo jaudintėis... Tujau pat ēsem pri opės ė vėsā dėinā somerksem ožpakalius i ondeni,— atsiliepė vyriausioji šeimininko dukra dvidešimtmetė Angelina.

— Tik pasėjimkem Pagi. Mon baisē patink so anou pliurvuotėis po šėlta ondėni!— šaukė trylikametė Angelinos sesuo Liudvika, entuziastingai glostydama balto kailio ilgavilnį kambarinį šunėką.

— Gerā, jau gerā. Jimkėt kou tik nuorėt, tik nemėiguokėt. Aš veizo, ka jau no pat rīta bėngat parkaistė... Tujau pat ė jodam...— užbaigė Angelina.

Merginos, kurių buvo septynetas, netrukus susirinko prie pakalnėn einančio tako ir eidamos šnekučiavo:

— Mon iš akiū da neišnīka vakarīkštis tuo pasmerkta vaikė rėitiejėms... Kažėn a ons nuskėnda, a ne?— liūdnom akim žvelgdama į paupio tolumas, tari su savim, mintijo dvidešimt penkerių metų kaimyninio dvaro mergaitė, Alberta.

— Būta če kuo...— paniekino ją devyniolikmetė Angelinos sesuo Vincenta.— Kuo vels nosėpelnė, tou ė gava. A to pamėsliji aple Juzefa, kori so sava vāko tories mėrtė kaliejėmė? Mon atruoda, ka anā tėn īr daug baisiau...

— Če vėsks īr baisē ė aš nikāp negalio soprastė kam tuo rēk?— nepasidavė Alberta.

— Jē to būtumi konėgo, tujau pat visa pasauli paverstumi grīno bordeko... Rēk galvuotė, kou sakā...— atsikirto moralistė Vincenta.

Po to ėjo tylėdamos, tik girdėjosi Pagio viauksėjimas ir pavieniai Liudvikos, žaidžiančios su šunim, šūksniai.

Tais laikais merginos upėje maudydavosi užsimovusios baltas iki kelių nutįsusias, apačioje ties keliais kudrėmis papuoštas kelnes. Ant pečių užsimesdavo laisvą bliūzelę, kuri nesiekdavo kelių.

Ir štai jos, krykštaudamos ir taškydamosi, subrido vandenin. Džiaugiasi vėsa, kuri vandens srovelėmis, tarsi šalti gyvačiukai, šliaužia per nugaras, šlaistosi apie pečius. Leisgyvis Pranis, pasislėpęs gluosnio šakose žiūri į jas ir nežino ką daryti.

— Mergas, mergas — a matuot — gruobkėt, ondou jau neš mona kou tik išsiuvinietojė nusėnelė!..— bijodama nepermatomos sietuvos gelmės, šaukia Angelina.

Mergaitės gerai plaukti dar nemokėjo, dėl to viena greitai atsinešė paupy pamestą ilgą lazdą, bet nosinaitės pasiekti nebegalėjo, srovė ją jau nunešė į giliosios sietuvos vidurį.

— Nenusėmink, Angelina, aš anou tojau pat sogausio ontruo sietovuos posie. Veiziek, anou sruovie jau išnešė pri pat krašta...

Alberta jau užėjo iš kitos pusės ir brido pakraščiu ton vieton, kur turėjo atplaukti gražioji nosinaitė, bet ji vis nesirodė.

— Glousnė šakas prasklēdusi gerā paveiziek, a tik nebūs ož kuo nuors ožsėkabėnusi?!— šaukė Vincenta.

Tuo tarpu nosinaitė plaukė pro pat Pranio nosį ir jis, negalėdamas jos paimti rankomis, sukando dantimis ir laukė, kas bus toliau. „Ā tēp, ā tēp — vės tėik aš omžėnā negalio mėrktė, lai mergātės pamata ė ded muni kor tik benuor...“— nusprendė jis ir sukąstos nosinės nebepaleido.

Alberta, praskleidusi gluosnio šakas, tarp jų pamatė kažką panašaus į didelę pliką šuns galvą, kuri savo nasruose laikė gražiąją nosinaitę:

— Šou!..— sušuko ji persigandusi ir puolė iš vandens.

— A Pagis?!— į šauksmą atsiliepė Vincenta.

— Nē, ne Pagis...

Kai suklususios dvarininkaitės susirinko į būrelį ir nutarė dar kartą pažiūrėti į tą nosinaitę laikantį, bet nelojantį šunį, pamatė — ten visai ne šuns, o beplaukė žmogaus galva. Paskui išsidrąsinęs tas žmogus atropojo prie sietuvos krašto ir atidavė mergaitėms gražiąją nosinę. Jos, pamačiusios Pranio nudegusią ir vandeny permirkusią nugarą, galvą ir pečius, iš pasibaisėjimo aiktelėjo, o karingoji Vincenta, išbalo kaip popierius ir čia pat, vos neįkritusi į vandenį, nualpo...

Kai vyras visai išlindo iš vandens ir pabandė atsistoti, jos pamatė ant jo rankų ir kojų storas geležies grandines... Ir visos be žodžių suprato — čia yra tas pats žmogus, kuris vakar riedėjo per ugnį ir įkrito į Erlos pelkę...

Dabar, nieko nelaukdama, iniciatyvos ėmėsi Alberta:

— Mes negalem anuo tēp palėktė. Ons tojau mėrs...Torem vestėis nomėi, torem anam padietė. Nepadiedamas nosėkalsem Dievou, padarītomem mėrtėna nuodiemė...

Nė viena mergaitė Albertai nedrįso prieštarauti, visos, pagautos mielaširdystės ir gailesčio bangos, kaip galėjo, padėjo Praniui išlipti iš vandens, įropoti į statų sietuvos skardį.

Alberta, nedelsdama apvyniojo jį savo rankšluosčiu, užmovė bliūzelę, nes nudegę Pranio drabužių skutai menkai bedengė ne tik užpakalį, bet ir priekį. Matant taip suniokotą žmogų, nors mergaitės ir nebuvo mačiusios nuogo vyriškio, kažkodėl visai jo nesigėdijo ir nebijojo. Dabar jas į vieną jungė šio žmogaus kentėjimas ir noras jam kaip nors padėti. Apstojusios ratu, palaikydamos jį, vis svirduliuojantį ir vos neklumpantį, iš šonų, padėdamos nešti sunkias grandines, vedėsi jį į kalną. Pranis švelnioms mergaičių rankoms nesipriešino, jis nebeturėjo jėgų ne tik priešintis, bet ir kalbėti. Ėjo tarpais trumpam prarasdamas sąmonę ir vėl ją atgaudamas, nes nuovargis ir skausmas baigė jį visai įveikti...

12. Dvaro arklidėje

Mergaitės niekam iš dvariškių nedrįso Pranio rodyti ir nuvedė jį tiesiai į arklidę, kur buvo įruoštas kambarėlis arklininkui. Angelina tuoj nubėgo pas dvaro sodininką, kuris buvo jai palankus, ir ji žinojo jį esant geraširdį ir mielą senuką. Ji nuo pat mažens daug apie ką su juo buvo kalbėjusi ir tikėjo, kad jis niekam nieko nesakys ir, kaip galėdamas, padės šitam nelaimingam ir jos dabar globojamam žmogui.

