Į pagrindinį

Trys varnos

 

1. Pašėlusi idėja

          Paauglys Juodojoje magijoje perskaitė: Joninių naktį vienam pačiam pasislėpus miško glūdumoje ir suvalgius nuo trijų gyvų varnų nupeštas ir sudegintas plunksnas, gali pasidaryti nematomu. Jis buvo geraširdis, jau išpažinties priėjęs, neturtingų tėvų išdaigininkas ir nematomybės idėja taip apsikrėtė, kad nebegalėjo susilaikyti. „Kiek prišposaučiau klasėje, kiek visko pamatyčiau, pasidaryčiau turtingu, kaip reikiant atsilyginčiau savo skriaudikams... Reikia pabandyti, būtinai reikia“,— sukosi galvoje nei dieną, nei naktį ramybės nebeduodanti mintis.

            Nuo pat pavasario studijavo varnų gaudymo meną ir iki Joninių savo slaptoje žeminėje, kurią buvo pasidaręs artimiausiuose didmiesčio dykviečių krūmokšniuose, jau turėjo tris didelius juodus, garsiai krankiančius paukščius. Prieš Joninių naktį, kad nesukapotų ir nesubraižytų rankų, apmovęs jas pirštinėmis, nuėjo į savo slaptavietę, ėmė į rankas po vieną besiblaškantį paukštį, negailestingai rovė juodą jų apdarą — plunksnas ir atsargiai dėjo jas į polietileninį maišiuką. Žinoma, buvo sunku, varnoms skaudėjo ir jos, visa gerkle krankdamos, kovojo aršiai ir nuožmiai. Bet vyrukas taip aistringai siekė tikslo, kad nieko nežiūrėdamas, nupešė jas ir, elgdamasis pagal savo humaniškos gyvensenos nuostatas, jų neužmušė, o, tarsi kokias iš grabo atsikėlusias numirėles, paleido užkūtėje į dilgėlyną. Tos, pamiršusios, kad yra be vienos plunksnos ar pūkelio, pasišokusios bandė suplasnoti sparnais ir pakilti, bet kadangi niekas neišėjo ir čia pat kulversčiomis nugriuvo ant žemės, atsikėlusios tarsi maži pliki stručiukai grįžo į dilgėlyną ir pasislėpė.

            Vaiką ir Joninių nakties stebuklus paliksime ramybėje ir galbūt apie juos papasakosime kitame rašinyje. Dabar tik paminėsime, kad paauglys, suvalgęs krūvelę degėsių, nesusirgo ir patyrė visokiausių nuotykių. Tą galiu patvirtinti aš pats, nes vaikystėje, kai skaudėdavo pilvą, mama dažnai gydydavo duodama valgyti degintų vištos plunksnų. Ir vaistas nuostabiai padėdavo.

 

2. Nuogalių darbai ir rūpesčiai

            Grįžkime į dilgėlyną pasižiūrėti, kaip toliau gyveno trys nuogai nupeštos varnos.

            Pasprukusios iš vaikigalio rankų, vos dvasią atgaudama vyresnioji jų, žemėje išgyvenusi jau aštuonis šimtus metų, suplakė sparnų strampais ir pasibaisėjo:

            — Plunksnos, kaip plunksnos, velniai jų nematė, ataugs kitos, bet kaip dabar tokia plika aš pasirodysiu gatvėje, ką pasakys mano senosios draugės ir kiti paukščiai... Mirsiu iš gėdos...

            — Cha, — kranktelėjo jauniausioji  — aštuoniasdešimtmetė, — būta ko!.. Pasenai ir šiaudų nuo grūdų nebeskiri. Visam pasauly striptizai ir plikos blauzdos dabar pačioje madoje... Mum net policijos nereikės bijoti — užsižiūrės į plikas blauzdas ir viską pamirš... Sakyčiau, ne tokia jau ir baisi pasitaikė mums likimo ranka... Žinia, doros ir grakščios mergaitės net į eilinius šokius eidamos, kad šiuolaikiškiau būtų, nudrebia į kertę visokias praeities atgyvenas — apatines kelnes... Man tai baisiausia, kad kiekvienas pakūtės šiaudgalis ar šapas užkliūva ir skaudžiai braižo... Bijau, kad odelė pradės per anksti sproginėti ir raukšlėtis... Aš lig šiol net nežinojau, kad dilgėlių stiebai yra ugniniai ir taip skaudžiai svilina... Tarsi būtų pačios  baisiausios usnys, nors ant jų jokių dyglių nesimato... O kaip naktį nukritus saulei ir atšalus orui reiks užmigti? Kiek visokių kitų pavojų dabar tykos mus šioje ašarų pakalnėje... Bijau net pagalvoti...

