|
Žalias ir minkštas lapo švelnumas
Dega geltonam dienos spinduly...
Žemę užtvindęs pavasario dūmas
Žiedlapiais sodų baltuoja toli...
Legenda
Kaip
rėva upelio audžia
Siūlą gyvą sidabrinį
Linksta pievžiedis ir glaudžias —
Saulėtas gelsvumas, grynas
O paskui kartu subėga
Prie burnos šypsniu dabintos
Tais plonais plaukelių bėgiais
Baltas išpustytas bintas
To rimtumo, to tikrumo
Su kaupu per dieną velias
Akmenynas, keras, krūmas —
Mosėdžio vingiuotas kelias
Vėjas nuneša per lauką
Lašą prakaito ir juoką
Mintys kaip laiveliai plaukia
Šėlsta akmenynų šoky
Garbanom žemyn nuskrieja,
Švelnumu artyn pritraukia
Traktorinių lynų rėjom
Rieduliai į aikštę plaukia...
Veido rustanti palaukė
Lūpas šypsniui susidėjus
Laukė Mosėdis, sulaukė
Ir žmogaus, ir išradėjo
Saulėtam žaliajam rūme
Akmenin įaugęs skrenda
Vaclovo šviesus gerumas —
Jo barzdotoji legenda...
|
Orvidų sodyba
Suversta — nei galo, nei pradžios
Medžių šaknys debesin įkibę
Ištrypti laukai pasigardžiuos,
Apsiverks išnykusios sodybos
Plienas suskaičiuotoms valandoms
Laiką aštrų dar labiau galando
Melioruotoms, kruvinoms valdoms
Ta sodyba kruviniausias randas
Dvasiomis iškilo virš namų,
Šiltas gniužulėlis atminimų —
Šypso saulė spinduliu ramiu,
Ties sodybom laukiančiom Sekminių...
Tyras skausmas nuostabiai gajus
Su džiaugsmu iš lėto suartėja
Kaip su rankom sukamos gijos
Nėrinys didžiajam Prometėjui
Vaikščioja sodybos mintimis,
Pečių sienom šiluma ateina
Ir sugrįžta Dievo kančiomis
Į kiekvieną išdraskytą kaimą
Supleveno ten aukštai viltis —
Su dievybės atvaizdu iš medžio
Akmenys sodybų nekalti
Jai be žodžių linkčiojo ir meldės...
Rudaskvernis vaikis toks ramus
Akmenynų dulkėm nusitrynęs
Čia pastatė rūmus — ne namus
Mūsų žemei — pavergtai Tėvynei
Skaityti kitų
|