Jurgis (toks buvo sodininko vardas), metęs į šoną darželio ežios tvarkymą, atskubėjo į arklidę ir pamatęs ant pilvo gulintį, bemaž visai ugnyje iškepusį ir vandeny išmirkusį, bet dar gyvą žmogų, suplojo delnais ir, iš netikėtumo aiktelėjęs, nusigręžė į šoną. Bet tuoj pat, pabudęs širdy gailesčio ir savigarbos jausmas, privertė jį prieiti prie Pranio, atidžiau apžiūrėti jį ir pagalvoti, ką jis galėtų daryti, kaip jam padėti. Juolab, kad šiuo nudegėliu taip rūpinosi malonioji dvaro panelytė Angelina. Už jo pečių buvo susispietusios ir, tarsi pavojau signalą išgirdę, savaitiniai viščiukai, nuščiuvusios, ir visos kitos dvaro viešnios.

Jurgis per savo amžių ne tik tvarkė sodą, bet domėjosi ir rinko nuostabiąsias gydomąsias žoleles. Arklininkas Petras, kai atsitikdavo kokia nelaimė su kumele ar eržilu, bėgdavo ne pas gyvulių daktarą, o pas Jurgį. Ir Jurgio globojamas, žolelių nuoviro pagėręs, gyvulys, po savaitės jau būdavo sveikas.

Padėdavo savo žolelėmis sodininkas ir baudžiauninkams, ir kitiems dvaro žmonėms. Angelinos pasirinkimas buvo ne atsitiktinis. Ji žinojo geras Jurgio rankas ir šviesų protą. Bet ji labai sunerimo, kai Jurgis, pamatęs apdegėlį, taip graudžiai aiktelėjo ir nusisuko.

— Ā jau vėsks, a ni tamista nebgaliesi anuo išgelbietė?— ūmai, suspaudusi rankas ir skausmingai atsidusdama, paklausė ji.

— A begal kas sudaigintė ugnie iškepta bulvė?— į klausimą klausimu atsakė sodininkas.

Jurgio užnugary susispietusios mergaitės iš nuostabos tyliai sušniokštė, o Angelinos akyse pasirodė toks skausmas, kad sodininkas nedelsdamas turėjo pasitaisyti ir savo žodžiais uždegti nors ir neryškią vilties kibirkštėlę:

— Kuo margam pasaulie nebūn? So Dėiva pagalbo ivīkst ė ne tokiū stebūklu. Kėik begaliedams, aš jimsious anam padietė. Tam rēks daug vištas ė zoikė taukų. Meiliuosės mona panelės,— atsigręžė sodininkas į mergaites,— ka grīšite nomėi, ėiškuokėt ė, kamė tik radosės, tū rėibalū, vėn siūskėt mon... Jug patės matuot, kuokius Aduoma laukus reikies mon apteptė... Ė ne vėina karta...

Paskui, palikę leisgyvį Pranį gulėti lentinėje lovoje, visi išėjo į arklidę ir sutarė apie apdegusį Pranį kol kas niekam nieko nesakyti.

— Jē kas nuors atsėtėks, ė mona tievā sožėnuotom,— visiems girdint pasižadėjo Angelina, — vėsa kaltė ont sava petiū prisėjimsio aš vėina pati. Diel tuo ni vėns nenukėntiesėt...

— Jē kartās če anam nebelėkto vėitas, — ryžtingai pasisiūlė Alberta,— mon atruoda, ka ons galies prisėglaustė mūsa dvarė. Aš, neišdoudama mūsa paslaptėis, pasėrokousio su sava artėmāsēs...

— Nuorintās Iguoris ė īr pažadėjės duovėnuotė anam laisvė, bet ni ons nieka netor žėnuotė aple tou žmuogo. Tik toukart mes galem drousē jimtėis anou gelbietė...— perspėjo Jurgis mergaites apie tvyrantį virš jų rimtą pavojų.

Tą pačią dieną susėdusios palivarko sodo pavėsinėje, mergaitės rinko Praniui naują pavardę:

— Sudarīkem anou iš pėrmūju sosėtėkėma žuodiu,— siūlė Liudvika.

— A ėkrā?.. Vo kuokėi anėi bova?— klausė kuone choru.

— Aš, pamatiusi anou ondėnie, pmėslėjau, ka plauk šou, ė sošokau — „Šou“,— prisipažino Alberta.

— No, jau nē, šonio anuo nevadinsem...— nesutiko Angelina.

— Vo aš sošokau „Pagis“!— įsiterpė Vincenta.

— Išēt: „Šuopagis“. Vo gal ė lai būn tuoki anuo pavardie?

— Če jau išēt vėsā neprastā,— nebeprieštaravo nė Angelina,— lai anuo pavardie būn „Šopaga“.

Taip apdegusysis vaikinas, kad pavardė niekam negalėtų sukelti jokių įtarimų, sodo pavėsinėje buvo pakrikštytas Praniu Šopaga.

13. Gydymas

Nors sodininkas Jurgis ir žinojo kokiais žolelių nuovirais yra gydomi nudegimai, bet niekada nebuvo gydęs tiek apdegusį ir vandeny permirkusį žmogų. Kai jis, nešinas pilnais žolinių nuovirų indais, vėl įėjo į arklidę, Pranis jau buvo suvalgęs keletą kąsnių duonos, bet pats plaukiojo tarsi kokioje tirštoje migloje ir, nejausdamas to, sunkiai dejavo. Sodininkas, kad sumažintų Pranio jautrumą skausmui, davė jam atsigerti stipriai raminančios arbatos. Kiek palaukęs, ėmė valyti nugaros nudegimus ir, sumirkęs minkštą naminę linų drobelę žolelių arbatoje, klostyti nugaros, rankų ir kojų žaizdas. Taip prasidėjo pranio gydymas.

Pirmą mėnesį šalia Jurgio, prie medinės ligonio lovos, nuolat budėjo dvi mergaitės, kurios nuo jo nesitraukdavo net tada, kai sodininkas išeidavo prie savo darbų.

Po pirmųjų dviejų mėnesių, kai merginos jau buvo išsiskirsčiusios po savo namus, sodininkas apie Pranio būklę Angelinai nesakė nei juodo, nei balto, nors pasąmonėje aiškiai jautė, kad Pranio išgelbėti jam nepavyks. Jį tik stebino geležinė Pranio kantrybė, kai tekdavo nuo nugaros plėšti prie drobės pridžiūvusius pūlingus, atmirusius kūno audinius. Keletą kartų Pranis dėl to buvo netekęs sąmonės, bet jis kentėjo mirtinai sukandęs dantis ir dejonei jo lūpos niekada neatsiverdavo. Tik kai praėjo du mėnesiai, kartą, baigęs nudegėlio tvarstymus ir išėjęs iš arklininko kambarėlio, Jurgis tarsi pats sau, tarsi šalia buvusiai Angelinai pasakė:

— Velniuonėškā stėpros vīrs, tuokių dā nikumet netaikies sotėktė... Jē ons ė tuoliau tēp pat stėprē laikīsės isėkėbės i sava gīvenėma siūla, ta torieto išsėkapanuotė...

Jurgiui, po tų kelių viltingų žodžių, pasirodė, kad Angelinos akyse švystelėjo palaimos kibirkštėlės, o iš krūtinės išsiveržė sunkus ir geras atodūsis, kuris, štai jau du mėnesius, tarsi būtų slėgęs jos gyvenimą sunkiu, nepakeliamu laukų akmeniu.