            — Abi niekus tauškiat,—šokosi vidurinioji dviejų šimtų metų amžiaus.— Geriau apsičiupinėkit, ar tas vaikpalaikis beraudamas plunksnas kartu nenupoškino uodegos stimburio, kuriame yra riebalinė liauka? Anksčiau tepei plunksnas, dabar merk snapą į riebalus ir tepk odą. Ir niekas tau nesproginės ir net karščiausia saulė nedegins. Aš dar būdama su plunksnomis pasidomėjau kaip pajūrio pliažuose nuogosios panos išsitepa visus pašalius... O jau smarvė smarvelė tų tepalų — m-m-m.. — pavėjui atsistojusi vos nenukritau be gyvybės ženklo... O dėl nakties šalčių irgi nedūsaukite, ne bėda. Ana bobos iš krūvos pardavinėja visokiausius skarmalus. Netingėsime, nusigvelbsime ir kiekviena turėsime po porą skiaučių. Bus kuo ir pasikloti, ir apsikloti. Netrukus dilgėlyne įsitaisysime kaip tikrose lovose...

            — Pamanyk tik, kai galvos protingos ir nepasiduoda likimui, ir be vienos plunksnelės dar gali išgyventi... Nebūčiau patikėjusi,— atsiliepė senė.

            Taip varnos ir apsigyveno užkūčio dilgėlyne. Kiek prasčiau buvo su lesalu, bet ir čia, įsižiūrėjusios į mėšlyną kapstančias vištas, ėmėsi to ir jos ir šiaip taip maitinosi. Žemė, pasirodo, pilna visokių skanėstų, tik netingėk ją pakapstyti ir spėk sprunkantį vabalą nutverti. Kol aukštai skraidė, mintis apie didelius žemės turtus net galvon neateidavo.

3. Gaidžio susižavėjimas

            Plikos varnos atrodė neįprastai ir įspūdingai. Net gaidys, šiaip jau drąsus tuščiagarbis, kai dilgėlyne pastebėjo trejetą gražuolių, truputį pašiurpo: pabūgo neįprastai didelių juodų snapų ir ryškiai blizgančių, išsprogusių apvalių akių.

            —Ko — ko — kokios būtybės čia dabar pradėjo slankioti po mūsų kiemą?— nustebo jis, įdėmiai žvelgdamas į plikas ir apvalokas viešnių šlaunis ir storas bei trumpas talijas. Bet kiek pasižvalgęs, palyginęs ir pagalvojęs nutarė, kad apvalesnių ir patrauklesnių už jo kiemo vištas pasauly nieko daugiau nėra.

            — No — no tokių, nors ir antrus metus čia gyvenu, tai nė karto nesu mačiusi,— antrino Rudoji. — Ar nebus kokie rajūs atėjūnai nukritę iš Marso? Nespėsim nė karktelėti, išdraskys ir surys, nemanyk, visus mūsų mėšlyno skanumynus...

            — Eikim nuo tų pragaro išperų kuo toliau, žiūrėk, dar kokia nelemta liga užkrės...— atsiliepė gaidys, bet ištiesęs ilgą kaklą vis žvelgė į nuostabiai gražias ir plikas atėjūnių kojas, kokių per visą savo gyvenimą niekad nebuvo matęs. Traukė gaidelio akis ir grakščios beplunksnės viešnių uodegos ir net žadino kai kuriuos, padorioje draugijoje viešai neminėtinus jausmus. Bet, pačiam paraginus, teko su savo vištomis pamažu trauktis į kitą kiemo pakraštį.

4. Treniruotės

            Per keletą dienų dilgėlyno plikšės pajuto, kad, nesant plunksnų ir sparnų, vienintelis šiam pasauly patikimas ir nuo visko gelbstintis dalykas yra jų gerosios kojos.

