Poliai

Dūmu kyla ir draikosi —
Aukojimas šventas
Suvirpa diena rankose
Avim nugyventa

Galvos delčia susiskaldo
Į  baltą ir juodą
Iš karalystės Mikaldos
Sparnuota paguoda

Ryklio nasrai netaukuoti,
Rankom mes panašūs
Įsmengam nuodų akuotais
Po sprindį, po lašą

Antrą aukojimą tiesiam
Ragotinėm dūrio
Žaizdos apauga puvėsiais
Nė vardo neturi...

Dviveidis baltas berniukas
Kūtelėj užgimsta
Ir meilėje žemė sukas
Kaip vaisius užgintas...

Draugystė

Susimazgė, rodos neatriši
Ant suolelio, ant žolės nuslydo
Storos virvės tolimos draugystės
Nereikėjo nei piršlių, nei gidų

Šypsenos kaip pjūviai susiraitę
Ir veidai, kaip minkštos šiltos drobės
Pievoje prie kvepiančios giraitės
Ir per laiko pastatytą trobą...