Krentanti Žemė
Plunksnomis išsklidę virpa
Išgąsčiu žmogaus širdies
Palmės didelės ir tvirtos
Blyksny lūžtančios erdvės
Pro grakščius kamienus sunkias
Atspindys blankus nakties
Vandenyno rankos sunkios
Tarp vilties ir netekties
Kamuolio sniegų kepurė
Sukinio klampi baigtis
Į bedugnės bangą sūrią
Dūžta mirganti naktis...
Tos akimirkos trumpybė
Ištempta erdvės gama
Begalybėn įsikibo
Žemė tolin skrisdama...
 |
Paskutinioji
Išretėjus spyglio aimana,
Nuo pašlaitės byranti viltis,
Net maža dulkelė nė viena
Vėjai, saulė, akmenys balti...
Raudonuoja guburiai kalnų
Slėnis mirksi kaip žmogaus akis
Ant tolybės nokstančių delnų
Driekias alpių pieva nuotaki
Sulankstytas stiebas sraigele
Ir lūžimo šiekštas prie šalies
Išsiskleidęs šypsena žalia
Šaknimis į mirtį dar gilės
|