            — Reiktų kasdien treniruoti jas. Dabar tik greitai bėgdamos ir vikriai laipiodamos per kliūtis begalėsime išsigelbėti nuo mirtinų pavojų. Siūlau kasdien bent po valandą besitreniruojant palenktyniauti, o kad visas kūnas būtų atsparesnis, užsiiminėti ir aerobika,— pasiūlė jauniausioji.

            — Kaži ar nesutraškės mano išretėję kaulai? — paabejojo seniausioji.

            — Cha, kai koks katinas pradės vytis, ne tik kaulai, bet ir galva sutraškės... Reikėtų visoms į kokį akmenpalaikį išsigaląsti nagus, kad būtų aštrūs kaip tikrų vanagų... Tada visos trys sukibusios galėsim ne tik apsiginti nuo priešų, bet kaip katinai laipiosime pačiomis stačiausiomis medinėmis sienomis, o bėdai tekus ir į pasitaikiusį medį įsiropšime...

            Nuo tos dienos šalia dilgėlyno žaliuojančioje pievelėje varnos pradėjo lavinti kojas. Kaip ne keista, iš pradžių seniausioji buvo nepralenkiama, tik po keletos dienų, pašokus nuo starto linijos, jau visos dulkėte dulkėjo vienoje linijoje. Užsiiminėjo aerobika ir net gimnastika. Gerai, bemaž kaip žmogus rankas, jos naudojo beplunksnius sparnus: susikibdavo susukusios nugaras ir „svarstydavo druską“ ir ne vieną, o po kelis šimtus kartų. Lavėjo sparnai, nors ant nugarų nuo persitempimo darėsi mėlynės, prisitrynė nuospaudos.

            — Viskas niekai, viską iškentėsime,— tūtavo jauniausioji,— kad tik likimas nebūtų žiaurus ir kaip nors išgyventume.

            — Ir aš tos pačios nuomonės,—pritarė senė.

            Po savaitės intensyvių treniruočių varnų nebegalėjai atpažinti: sustorėjo raumenys, papilnėjo ir pasitaisė figūros, delikačiai sutvirtėjo laibi kaklai... Kai bėgdavo per pievą, kojų judėjimo nebegalėdavai sumatyti — taip greit jos sukosi, o jei pasitaikydavo koks kuokštas nenupjautos žolės, tai didžiuliu šuoliu varnos sutartinai stryktelėjusios jį skriste perskrisdavo. Įsibėgėjusios, jau nesunkiai įsikabaruodavo į pusę daržinės sienos, o jei lentoje pasitaikydavo koks plyšelis, tai didžiojo piršto nagu įsikibusios, kaip kokie šikšnosparniai, jau galėdavo iškyboti ant lentos po kelias dešimtis minučių.

            Taip varnelės ir gyveno, laukė kol ataugs apdarai. Vyriausiajai, kaip daug ko gyvenime mačiusiai, kartais kildavo abejonių:

            — Prisimenu dar viduramžiais su vienu deginamu ant laužo eretiku gerokai buvo apsvilusi, amžinatilsi, viena mano draugė. Tai jai kai kurios sparnų ir uodegos ilgosios plunksnos nebeišdygo, buvo perkaitusios jų šaknys ir išvarvėję gyvybės syvai.

            — Brangus Viešpatie, ar tas dykuonis vaikigalis taip negailestingai mus apravėjęs, nebus padaręs to paties?— išgąstavo jauniausioji.

            — Neraus velnias, kokia mums dabar bėda — gyvename kaip tikri žmonės, net patalynes įsitaisėme...— pertarė vidurinioji.

            — Dar pagiedosi, kai ateis žiema, sušals ir apsnigs žemė, užstaugs šalti šiaurės vėjai... Ir su plunksnomis tiek besirasdavo, o plikos tikrai, kad neišgyvensime...— skeptiškai suaimanavo seniausioji.

