Mosėdis

Trikampiais gatves suklojo,
Tarp namų erdves išpustė
Žemė raitėsi, klejojo
Įvairiausių formų biustais

Rėžtuvu įkalę siūlą
Laiką kreivino ir taisė
Kol iš linijų pasiuvo
Nuokalningą miesto skraistę

Pribadyta pririkiuota
Išilgai ir sulenkimais
Krūmų ir žolynų guotais,
Blizguriuojančiais šaltiniais

Pasibėgęs baltas skrydis
Pro šakas į dangų kyla,
Varpinės langai palydi
Paukščių įsiūbuotą tylą

Stoguose ramybė miega,
Sienose minties grakštumas,
O Kapų gatve nubėga
Caro nepalaužtas Tumas

Akmenų nutrintas delnas
Rudenio šarmoj kietėjo
Išprotėjęs miesto velnias
Apsimetęs geradėju

Prie malūno seno kalne
Bestovėdamas užmigo
Ir kanopomis ant balno
Temstant rašo savo knygą...

Mosėdžio kelias

Juodas, tįstantis, kramtytas
Saulės, vėjų ir šešėlių...
Žmonės ir vežimai ritos
Iš duobių skriaudas prikėlę

Vedė karves. Suimtuosius
Ten pakalnėje suguldė...
Verkė karpytlapis uosis,
Blaškės baltos skausmo gulbės

Skriaudos rankomis nutirpo,
Krovė atgailystės stulpą
O pakalnėj keitė tarpais
Kraują į geltonas tulpes

Asfaltuoto brūkšnio pėda
Baigia krūmais jau užeiti
Baltaplaukės ratuos sėdi —
Mielos Mosėdžio mergaitės

O kelelis verkia — juokias
Saulės kuždesių prigėręs
Ir sulinksta ties Naujokais
Į sparnuoto jausmo gėlę

Pakalniškis čia svajojo,
Ir Granauskas spaudė smuiką,
O dangus ant jų sijojo
Mėlynas svajonių dulkes

Pakelės grioviai priėjo
Atminimų ir purvyno
Paukščių pievos priperėjo
Juos giesmelėse skandina

Brūkšnio rašmenys nublukę
Bartuvos lankom ištvyna
Tvarsto juos asfalto triukais,
Pasūpuoja vėjy kmynas

Ir keliauja, ir sustoja —
Nusišypso, apsiverkia
Žemė Mosėdžio geroji
Apsiklojus Into parkais...