Nors nežymiai, nors dar taip pat paslikai Praniui tebegulint ant pilvo, einant trečiajam mėnesiui, rankų ir kojų nudegimai pradėjo po truputį apsikloti sveikomis apnašomis, kurios iš nenudegusios odos kraštų pradėjo trauktis raudona, kaip saulėlydžio gaisai, odele. Nugara jau nebepūliavo ir mažomis salelėmis likę nenudegę jos ploteliai pradėjo rodyti gijimo žymių. Dabar Praniui gydyti reikėjo daug vištos ir zuikio taukų, kurių pakankamai siųsdavo ir siųsdavo merginos iš kitų dvarų.

Kai Angelina, ilgai sėdėdama šalia Pranio lovos, įsižiūrėdavo į jo šonan pasuktą veidą, nors jo galva dar buvo žaizduota ir be plaukų, jai jis rodėsi mielas ir patrauklus. Gilokai akiduobėse įkritusios akys, tamsiu serbentų mėlynumu ryškėjantys vyzdžiai, tiesi ir neilga nosis, tarsi egiptietiškus bruožus išreiškiantys skruostai, platoka kakta, teikė veidui išmintingumo ir grožio. Jai atrodydavo, kad tokiame veide ir ypač akyse kitas žmogus visada gali surasti užuojautos ir supratimo, geranoriškumo ir nuoširdumo.

Praėjus dar keletui mėnesių, kai ant Pranio galvos pradėjo dygti tamsiai rudi ir švelnūs plaukeliai, o rankos baigė dengtis randuotu virvutėmis susipynusiu audinių ir odos tinklu, nugara, iš ištisos žaizdos, pamažu pravirto žaizdos lopais, tarp kurių, kaip speige šąlanti pelkė, pradėjo ryškiai matytis gijimo ruožai. Tuo laiku Angelina panoro prie Pranio budėti viena pati ir savo seseris nuo šios pareigos kartas nuo karto visai atleisdavo.

14. Arklininkas

Praėjus geroms porai savaičių, kai Angelinos tėvai sužinojo apie arklidėje slaugomą ligonį, negalėjo patikėti savo ausimis, o pamatę — ir akimis. Jie buvo dori žmonės ir visko iki smulkmenų išsiteiravę ne tik dukters, bet ir sodininko, nusprendė mergaičių labdaringo poelgio nesmerkti ir ligonio gydymo netrukdyti. Juolab, kad sodininkas tėvams pasakė:

— Mona sopratėmo, tas kuo ne vėsā ognie iškepės vīrs neišgīvens. Ė gīdau anou tik dėl tuo, ka tuoki īr Angelinas valė, ė ka nenuorio paniekintė mergātiu gerų nuoru.

Vėliau, kai Pranis pergyveno visas gydymosi krizes ir pradėjo sveikti, Angelinos tėvai jau buvo pripratę prie žinios apie tą žmogų ir, palengva tarsi užsidegę dukterų geranoriškumo liepsna, jau patys buvo panorę, kad jų dukterų nuoširdūs rūpesčiai ir pačių susigalvota labdara išeitų į gerą. Tėvas, apšnekėjęs su žmona, kartą savo dukroms, rodydami bendrą susirūpinimą, prasitarė:

— Jē jūsa lėguons kumet išgys ė galies darboutėis, aš anam, jau kāp laisvam žmogui, galiesio parūpintė darba.

Tėvas pažadėjo dukterims paskirti jį palivarko arklininko padėjėju. O jei gerai išmoks to darbo ir sugebės dirbti, vėliau palikti arklininku. Dabartinis arklininkas jau buvo visai senas ir nebegalėdavo gerai visko padaryti.

Tuo tarpu Pranis, rūpestingų rankų ir šiltos užuojautos globiamas, aiškiai sveiko. Jau sodininkas neabejojo, kad šis aukštas, gražaus veido vyras, nemirs. Dabar sodininkui jau pradėjo rūpėti visai kiti dalykai. Mat Pranio sugijusios ir retėtos rankos per alkūnes nebegalėjo lankstytis. Sodininkas tai buvo numatęs ir Pranis, kai tik sugijo, turėjo alkūnes tepti sviestu ir keletą kartų per dieną lankstyti jas per jėgą, iš skausmo net ašarojant. Treniruotės vyko be nuolaidų — diena iš dienos, savaitė iš savaitės... Ir Pranis darė, kaip liepiamas, ir po truputį ištampė alkūnių randinius suaugimus: jau valgydamas šaukštu pradėjo pataikyti į burną. Kojos vaikštant tampėsi pačios, bet nė kiek ne lengviau už rankas. Bet ir ta kliūtis, didelių pastangų ir užsispyrimo dėka, po truputį buvo įveikta.

Kur kas sunkiau klostėsi reikalai su gyjančia nugara. Jos tvirtėjantys ir storėjantys odos randai, tarsi tvirti šniūrai, skausmingai rietė Pranio nugarą atgal ir jis vis labiau turėjo atsikraginti. Tokiai odos gijimo jėgai net sodininko riebalai ir patarimai, vis lankstytis į priekį, mažai ką begalėdavo padėti. Pranis vaikščiojo, žiūrint iš šono, labai „aukštai pakėlęs nosį“, kas būdavo būdinga dideliems ponams. Dėl to Angelina iš jo ne kartą geraširdiškai šaipėsi:

— Matā, nespiejē da kāp reikint išgytė ė pasėjostė laisvo žmuogo, ka prīš vėsus pradiejē tēp keltė nosi, liguo būtumi pats dėdliausis apīlinkės bajuors...

Pranis šyptelėdavo ir su dviguba jėga prievartaudamas save tempdavo nepasiduodančius ir skausmingai poškančius nugaros randus, o Angelina, pastebėjusi jo pastangas, dar kartą įtrindavo grublėtą vyriškio nugarą vištataukiais ir pridurdavo:

— Neparsėstėnk, ka iš naujė neitrūkto vuos ožsėtraukusi nogaras skūra... Aš tik pajoukavau...

Dabar Pranis, baigęs tos dienos ryto procedūras, visą dieną sekiodavo paskui arklininką Petrą, stebėdavo jo darbus ir rūpesčius, kartu dirbdavo. Ko nesupratęs po keletą kartų klausinėdavo ir kamantinėdavo senąjį arklininką, kol pats išmoko prižiūrėti, mankštinti ir šerti arklidės gyvulius. Atėjo laikas, kai dėl ko nors sunegalavęs senasis arklininkas, jau be jokios širdperšos, arklidėje leisdavo darbuotis Praniui. O sykį, kai į palivarką atvažiavo ponas ir atsivežė arklių pirkėją, Petras jam pasakė:

— Aš arklidie jau kāp ė nebrēikalings. Pranis vėskou padara už muni geriau.

— Būkėtau abodo. Iš arkliū ēt gers biznis ė algas aš muokiesio abodom. Tik abodo veiziekėtau, ka arklems nieka netrūkto,— pasakė šeimininkas iš eržilo pirkėjo tą dieną paėmęs gerą pinigą.

Taip, poniškai atsikraginęs, Pranis, įgijo laisvę ir darbą.

Bešerdamas ir bemankštindamas arklius Pranis sustiprėjo, pasitaisė. Vis lengviau, padedamas sodininko, lankstė rankas ir liemenį.

— To ėlgiau juodiniek, tas tau ēt i nauda. Ka juodams valdā arkli ė siedi ont anou, nuoruoms nenuoruoms jod visė pašalē, tompuos vėsė skūruos soaugėmā. Vo tau dabā tik tuo ė berēk. Ta īr pati geriausi monkšta...

Pranis klausė patarimų ir po pusantrų metų treniruočių jau maža kas begalėjo pasakyti, kad jo nugara yra randuota, nes jodavo ne atsikraginęs, o pakumpęs priekin, kaip ir visi kiti raiteliai.