 

5. Katinai

            Po šių žodžių, dorai nebespėjus net suverti snapo, juodoji pajuto iš kažkur atsklidusį neįprastą kvapą ir tuoj tarp dilgėlių stiebų pastebėjo tyliai besiartinančias dviejų katinų akis. Ji griausmingai sukvarkė ir šuoliais pasileido iš dilgėlyno. Neatsiliko nė draugės. Katinai net pašiurpo pamatę tokį nežemišką baltų padarų lėkimą, bet negalėdami įveikti savo medžiotojiškos prigimties, ėmė bėgles vytis. Padarę salto mortale virš vieno žolynų kupsto, katinai vieną bėglę šiaip taip prispaudė prie žemės. Pastaroji, matydama artėjant pražiotus nasrus ir baltus aštrių dantų smaigus, taip kirto į šnypščiančią žvėries nosį, kad bemaž visa ji su vienu balto ūso plauku ir liko jos snape. Katinas miaukiančiai suriaumojo, iš skausmo ir vos nepraradęs sąmonės, abiem letenom suspaudė skaudančią ir kraujuojančią žaizdą, o antrasis abiem letenom žaibiškai sugriebė smarkuolės galvą ir tuo pačiu neutralizavo baisųjį ginklą. Varna, žinoma, davėsi tvirtomis, gerai treniruotomis kojomis, bet katino kailis buvo kietas ir nedaug ką jos aštrūs nagai tegalėjo jam padaryti.

            — Suimk tos „padlos“ kojas, matai kaip žvėriškai braižosi, man visą papilvę kaip akėčiomis nudrengė...

            Atsitokėjęs benosis padarė ką lieptas.

            — Perkūnėlis, vos galiu nulaikyti, tokia jėga nelaboji daužosi. Bet dėl gero užkandžio verta pasistengti. Ar nematai, kokios minkštos, raumeningos jos šlaunys, o pilvas — tikras riebalais apėjęs skanėstas. Ir kvapas koks, net širdį traukia...— uodė kruvinanosis ir gardžiuodamasis laižė praretėjusius ūsus.

            — Užsidaryk, neviduriavęs neapgalvotais žodžiais. Ar tau kada teko matyti pliką ir riebų paukštį. Ar jis neserga kokia „kempine“ ar „aids“, ar nėra tik gudriai kieno nors mum pakištas pragaištingas masalas? Šiandien prisirysi, o rytoj kojas pakratysi... Ne, brolau, aš į savo pilvą tokio šlamšto nekimšiu. Man užtenka šilto vakarinio karvės pieno, aš savo gyvybe dėl tokio, atsiprašant, mėšlo nerizikuosiu... Neseniai snausdamas virtuvėj po kaminu girdėjau, kaip baisiai nusiminę keikėsi ir aimanavo nesusivaldę vyrai... Už abejotinus minutės malonumus aukoti gyvenimą?— ne to iš manęs, brolau, nesulauksi... Tu daryk kaip nori, aš tave perspėju ir už tavo padarytas nuodėmes neatsakau... Jeigu iš godumo pastipsi, aš tik pasijuoksiu...

            — Negi tokių skriaudų ir kraujo patyręs šiaip sau imsiu ją ir paleisiu?

            — Man atrodo — su ligotu gyvūnu yra pavojingas kiekvienas susilietimas. Ar nematei televizoriuje, kaip persirengia amerikonai išnešdami vokus su juodligės sporomis? Ne veltui žmonės sako — tokius dalykus reikia lenkti ne dėl baimės, o dėl smarvės... Ar tu kada normalų paukštį matei pliką? Net išsiritęs iš kiaušinio jau pūkelius turi, o čia — pati gryniausia giltinė...

            — Tegu bus tavo teisybė, bet leisk man tai velnio išperai prieš paleidžiant nors dorai įkrėsti, kad žinotų kaip valdyti savo juodą ir klaikiai prasižiojančią ylą...

            — Tą gali padaryti nors ir tuoj pat, tik nesusitepk nei kojų, nei rankų.

            Varna jau buvo pavargusi, apibraižyta, pusiau prismaugta ir kai vienas katinas paleido jos kojas, nelabai besidraskė. Tada kruvinanosis jaunasis katinas, kiek turėdamas pykčio ir ypo, atsibėgėjo ir užpakaline koja taip kirto varnai per užpakalį, kad nežiūrint treniruotumo ir išsiugdyto atsparumo, jai keliose vietose įtrūko uodegikaulis, o pati kulversčiais nulėkė per keletą žingsnių.

            — Tai smū — ū — ūgis, tartum būtum tikras bušido meistras... Kur tu ir išmoksti tokių katinams nežinomų dalykų?

