Batruvos slėnys

Judančiu melsviu rašytas
Žvaigždžių skylėmis prašautas
Medžių šakomis įmitęs
Virpančio upelio srautas

Sodriai žalumos prispringęs
Griovių šuorais tatuiruotas
Supas vėjy stiebo lingės,
Lūžtančių šešėlių guotos

Stogsparnius aukštai išskleidę
Meldžiasi bažnyčios bokštai
Vėl kartoja tylią gaidą
Varpai skambesio ištroškę

Nusileidžia kalno laiptais
Nuvarvėjusiais į upę
Žalios, mingančios pašlaitės
Burbule vakariam supas

Kurmrausių kaupais juoduoja,
Akmenų kuproti tarpai
Gelsvo kelio ilgos kojos
Šviesų tako siūlą verpia

Akmeninis tilto stogas
Pažabojo upės vingį
Sraunuma upelio juokias,
Ir pačion tėkmėn susminga

Lengvos miglos tyliai kelias
Melsvuma užduso slėny
Kol nakties skliautai sušalę
Sužydės auksinėm plėnim

Rudenio laukas

Laukas rudeninis, minkštas
Mintimis žolėtom apsivėlęs
Kiek paspaustas laiškeliu nulinksta
Vargšės išbarstytos vasarėlės

Skraido parašiutais krūmų
Ir Čiurlionio medžiais atsigavę
Vakarėjant keliasi, vėl griūna
Ir atpusto tamsią šalčio gaivą

Šviečia prakaituota drobė, 
Ir kepurės kupolas milinis
Svajomis, kaip rankomis apglobęs
Jau nurautas, paguldytas linas...

Ilgas ir spalvotas kelias,
Lauko brandumu pavirtęs pūkas,
Ratlankiais takelis išsimalęs
Šalimais tylėdamas suklupo...

Supas prieblanda padangių,
Ant pūkelio balto nusileidžia,
Nukrypuoja lig medinio lango
Ir geltoną spindesį nulaižo...