Pasikeitė ir Pranio veidas, kuris šalia mąslių akių, simetriškų ir nesudarkytų veido bruožų, dabar turėjo garbanotą, tamsiai rudą ševeliūrą. Tiesa, užpakaly nuo kaklo iki pakaušio pradžios plaukai nebeataugo, bet tą vietą visiškai uždengdavo ilgi ir stori plaukai augę ant galvoviršio.

Į palivarką per mėnesį po keletą kartų su tėvu, o kartais ir viena pati atvažiuodavo Angelina. Ji čia visada susitikdavo su Praniu ir jie vaikščiodami arba jodinėdami ant žirgų apie daug ką šnekučiuodavo. Nors šiai kilmingai mergaitei nepritiko toks elgesys, bet visi žinojo — Pranio ir jos suartėjimo istoriją ir niekam nekildavo jokių neigiamų emocijų ar smerkiančių minčių. Kartais dvariškiai pašnabždomis užsimindavo, kad Angelina nėra abejinga Praniui, bet kiti tai griežtai paneigdavo:

— A iš pruota išejuot? Jims, matā, tuoki baguota ė garbinga merga painiuotėis so tokio vuos neiškepto paleistovio...

15. Išlaisvinimas

Pagaliau Juzefa ryžosi pasakyti Ancei apie savo nusistatymą. O jis buvo toks: aš taip pat noriu išlaisvinti savo sūnelį iš Mirties kalėjimo ir viską darysiu, kad jam nereikėtų mirti kartu su manim. Po to mergaitės jai smulkiai paaiškino ką visoms kartu reikės nuveikti ir kaip vaikelis turės iš čia išeiti.

Pirmiausia, daug ko naujo buvo išmokytas jos sūnus. Jam į galvelę dešimtimis, o gal ir šimtais kartų, buvo įkalta visa veiksmų seka, ką jis nuo pat šios dienos turi atsiminti ir turės daryti išėjęs už kalėjimo sienų.

— Jē to vėskuo, kāp tau sakīta, nepadarīsi,— kartkartėmis vaikui primindavo Ancė,— tā nikumet sava mamas ė nebėpamatīsi... Ana pasėlėkusi če numėrs ė būs užkasta i žemė... Bet jē to būsi gers, klausīsi ė padarīsi tēp, kāp tau mes ė tava mama lėip, tā ka nuēsi ont kalna i tus nomus, mama pati atēs pas tavi ir to so anou, kāp ka ė dabā, galiesi būtė vėsa laika...

Vaikas jau daug ką buvo išmokęs mintinai ir žinojo kada ir ką jis turės daryti. Mergaitės vis klausė ir klausėsi jo kartojamų žodžių:

— Ka nusėlēsio ont žemės, patrauksio ož joustas gala ė atrėšio mazga... Paskou... paskou nuēsio ė pasėkavuosio medie... Ka tik pamatīsio saulė, ēsio ė ēsio pri anuos... Ka pasėdarīs karštā, ibrėsio i ondėni, atsėprausio, vo paskou ė viel ēsio pagal opieli... Ēsio ė ēsio, vo pri tuos posės (vaikas pakėlė kairę ranką) būs opelis. Ka pasėsliepės medie išmieguosio par nakti, toukart sovalgīsio ontra bolvė ė viel, pamatės saulė, visa dėina ēsio pri anuos, vo opelis būs pri tuos ronkas... Ka tik pamatīsio dėdili kalna ė ont anou daug baltū pastatū, tojau pat lėpsio i anou... Psėlsiesio ė viel lėpsio, kol vėsā ožlėpsio. Ka tik pamatīsio žmogo, sakīsio, ka vakar paklīdau ė nežėnau iš kor ēto ė kamė īr mona nomā. Toukart paprašīsio, ka mon douto valgītė, ka eso baisē išalkės...

— Ons jau vėskou poikiausē īr išmuokės ė gerā žėna,— pasakė vaiko žodžių klausiusi Ancė.— Rītuo onkstėi jau anou išlēsem i laisvė. Par dvė dėinas ons noēs lig palivarka ė, tikiekem žmuoniū geromo ė Apvaizdas pagalba — anėi vāka priglaus ė išaugins...

— Dėivė, Dėivė, būk gers mona vākou...— meldė Juzefa.

Matydamos motinos nusiminimą ir ašaras, visos mergaitės buvo ne savyje ir, kartu tramdydamos ir savo slogią nuotaiką bei nenugalimą liūdesį, visaip ramino Juzefą. Jos labiausiai bijojo, kad motina neįveikusi atsiskyrimo kančios, atsisakys išleisti savo sūnų į laisvę ir visi jų geri norai nueis perniek...

Paskutinė košmariška naktis buvo nepakeliama. Juzefa nė sekundei neatsitraukė nuo savo sūnelio, nors jis miegojo saldžiai ir nepabusdamas. Kelis kartus per naktį žiūrinėjo ir peržiūrinėjo jo trejetą marškinėlių, kuriais aprengs išleisdamos vaiką, sudėjo į tris kišenes dvi virtas bulves ir džiovintos duonos riekelę.

Auštant rytmečiui mergaitės prikėlė vaiką. Juzefa, liedama ašaras, atsimylavo, atsibučiavo — visam laikui atsisveikino su savo sūneliu. Visos, nepakeldamos šios minutės skaudaus tragizmo, nusisukdamos ir nepasirodydamos Juzefai, graudžiai ir nesulaikomai ašarojo... Paskui Ancė pririšo per pažastis vaikelį prie suplėšytos ir suraišiotos drobulės juostos. Prisilaikydamos rankomis akmens sienos lipo viena kitai ant pečių, stojosi ir ketvirtoji jau pasiekė siaurą pastogės lango plyšį. Jis atsidūrė ties pačia krūtine. Po to į viršų prie lango buvo pakeltas pririštas vaikelis, kurį Ancė atsargiai iškišo pro siaurą langą ir nuleido ant žemės laukutinėje sienos pusėje. Vaikas atsistojo ant žemės ir tuoj pat, patraukęs už juostos galo, atrišo ją nuo savęs, o Ancė tuoj pat ją įtraukė į vidų.

— Vėsks... Dabā žėnau — mes tava vāka išgelbiejuom no baisiausės mėrtėis tamė kaliejėmė. Džiaukės, Juzefa, ta dėina tor būtė pati pokiausi ė iškėlmingiausi dėina tava gīvenėmė...— atsistojusi ant tvirtos žemės norėjo pradžiuginti motiną, nulipusi nuo draugės pečių, Ancė.

Visos merginos juokėsi ir verkė, juokėsi ir verkė. Joms visoms labai trūko mažojo, nuolat čiauškėjusio aplinkui, vaikelio ir klaiki širdgėla plėšė dabartinio buvimo valandas... Bet jų protas aiškiai suvokė, kad padarė didelį žygdarbį — išgelbėjo nuo mirties Jonelį, Juzefos sūnų. Bet Juzefa buvo prislėgta tokios baisingos kančios ir jos veidas buvo taip iškreiptas skausmo, kad visi paguodos žodžiai nuo jos atšokinėjo tarsi žirniai nuo sienos.

Kai tekėjo saulė, atsistojusi ant merginų pečių pro siaurą pastogės langelį į plačias Erlos pievas žiūrėjo ašarodama motina ir ji paskutinį kartą matė, kaip jos mažasis žmogeliukas — jos sūnelis,— mažesnis už aukštą žolę, laužiasi ir brenda į saulės pusę. Ji žiūrėjo ilgai, kol ją belaikančios merginos visai pavargo, kol mažą judantį žmogeliuką paslėpė tolumos ir krūmai...