            — Juk kiaurus vakarus rodo, tai kartais, kai miegas neima, viena akim pasižiūriu...Dabar, pasinaudodamas tuo rodomu arsenalu, ir rėžtelėjau tai kūtvėlai... Gaila, kad negaliu apsiauti kaustyto bato... Tada jai per pražiotą snapą būtų išgaravusi visa šiluma...

            — Na jau... Ir taip vargšei būsi sumaitojęs visą tarpkojį...Kertu lažybų, kol gyva, veislei nebetiks...

            Švariai į rasotą žolę nusišluostę snukius ir letenas katinai per dilgėlyną nudūlino namo.

 

6. Raudos ir linksmybės

            Kitos dvi varnos, kaip vinim prikaltos, tyliai kybojo užšokusios ant daržinės sienos ir katinai jų nepastebėjo. Po to jos nulipo ir ašarodamos nuėjo į pievelę ieškoti apgraužtų savo draugės kaulelių.

            — Kas galėjo pagalvoti, kas galėjo pagalvoti?— sriūbavo viena.

            — Likimo pirštas, niekur nuo nelaimės nepabėgsi... Ir reikėjo šitaip pakliūti pačiai jauniausiai...

            Netrukus jos išvydo perkritusią ant žolyno savo draugę pratisai ir graudžiai beaimanuojant. Abi nežmoniškai apsidžiaugė ir prišoko jai padėti.

            — Kaip yra, taip, bet esame po laiminga žvaigžde gimusios. Kas po tokios pragariškos valandos begalėjo tikėtis, kad visos dar būsime gyvos?..

            Aimanuojančioji nieko nesakė, nes jos kaklas ir galva buvo apėję kraujo krešuliais, juodai pamėlynavę, uodegos stimburys visai nusuktas į kairį šoną, o visa talija taip sutinusi, kad per ją dorai nebesimatė nei sparnų, nei iškilios krūtinės...

            — Na ir žvėrys tie katinai... Reikėjo bent kartą dorai įkirsti tiem nevidonams, kad bent kokį atminimą apie mus išsineštų.

            — Kirtau ir įkirtau. Tfu, dar velsis man po burną,— nusispjovė sužeistoji ir į žoles nukrito apvali su visomis šnirpšlėmis ir vienu ūsu katino nosis.

            —Bravo, bravo... Esi tikra kovotoja,— sušuko vos ne kartu ir abi prišoko pasmaguriauti pasitaikiusiu neįprastu mėsos skanėstu.

 

7. Ilga kelionė

            Paskui varnos pradėjo galvoti apie ateitį.

            — Aš į dilgėlyną daugiau negrįšiu. Eisiu, kur akys veda...

            — Ir mes,— pritarė kitos.— Katinai ne tokie padarai, kad nebesugrįžtų. Čia mum ramaus gyvenimo nebebus. Mes paimsime patalynę, o tu pagulėk čia ir palauk,— paliepė apdraskytajai.

            Neužilgo trijulė per laukus patraukė į tolumoje mėlynuojantį mišką. Sužeistoji eiti bemaž negalėjo, draugėms pakaitomis susikabinus sparnais ir užsimetus ant nugaros teko ją nešti. Kai sustodavo pailsėti ir visos sutūpdavo į žolę, sveikosios, žvelgdamos į sužeistąją, ją visaip užjautė ir palaikė, bet negalėjo susilaikyti nesijuokusios:

            —Žinai, panytė, kad būtum anksčiau turėjus tokį storą užpakalį, nuo varninų nebūtum galėjus atsimušti. Taip grakščiai ir proporcingai pastorėjai, tokios apvalios ir viliojančios pasidarė tavo šlaunys ir kojos, kad net mudvi, kaip nuo kokios lesbietės, negalim akių atitraukti...

            —Jums tik liežuviais malti ir snapais tarškinti... O man viskas blanksta prieš baisų strėnų skausmą... Pro užtinusias akis net savo snapo nebematau...

