Vakaruose - nei debesys, nei rūkas
Pilku šydu padangė uždengta,
O rytuose karštais vainikais sukas
Žvaigždė balta — karštoji planeta...

Po trupinėlį mainosi ir virpa
Šviesos, šešėlių siausmas neramus
Tarsi pasaulis šviesoje ištirpęs
Ir įsiliejęs upėm į namus...

O žemė žalumos rūku apėjus — 
Sustingo lapai žolės ir žiedai...
Ir kenčia ji, kaip vargšas Prometėjas
Toliam kely — melsvojoj žydrumoj...

Smulkus lašelis į akis
Į stiklą priekinį sudūžta.
Rudens dienos šviesa blanki
Iš kelio purvo spindi rūsčiai...

Į tolį nieko nematai.
Migloj nematomas likimas — 
Tie nuodėmingi pamatai
Kritimai ir prisikėlimai...

Pilkos dienos liūdnoj aky
Kaip miškas — nežinia tanki...