16. Iki pietų

Juzefos sūnelis Jonas, kaip buvo daugelį kartų mamos pamokytas, kai tik atsistojo į aukštą ir šlapią žolę prie mirties kalėjimo laukutinės sienos, tuoj patraukė už ryšio juostos galo ir atsirišo nuo juostos. Jam net dabar nepasidarė baisu ar ilgu, nes jis visą laiką būdamas su mama, nesuprato ir nežinojo, kas yra ilgesys ir vienuma. Jį pritrenkė tik tokia didelė ir stangri žolė, tokia žemės platybė ir tokie keisti tos platybės kvapai ir garsai. Kai jis atsistojo ant žemės pašėlusiai čirškavo į žolių stiebus įsikorę žiogai. Jis juos girdėjo, bet nė vieno nematė.

Žengė pirmą žingsnelį ir pradėjo didžiąją savo kelionę į nežinią, nes dabar plačioje ir laisvoje, jau į rudenį pasidavusioje žemėje, niekur ir niekas jo nelaukė. Tik motina, likusi tarp keturių akmens sienų, pajutusi širdyje nenugalimą ir geliantį ilgesį, laužė savo rankas, iki kraujo kandžiojo lūpas, bet jau nieko padaryti nebegalėjo. Tuo tarpu jos sūnelis brido per aukštus žolynus ir šito motinos skausmo nei suprato, nei žinojo.

Pamažu jis nuėjo ligi paupy augusio seno karklo. Įlindęs į šakas, pamatė kokios jos storos ir tvirtos, ir kiek daug ant jų blizgančių pailgų lapų, kurie buvo panašūs į žalias paukščio plunksnas. Laikas netruko praeiti, nes jis užsižaidė su tomis šakomis, lipo aukštyn, judino jas, lingavosi ir šokinėjo ant žemės. Iš viršaus vienas po kito sukiodamiesi ore krito nugeltę lapai, o Jonelis, vis netardamas nė žodžio, gaudė juos, bet sugauti niekaip negalėjo. Jam rodėsi, kad tie lapeliai yra gyvi, kaip žvirbliai, bet, nutūpę ant žemės, kažkodėl jie nebepakildavo ir nebeskrisdavo...

Staiga vaikas pro šakas pamatė, kad iš tolių į jį žvelgia didelis raudonas saulės rutulys. Tai buvo ženklas ir jis tuoj pat turėjo eiti prie jos (į tą pusę). Išlindo iš krūmo ir per pievą patraukė į rytus. Ėjo ir ėjo, o pieva buvo plati ir galo nesimatė. Vis žolės ir žolės. Paskui beeidamas išgirdo kažkokį keistą garsą, tarsi mama piltų ant žemės vandenį. Jis pasuko į garso pusę ir greitai išvydo per akmenuotą seklumą bėgant daug vandens. Atsargiai priėjo, atsisėdo pailsėti, įmerkė į vandenį vieną, paskui antrą koją. Upelio šilta sraunuma švelniai kuteno kojų padus. Jonelis pradėjo mėtyti mažesnius akmenukus, o vanduo tiško į šonus, bangavo, bet vis tiek nesustojo bėgęs ir vis kuteno jam kojas.

Prisiminęs mamos žodžius, jis vėl leidosi tolyn. Dabar ėjo palei upelį, vis sustodamas pasižiūrėti, kaip bėga vanduo. Bet ne visur jis bėgo, kame ne kame jo buvo daugiau, ir jis, tarsi dideliame bliūdelyje, stovėjo ramus ir buvo toks pat tolimas, gilus ir mėlynas, kaip dangus. Jonelis bijojo to vandens, nes nenorėjo į jį įkristi. Juk įkritęs nebegalėtų eiti prie saulės...

Paskui jis pamatė besiganantį pievoje arklį ir labai išsigando, nes tas didžiulis (Joneliui taip pasirodė) gyvulys, bežiūrėdamas į tokį mažą vabalą, kai jam nurimus, musių spiečius gerai sukuteno nosį, garsiai suprunkštė. Jonelis, kiek įkabindamas, veldamasis į ilgus savo drabužius ir žolę, nubėgo tolyn. Paskui jis pateko į dilgėlyną ir skaudžiai išsidilgino rankų delnus ir kojų pėdas. Teko grįžti atgal ir tas skaudžias žoles aplenkti. Labai skaudėjo ir Jonelis gailiai pravirko, bet ir verkdamas nestovėjo, ėjo toliau.

Atėjo vėlyvųjų pietų laikas ir jis pasijuto labai išalkęs ir pavargęs, nuo ėjimo skaudėjo į žoles nusitrynę kojų padai. Buvo tvanku ir karšta. Tada suradęs bėgantį seklų vandenį įsibrido į jį ir atsiprausė. Jam pasidarė geriau. Tada nagu, kaip buvo išmokytas, nusilupo bulvę ir skaniai pavalgė. Bevalgant užėjo toks nuovargis, kad jis besėdėdamas užmigo, nuvirto į aukštą žolę ir ilgai miegojo.

17. Vakaras ir naktis

Pavakario saulė nebebuvo tokia karšta ir, atsidususi po dienos vidurio šilumos, žemė, tarsi pradėjo kvėpuoti vilkšna vėsa. Kai Jonelis atsibudo ir pravėrė akis, pamatė vėjely siūruojančias aukštos žolės varpeles, tolumoje mėlyną dangų ir jo platumoje besidraikančius balzganus debesų skutus. Tas vaizdas buvo neįprastas ir jis, tarsi visko išsigandęs, pirmą kartą po išėjimo sušuko: „Mama!..“. Tą garsą greitai nuslopino vėjo šiurenimas, jis prisiminė, kad mamos nėra ir, norėdamas su ja vėl susitikti, palei upelį turėjo eiti tolyn, turėjo surasti didelį kalną su baltais trobesiais ir kaip nors ant jo užlipti.

Pamažu ilgėjo šešėliai, artinosi vakaras, vėso lanka. Saulelė greitai pasislėpė už aukšto Erlos skardžio, o mažasis žmogelis vis tęsė savo kelionę į nežinomybę.

Pradėjo temti. Lyginant su diena, paupy kažkas pasikeitė. Jonelis nebegalėjo įžvelgti daiktų ir jo širdin, tarsi netyčia, tarsi kažkokio keisto baimės instinkto sukeltas, įsibrovė keistas nerimas. Per dieną nusiplūkęs, jis visa savo esybe pajuto pasiilgęs mamos. Jam norėjosi su ja pasikalbėti, daug ko paklausti. Juk ji viską žino ir jam viską pasakytų...

Net nejausdamas to, tarsi tęsdamas tylių savo norų išreiškimą ir savo skausmo mamai sakymą, beeidamas jis pradėjo tyliai inkščioti. Paskui, matydamas, kad niekas nuo to nesikeičia, ir ne tik mama, bet absoliučiai niekas tose aukštose žolėse jo neišgirsta ir niekas nieko neatsako, jis pravirko ir vis kartojo: „Mama!.. mama!.. Mama, kur tu esi?.. Mama, ateik, aš tavęs labai noriu...“ Bet naktis buvo kurčia Jonelio prašymams, tik čirškė aplinkui žiogai, kažkur paupio baloje švilpavo kurklys, jam retu, bet ryškiu tarškesiu atliepė baloje varlė...