            —Nesakyk, nesakyk... Dabar miesto jaunos panelytės gali kaži ką iškęsti, kad tik visi į jas žiūrėtų, kad tik kaip nors galėtų pasirodyti... Anądien skrendu išilgai, na kaip tas... na, prospektą, gi žiūriu ir nesuprantu ko tie vyrai taip sujudę ir į dvi mergaites akis išvertę žiūri. Nusileidžiu žemiau, galvoju, gal kokio lesalo kas pabėrė... Kur tau — gi viena eina tik nesusagstytu chalatėliu apsivilkusi... Vėjelis pūkšt, lengvo drabužėlio skvernas į šoną švyst ir visas priešakis kaip ant delno... Matot, kas mūsų griešname sviete darosi...

            — Kur tau nesidarys, ar tatai vyrams susivaldyti ir nepulti prie tokių dalykų... Jeigu mes tokios, kaip dabar stovime, patrauktume kokio miesto gatve, pamatytumėt kas darytųsi... Man rodosi net Seimo nariai neiškentėtų, išbėgtų savo įstatymais nuvargintų galvų ir akių paganyti... Neduok nedavęs,— suaimanavo senoji.

            Vėl pakilo eiti ir už valandos atsidūrė tamsiame miške. Šniokštė aukštos eglės ir pušys, iš apačios sklido žalsvai geltonų samanų kvapai, maloni ir drėgna miško vėsa.

 

8. Žinomo seimūno miške 

            Šį didelį mišką dabar valdė Žinomas seimūnas, kuriam pataikaudama nepriklausomos Lietuvos valdžia čia perkėlė tėvų ir protėvių tolimo rajono pakrašty valdytą žemę.

            Prieš ateinant varnoms Žinomas seimūnas pastebėjo, kad jo miške darosi negeri dalykai: kaimo valkatos, jau ne pirmą kartą, iš kažkur sukombinavę miltų, jo miške raugindavo brogą, o paskui virdavo naminę. Šiuo momentu Žinomas seimūnas, pasikvietęs pagalbon trejetą policininkų, nusivijo velnio skystį bevarvinančius valkatas, o nupeštosios draugės, be galo pavargusios, išalkusios ir ištroškusios atsidūrė toje vietoje, kur dar tebedegė ugnis ir į puoduką tebelašėjo skaidrus stiprus skystis. Čia pat šalia paguldyto rąsto ant laikraščio puikavosi gabalas duonos, dvi sūdytos žuvys, pliauska lašinių:

            — Ir sakyk tu man, kad nėra Apvaizdos,— užkirtusi duonos ir žuvies postringavo vyriausioji,— o kas, jei ne Ji atjautė varganus paukščius ir miško vidury mum patiekė tokį gardumynais nuklotą stalą?..

            — To niekas neginčija,— rydama lašinius, atsiliepė sutinusioji,— be Apvaizdos jau senai būtume katinų pilvuose. O dabar ne tik einame, bet ir valgome...

            — Velnioniškai norisi gerti,—vos nedusdama nuo ryjamo sūrios žuvies šono, pratarė vidurinioji...

            — Ar akių neturi, ar vandens nebematai? Štai stovi pilniausias puodelis, kišk snapą ir siurbk. Tik nesugurk viso ir mudvi ne kalės vaikai...

            Pasiurbė ir atšoko:

            — Degina gerklę. Ar nebus kas į vandenį įpylęs nuodų?

            — Mėgsti pasakas... Ar nematai, kad žmonių gerta... Mums visada geriausi  žmonių gėrimai neskanūs, bet šią liūdną ir laimingą dieną nebūkime tokios išrankios ir tenkinkimės tuo, ką likimas atkišo...

            Gėrė visos iš eilės, nes sūri žuvis, rūkyti lašiniai ir padžiūvusi duona pasiutusiai troškino. Kai skystis pasibaigė puodelyje, ėjo prie cinkuoto bidono, lenkėsi į jo vidų ir dar gėrė. Katinų apdraskytoji ir dabar storai sutinusi netrukus pajuto, kad kažkur dingo, lyg migloje išsisklaidė taip uodegą vėręs skausmas ir viskas aplinkui pagražėjo, persimainė ir net pradėjo suptis. Visos stovėjo ant tvirtos ir kietos miško žemės, bet varnoms atrodė, kad ji po pat kojomis linksta , o visos medžių šakelės, nors vėjo nebuvo, kaip kokios užburtos vėduoklės juda, sukelia gaivų vėjelį ir vėsina įkaitusias galvas ir žaizdas. Šviesiau šis pasaulis nusispalvino ir sveikosioms. Paskui, pajutusios jėgų antplūdį ir didelį linksmumą, jos nutarė pačios sau pakvarkčiodamos pašokti vieną kitą tautinį šokį. Besisukdamos nuogalės prakaitavo, ėjo dar gerti ir galiausiai taip įsidūko, kad žemė pradėjo linkti ne tik po kojomis, bet ir visur kitur. O kai pradėjo su šaknimis virsti visi miško medžiai ir žemė visai apsivertė, jos, nebenustovėdamos ant savo kojų, čia pat nukrito ir saldžiai užmigo.