Jonelis vėl atsisėdo į aukštą žolę, trynė kumšteliu bėgančias ašaras, ilgai, viską užmiršęs, šaukė ir šaukė mamą. Tarpais jo balsas keitėsi, virpėjo nuoskauda ir pykčiu, buvo labai aukštas, o po to vėl pereidavo į maldavimą ir nykų nusiminimą. Jis nieko nenorėjo, jis buvo mirtinai sučyžęs ir pavargęs... Joneliui neatrodė, kad jis yra dėl ko nors nenusiminęs, jis net pamiršo kišenėje turįs dar vieną virtą bulvę, jam nieko pasaulyje nebuvo, jo paties nebuvo, visame pasaulyje tebuvo tik vienas vienintelis, nenugalimas, negęstantis, žodžiais neišreiškiamas noras. Jam dabar terikėjo tik vieno žmogaus — mamos. Bet jos nebuvo ir su šiuo žodžiu lūpose beverkdamas, o paskui tarsi šunytis beinkšdamas, jis ir užmigo.

Miegas buvo kietas ir sunkus, nes buvo išsiverkęs, pavargęs ir alkanas. Patekėjęs ir pakilęs į dangų mėnulis apšvietė jį nukritusį tirštoje, rasos prisigėrusioje žolėje. Jis miegojo susirietęs į mažą gumuliuką, su trejais ilgais marškiniais, jam nebuvo šalta, nes, ilgus metus gyvendamas Mirties kalėjime, buvo pripratęs prie vėsių ir net šaltų naktų...

18. Kita diena

Vaikas pabudo tik tik rytuose pradėjus skleistis pilkai melsviems aušros sparnams. Pilvelį jam maudė skausmingas alkis. Išsiėmė iš kišenės bulvę ir kiek lupęs, kiek nelupęs, mažais kąsneliais, skaniai pasigardžiuodamas ją suvalgė, semdamas saujelėmis, atsigėrė upelio vandens. Dar pridėjo keletą nuolaužėlių nuo sudžiūvusios riekelės, kuri buvo kitoje kišenėje. Galėjo dar valgyti, buvo skanu, bet prisiminė kaip kartais norėdavo valgyti Mirties kalėjime, bet jie tada nieko neturėdavo ir tekdavo kentėti... Dabar taip nebuvo, jis jau pavalgė ir užsiskanino sudžiūvusia gardžia duona... Juk mama daug kartų buvo prisakiusi, kad valgyti reikia ne po daug, bet du ar tris kartus per dieną...

Su šia mintim vėl į mažą galvelę atplaukė mamos įvaizdis, kurios baisiai jam trūko vakar vakare ir visą naktį, trūksta ir šį rytą. Vėl skausmingai išsiviepė mažos lūpelės ir jis graudžiai pravirko. Atsistojo ir verkdamas palei upelį pradėjo eiti tolyn.

Jam labai nusibodo eiti, skaudėjo kojos, pynėsi apie jas žolės rasoje peršlapę ilgi marškiniai. Verkdamas ne ką tematė ir dėl to dažnai griuvinėjo. Kėlėsi ir verkdamas vėl ėjo. Jis nebesidomėjo nei žolėmis, nei medžiais, nei paukščiais, nei kuo nors kitu. Viskas plaukė pro šalį, bet jo nekliudė, nekrito į akis, nebuvo jam reikalingi ir įdomūs.

Sunkiai įsivaizduojamas tas mažo vaikelio ėjimas per rasotas rytmečio pievas. Be motinos, nė kieno neraginant, su verksmu akyse ir lūpose. Turbūt Mirties kalėjimo dvelksmas visą laiką lydėjo jį ir ragino eiti ir eiti... Juk ten ne kartą buvo kentėjęs badą ir šaltį, buvo matęs daugiau juodo negu balto ir visa tai buvo skaudžiu iešmu įsmigę į mažą vaiko širdį ir mamos paskutiniai pamokymai, tarsi koks kasdieninis, jau įprastas dalykas, stūmė jį pirmyn, vertė dėlioti mažus žingsnelius ir dairytis — bene kur nors, kaip kokį išganymą, pamatys tą aukštą kalną ir ant jo daug baltai dažytų pastatų...

Kai beeidamas vėl pavargo, keletą kartų pasėdėjo įsibridęs į upelį, paskui vėl ėjo. Nebeverkė, nes suprato — nieko negali išverkti — nei krūmai, nei žolės, nei kas nors kitas, jam neištarė nė vieno paguodos žodelio. Bet verkė jo maža širdis, nes jai buvo neramu, ji pajuto, kad šiame pasaulyje galima verkti kiek nori, bet niekas tavęs nepaguos, niekas nieko nepasakys... Tik viena mama galėtų jį užjausti, nuraminti, pamaloninti... Jam su mama visada būdavo gera, jis jos glėby visada galėdavo sušilti, mama saugodavo jį nuo visko, kas skaudino ir draskė jo mažą vaikišką širdelę. Bet dabar mamos nebuvo ir jam vienam bristi per plačias pievas buvo be galo sunku...

Kai labai pavargo ir išalko, vėl, atsilaužęs pusę riekelės duonos, pasiskanaudamas valgė. Bet tik pusę kietai sudžiūvusio gabalėlio, nes niekur nematė to užburtojo kalno ir žinojo — dar reikės eiti... O kišenėje daugiau nieko nebebuvo. Paskui, nė nepajutęs kaip, jis vėl užmigo ir, nulinkęs į aukštą žolę, išsitiesė visu ūgiu. Jį maloniai vėsino upely sušlapę marškiniai, gaivino lengvas ir šiltas laukų vėjelis...

* * *

Per tuos keturis su puse metų Pranis palivarko aplinkoje jau tvarkėsi kaip tikras šeimininkas. Dvarininkas, kaip kokiam ūkvedžiui, jam buvo patikėjęs tvarkyti visus žirgyno reikalus. Jis pats besirūpino tik žirgų pardavimu.

Pranis dabar gyveno laikydamasis griežtos dienotvarkės. Baigęs darbus arklidėje grįždavo į savo kambarėlį (senasis arklininkas prieš dvejus metus mirė), tepdavo riebalais ir treniruodavo savo rankų sąnarius ir nugarą. Stori randai, jei tik atleisdavo, buvo linkę trauktis, kietėti ir skaudėti.

Šiandien buvo ta diena, kai Pranis jodavo pasidairyti po apylinkes. Iki pietų jam knietėjo nukakti prie tų daubų, kuriomis, andai, jis supančiotas grandinėmis buvo stumiamas į mirtį. Jis ten jau buvo ne vieną kartą ir tas pabuvimas, tie apmąstymai tarsi nuplaudavo palivarko gyvenimo smulkmenas, ir jis, dar ir dar kartą, išgyvendavo ne tik patirtą skaudžią savo nelaimę, bet ir ryškiu, rankomis ir akimis apčiuopiamu vaizdu, vėl pabūdavo su Juzefa, pasižiūrėdavo į gundančia gelme viliojančias jos akis, vėl tarsi žingsnis po žingsnio nueidavo tą sunkių ir skaudžių išmėginimų kelią. Jam tos valandos būdavo nepakeliamos ir sunkios kaip švinas, skaudžiai dreskiančios, kaip kulkos sprogimas, bet teikdavo jėgų, tarsi atnaujindavo, smėlio aštrumu nuvalydavo laiką, suteikdavo jo buvimui pasaulyje kažkokios nesuvokiamos, tikros prasmės.

Šį rytą su juo žadėjo joti ir Angelina, bet ji kažkodėl nepasirodė. Ji, nors ir būdavo šalia, niekada jam nekliudė — suprato, žinojo, užjautė, gododavo jo godas, tarsi padėdavo eiti ir nesuklupti...

Tad Pranis sėdo ant Raudojo eržilo, paleido nuo grandinės savo ištikimą draugą Brisių ir nusileidę nuo palivarko kalno nušuoliavo plačiomis Erlos pievomis. Jo mylimas šuo, kaip visada, bėgo greitai, jo pakelta, geltono ilgo plauko, uodega plaikstėsi vėjy ir tarsi kokia nerami liepsna, tarp žydinčių atolų švytuliavo tai kairėje tai dešinėje, tai priekyje, tai kažkur užpakalyje.

Dar gerai neįsismaginus ir dorai neapšilus, Pranis išgirdo lojant savo šunį. Lojo keistai ir kitaip, nei lodavo pamatęs ir vydamas kokį žvėrelį. Lojo be pykčio, tarsi kviesdamas pagalbon Pranį. Lojo vienoje vietoje, nieko nesivijo. Netrukus Pranis išgirdo išsigandusį vaiko verksmą.

— Kuoki če daba beišlīs mundrīstė... Iš kor tuo Erlas pievuo, tuoliausē no nomū, galiejė atsėrastė kuoks kriuokous vāks?— klausė pats savęs ir nevalingai pasuko arklį ton pusėn iš kur girdėjosi lojimas ir verkimas.

Šuo nesustodamas lojo, o vaikas verkė. Prijojęs pirmiausia nuginė šunį, ir kartu žolėje išvydo kokių keturių metų juodbruvį gražų berniuką.

Pranis pradėjo šūkauti, ieškoti ir dairytis po pievą — bene iš kur nors atsilieps ir pasimatys suaugęs žmogus — to vaikelio tėvas ar motina. Juk berniukas čia negali būti vienas.

Vaikelis tebeverkė ir pakėlęs į Pranį plačiai atmerktas pilnas baimės akis, negalėjo ištarti nė vieno žodžio. Niekur daugiau nematydamas nė gyvos dvasios, Pranis nusėdo nuo žirgo ir, palikęs jį, priėjo prie vaiko.

— Kāp to če atsėradā, iš kor atejē ė kor īr tava mama ė nomā?— užvertė Pranis vaiką krūva klausimų.

— Aš paklīdau, nežėnau kor īr mona nomā, aš eso išalkės ė nuorio valgītė...— tarsi kokią išmoktą maldelę pasakė užsirydamas vaikas, nė sekundei nenuleisdamas akių nuo nepažįstamo ir nematytai apsirengusio storabalsio žmogaus.

— Ak, to varga pelie,— žiūrėdamas į išgulėtą žolėje įdubimą,— stebėjosi Pranis ir jo širdį sugriebė skaudus nusistebėjimo graudulys.— Tad to, vākali, če esi vėsā vėns ė nežėnā ni kamė īr tava nomā... Ė to tuo išgolietuo žuolie a tik nebovā ožmėgės?

— Noj, aš mėiguojau.— prisipažino vaikas.— Aš nežėnau, kamė īr mona nomā...— dar pridėjo.

— A senē to če esi?

Vaikas atkišo du pirštelius ir pasakė „Dienas“.

— Ak, to Viešpatie!..Tad tėkrā, ka mon to nemalouji — esi išalkės... A tiktā nerēks vedom so mona arklio juotė karto? A esi kumet miegėnės juotė ont arklio? Vedo juosiau ontā i tou kalna, kor baltou daug pastatū...

— Gerā, bet aš bėjau tuo,— jis parodė ranka į arklį,— aš anuo nikomet nēso matės...

— O!..— nustebo Pranis,— To nebėjuok anuo, ons īr gers ė nieka vākams nedara. Vo ka atsėsiedi anam ont nogaras, nebrēk beētė, ons nuneš žmuonis kor tik anėi nuor... Vo kuoks tava vards? Muni vadėn Pranio.

— Aš eso Juonielis. Mama muni tēp liuob šauktė...

Joneliui labai patiko sėdėti ant šiltos arklio nugaros ir joti per aukštą lankos žolę. Bejodamas, kai apsidairė į šonus, išvydo didelį kalną, ant kurio baltavo pastatai ir dar kartą įsitikino, kad nei mama, nei tos keturios mergaitės jam nemelavo, o sakė gryną teisybę. Dabar jis yra ten, kur eidamas ir norėjo pakliūti. Jis pasidarė drąsesnis, be jokios baimės glaudė savo purią galvelę prie Pranio marškinių, jie abu , palengvėjusiomis širdimis, apie šį bei tą šnekučiavo. Jonelis tvirtai žinojo, kad netrukus į šituos baltus namus turės ateiti jo mama ir jis vėl galės džiaugtis ir būti laimingas...

Pranis, pamatęs, kad vaiko kišenėje yra sudžiūvusi ir apgraužta duonos kriaukšlelė, dar aiškiau suprato, kad pievoje jis tą vaikelį surado neatsitiktinai ir dėl ko jo niekas nelydėjo ir buvo vienas pats...

19. Juzefa

Mirties kalėjime likusi viena Juzefa nieko nežinojo apie savo sūnaus Jonelio likimą. Naktimis ją pradėjo kankinti žmogaus jėgoms nepakeliami košmarai. Iš eilės po keletą dienų ir naktų ji negalėdavo sudėti akių, o kai trumpam, tarsi būtų pridaužta, primigdavo, tai tas miegas buvo trumpas, neramus ir ji, nė kiek nepailsėjusi, vėl nubusdavo. Bet ir tos poilsio minutės teateidavo tik tada, kai ji visiškai išsekdavo, nebepastovėdavo ant kojų. Dar labiau jos nuovargį ir išsekimą didino nuolatinis badas, kurį ji, tarsi ir nesąmoningai, pasirinko, kaip atpildą už savo nuodėmę ir sutikimą išleisti sūnų už kalėjimo sienų.

Tamsiomis rudens naktimis niekas nebegalėdavo sušildyti jos suvargusios ir išsekintos sielos. Juodoje akmens sienoje, tarsi kokiame baltame kino ekrane, jai pradėjo matytis po mirties kalėjimą belakstantis ir linksmai su ja bekrykštaujantis sūnelis. Juzefa atsikeldavo iš šalto ir jau rudenio vėsių darganų sudrėkinto savo guolio, atkišdavo į priekį rankas ir, trumpam liūdnu šypsniu nuskaidrinusi savo veidą, eidavo pasitikti savo vaiko. Šnibždėdama kuo maloniausius vardus kviesdavo savo mažą žvirblelį greičiau prieiti. Iš savo vylingų ir skaudžių svajonių ji pabusdavo tik tada, kai vietoj jau ranka imamos švelnios sūnaus galvelės, jos ištiestų rankų pirštai atsidurdavo į šaltą ir drėgną kalėjimo sienos akmenį. Minutei ji tarsi sustingdavo, veidą iškreipdavo aštriai skausminga grimasa, o iš, tarsi kieno buvusios užkimštos ir staiga atsivėrusios, gerklės išsiverždavo šiurpus nevilties klyksmas, kuris tarsi per kalėjimo langą išmesta ietis perskrosdavo nakties tamsą, siautulingą rudens vėją ir tarsi audros sukelta jūros banga nueidavo Erlos pelkėmis...