 

9. Naujas šeimininkas 

            Tuo tarpu Žinomas seimūnas ir trys nepriklausomos Lietuvos policininkai, vedini valkatomis, grįžo į miško aikštelę paimti daiktinių įrodymų.

            — Žiū, kas čia per paukščiai miega?..— nusistebėjo seimūnas.

            Paskui, gerai apžiūrėjęs nuogales ir logiškai pasirėmęs šventais nuosavybės pagrindais, pridūrė:

            — Kadangi paukščiai miega mano miške, tai ir priklauso ne kam kitam, o man.

            Policininkai neprieštaravo ir jis visas tris nuogales susikrovė į didelę rankinę, kurią, dėl viso pikto, visada nešiodavosi. Neveltui, nes dažnai atsirasdavo progų ką nors į ją įdėti... Ir ne taip jau mažai, ir ne taip jau retai, ir ne visada tilpdavo...

            Namuose Žinomas seimūnas augino trylikametį sūnų, kuris be galo buvo susidomėjęs Lietuvos paukščiais ir žvėrimis. Net svajojo apie juos sukurti kokį nors filmą. Žinoma, ne šiaip kokį, bet glaudžiai susietą su politiniais įvykiais, pokario rezistencija. „Bus mano bambliui tikras siurprizas — galės spėlioti kokiai rūšiai šios plikšės priklauso, iš kur galėjo mano miške atsirasti...“— galvojo eidamas namo ir džiaugėsi.

            Trylikametis tėvo dovana buvo neapsakomai patenkintas ir dar saldžiai tebemiegančias šiltas varnas perkėlė į talpų iš suaustos vielos padarytą narvą. Jis pastebėjo — vienas paukštis buvo gerokai apdaužytas, sutinęs, nusėtas mėlynių, nulaužta uodega iš kurios varvėjo į alyvą panašus skystis. „Reiktų jį atiduoti katėms,— pagalvojo, bet tuoj pat persigalvojo.— Pirmiausia tegu išsimiega, spėsiu sudoroti, kai pabus...“

            Žinomo seimūno vaikas buvo nepaprastai praktiškas. Pasinaudodamas neįprastais paukščiais nutarė sukurti bent kiek šviesesnį savo rytojų. O jis, vaiko supratimu, buvo ne kas kita, kaip nesunkiai prasimanomi pinigai. „Tėvas, matai,— galvojo jis,— dabar karališkai gyvena. Negana, kad gauna valdišką mašiną, duoda dar vairuotoją ir net sargybą... Ir viskas už bevaisį ir beprasmį liežuvio plakimą ir sėdėjimą... Aš, jei pasiseks sumanymas, dėl savo verslo būsiu bent prakaito išliejęs, būsiu šį tą nuveikęs, o jie viską urmu ima be jokio pasiruošimo... Panagrinėjęs žmonių visuomenę, joje nieko kito nerasi, tik apgavystes, akių dūmimą ir pinigus...“ Trylikametį tiesiog apžavėjo visiškas paukščių plikumas ir jis manė juos išdresiruosiąs ir miesto cirke tarp mokytų triukus daryti žvėrių su savo gražuolėmis užimsiąs garbingą ir pinigingą vietą.