Tą pačią akimirką, tarsi pagauta tikrovės traiškančių geležinių krumplių, ji suprasdavo, kad šalia jos nieko nėra ir nebegali būti, nes savo vaikelį, prikalbinta piktų raganų (dabar jai taip atrodė), ji pati išmetė pro kalėjimo langą ir net savo akimis palydėjo, kai jis pamažu nubrido per aukštą Erlos lankų žolę... Paskui — toliau nerimo jos įsiaudrinusi vaizduotė— jos vaikelis priėjo prie gilesnės upelio sietuvos ir nieko nesuprasdamas brido gilyn į ją ir tą patį rytmetį nuskendo... Tas vaizdas vėl ją iki pat galvos panardindavo į baisias košmaro bangas. Ji, vos beatgaudama kvapą, tuoj pat ryškiai pamatydavo, kaip visų pamirštas ir vienišas plūduriuoja vandeny jos mažojo sūnaus kūnelis, o galvos plaukelius, kaip kokius žlėmus, draiko Erlos tekantis vanduo. Paskui ji pamato, kaip iš visų pusių prie jo plaukia juodosios upės siurbėlės ir pasiraitydamos, viena už kitą greičiau, siurbiasi prie jo nebegyvo kūnelio ir negailestingai jį čiulpia...

Nespėjus sąmonėje užgesti šitam vaizdui, ji jau matydavo negyvą savo Jonelį kitoje vietoje. Dabar jau jis vargšelis guli perkritęs tirštoje lankos žolėje ir visas juoduoja nuo apipultų išalkusių varnų, kurios nuožmiai kapoja jo akis, gabalais darko gražų ir numylėtą veidelį ir pešdamosi tarpusavyje bjauriai krankia... Juzefa žiūri į šį vaizdą ir viskuo taip šventai tiki, kad pamažu pakelia prieš save rankas ir pradeda vaikyti bjauriuosius paukščius ir šaukia:

— Štiš — ššš, bjaurībės, no mona vāka... Štiš — ššš...

Iš šių košmarų Juzefa nebegalėdavo pabusti, nes jie gyvais ir matytais epizodais buvo susieti su tikrove, su jos pačios padarytais sprendimais. Visa tai kuo ryškiausiai matydama (jos akys buvo plačiai išplėstos ir nebesuvokiančios kalėjimo aplinkos), ji visą laiką, tarsi valgyti norintis vaikas, tyliai knykdavo ir ašarodavo...

Praėjus keletui mėnesių po pirmųjų naktinių košmarų į motinos sielą ir širdį kartas nuo karto pradėjo veržtis viltinga Dievo malonės palaimos banga ir nors ji laikė save visų nusmerkta ir nieko nebeverta, bet sudėjusi į dangų pakeltas rankas, ji įdurdavo akis į kalėjimo lubas ir ištisomis nakties valandomis melsdavosi už savo vaikelį. Malda tarsi padėjo atgauti jai sielos pusiausvyrą ir tarpais jai ėmė rodytis, kad tuoj pat įvyks stebuklas ir jos Jonelis sveikas ir gyvas sugrįš pas ją į Mirties kalėjimą. Ji nebevalgė net tų menkų maisto trupinių, kuriuos kartas nuo karto draugės įmesdavo jai pro kalėjimo langą. Ji viską, suvyniojusi į švarų skudurėlį, dėjo į krūvelę ir saugojo savo kada nors grįsiančiam vaikeliui... Ir ta mintis jai buvo be galo maloni. Jos veidas, tvarkant tuos maisto trupinius, švisdavo tikra laime, akyse spindėdavo užsimiršimo viltis ir džiaugsmas, kurį skaidrindavo nejučia tekančios ašaros.

Vėstant orams, prasidėjus pirmiems šalčiams, Juzefa, apimta naktinių košmarų, o kartais ir karštos maldos, per naktį, visiškai to nejausdama, sustingdavo į medį. Tačiau dabar jos sielos būsena buvo tokia, kad ji nebejusdavo nei šalčio, nei alkio. Ji gyveno arba kankinama baisių košmarų, arba globojama dangaus teikiamų vilčių.

Vieną rytą gruodžio pabaigoje, prasidėjus stipresniems šalčiams, kalėjimo sargas rado ją visiškai išsekusią ir sušalusią.

Vaizdas, kurį pamatė kalėjimo duris atvėręs, jį suglumino ir pritrenkė. Iš karto nė nepagalvojo, kad Juzefa yra mirusi, nes jos poza buvo tarsi gyvo žmogaus. Ji klūpojo netoli savo guolio įsmeigusi žvilgsnį į kalėjimo lubas, sudėtos maldai rankos taip pat buvo ištiestos į viršų. Tik geriau įsižiūrėjęs sargas pamatė, kad Juzefa visai nebejuda ir nebekvėpuoja. Jos keliai buvo tvirtai prišalę prie juodo kalėjimo durpžemio.

— Švenčiausioji Panele,— šnibždėjo žegnodamasis,— kaip ji galėjo šitaip... Tikra dangaus palaimintoji...

Nors Juzefa buvo išsekusi, bet nepraradusi gražių ir patrauklių veido bruožų, o jos atmerktas akis prieš mirtį buvo užplūdusi tokia palaimos ir vilties ekstazė, kad retai tokią tepamatytum pačių laimingiausių pasaulio žmonių veiduose. Ant skruostų, tarsi pilko perlo karoliai, matine pilkuma blyksėjo sušalusios ašaros.

20. Vietoje epilogo

Kai atlikusios bausmę, iš mirties kalėjimo išėjo keturios, padėjusios pabėgti Joneliui, merginos, jos sužinojo, kad vaikas yra palivarke, kad jį globoja ir augina Pranis.

Ancė, radusi progą, susitiko su Praniu ir jam papasakojo, kaip jos prikalbėjo Juzefą paleisti savo sūnų į laisvę. Klausydamas apie Juzefos pasiryžimą ir kančias, sunkų sūnaus auginimą mirties kalėjime, Juzefos juodą kančią išleidus sūnelį į laisvę, jis visą laiką graudžiai verkė.

Kad niekas negalėtų įtarti esant ryšio tarp Pranio ir mažojo Jonelio, vaikui buvo duota nauja pavardė. Kadangi jis buvo gimęs Igorio darže, pramintame „Katoržnyj ogorod“, tai jis ir buvo pakrikštytas Kataržio pavarde. Taip gyvuoju Joneliu buvo įamžintas jo mamos mirties vietos ir Igorio sugalvoto kalėjimo atminimas.

Praėjus dar šešeriems metams dvarininkaitė Angelina palenkė savo tėvų užsispyrimą ir jie sutiko ją išleisti už Pranio Šopagos. Jos niekas nesmerkė, nes buvo labai prisirišusi ne tik prie Pranio, bet ir prie jo sūnaus Jono.

Jonas, suaugęs į pusbernį, niekaip negalėjo pakęsti kankinimų daržinės, kurioje tirštomis dėmėmis juodavo kankintų žmonių kraujas, kur ir dabar vis dar buvo plakami nepaklusnūs ir nusikaltę baudžiauninkai. Dėl to vieną naktį jis nusigavo prie tos daržinės ir ją uždegė. Viskas, kas buvo daržinėje, supleškėjo iki pamatų.

Iš tų laikų aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose paplito Šopagų ir Kataržių giminės atžalos.

Dar prieš baudžiavos panaikinimą, mirus žiauriajam ir teisingajam dvarų valdytojui Igoriui, kaimas, jo laikais pradėjęs kurtis šiose vietose, buvo pradėtas vadinti Igariais.

Į pradžią

Į pagrindinį