 

10. Pabudimas 

            Atėjo minutė, kai girtosios plikšės prasiblaivė ir pabudo. Pirmiausia, sužeistoji, nes vėl baisingai pradėjo sopėti kaklą ir uodegą. Ji gulėjo keistai nukritus ant šono visu kūno svoriu prigulus nulaužtąją uodegą. Besistodama ant netvirtų kojų dar labiau užsigavo, jai pasirodė, kad užpakalinę kūno dalį kažkas drasko atšipusiu peiliu... Vargšelė nė nepajuto, kaip iš gerklės išsiveržė klyksmu nuskambėjęs „ka—a—ar“. Pabudintos įspėjamojo riksmo pašoko ir kitos dvi. Kiek nusiraminusios ir apsidairiusios visos trys sparnų galais ėmė smarkiai krapštyti akis, nes manė, kad niekaip negali pabusti ir tebesapnuoja. Iš tikrųjų, blaivia galva buvo nesuvokiama, kai vietoj žalio miško ir samanom kvepiančios žemės dabar jas supo iš kažkur išdygęs tikrų tikriausias vielinis tinklas...

            — Gal bent jaučiate kuri, kas su mumis nutiko?— paklausė labai susikrimtusi ir vos neašarodama senoji.

            — Tiek, kiek ir pati, nes juk visos buvom kietai įmigusios...

            — Velniava,— beišstenėjo nieko nesuprasdama senoji,— niekad negirk dienos be vakaro... Kaip nelemtai vakar paskubėjom prasitarti, kad viskas gerai einasi... Ir še tau...

            — Ir kas dabar mūsų laukia?— sunerimusi klausė ir vidurinioji...

            —Kas, kas?.. Arba peilis po kaklu, arba kokio plėšrūno nasrai... Aišku, kaip dieną... Kad būtumėm katalikės, bent Dievui viską galėtumėm paaukoti ir pasimelsti, o dabar žūsime be jokios intencijos. Baisesnio likimo neįsivaizdavau,— sriūbavo ir jauniausioji.

            — Aš nieko daugiau nebenoriu, kad tik greičiau pasibaigtų mano kančios, nebegaliu ištverti, tuoj paleisiu dūdas,— aimanavo vos bepajudėdama sutinusioji.— Mane iš skausmų ir nevilties tik viena mirtis begali išvaduoti...

            — Neburnok prieš likimą ir taip staigiai nekrėsk sukiurusios savo uodegos, nuo kurios į visas puses lekia kažkokios bjaurios ir lipnios išskyros.

            — Ne cukrinė esi, neištirpsi, nusilaižyk ir nekarksėk.

            Taip joms bešnekučiuojant į kambarėlį įėjo šviesbruvis, mum jau pažįstamas trylikametis:

            — A — a, mielosios, pagaliau pabudote... Labai gerai, labai...

            Ir ėmė jas apžiūrinėti, ilga medine lazdele pastumdamas iš vieno narvelio pašalio į kitą.

            — Tik nekirskit jam, neužpykinkit ir gerai klausykit ką sakys. Man rodosi šis vyras — būsimas mūsų šeimininkas,— perspėjo senoji.

            — Na ir pakliuvom geltonsnapiui piemenūzui į rankas... Dabar jau mum iš tikrųjų bus riesta... Jei ne katinams atiduos, tai nukankins mus beglostydamas ir bečiupinėdamas... Žinau aš juos, tuos nekaltus geraširdžius bernaitėlius...— sukliko kančių prislėgtoji jaunylė.

            Neatspėjo, nes berniukas po kiek laiko plikšėms atnešė maigytų bulvių su kotletu, dubenėlyje pieno ir įkišo į narvelį.

            — Iš pradžių paleskit, pasisotinkit, o paskui susipažinsime. O—o—oo, kaip man būtų pasisekę, jei jūs turėtumėt nors kiek sveiko protelio ir suprastumėt mano kūrybinius norus ir į jus dedamas viltis...— pats su savimi pusbalsiu kalbėjosi trylikametis.

            Varnos, nužvelgusios savo šeimininką, suprato — berniūkštis jų neskriaus, tik nežinojo, ką joms reikės daryti. Juk veltui šiam pasauly niekas nieko neduoda. O lesalas buvo geras, ekstra klasės.

 

11. Pažintis ir pirmieji žingsniai 

            Paskui pro narvelio dureles įlindo pirštinėta berniuko ranka.

            — Nors ir baisi, labai bauginanti ta ranka, bet nedrįskit į ją kirsti, kentėkit iš paskutiniųjų,— dar kartą perspėjo senoji.

            Pirštinėta ranka, kaip tik ją pačią ir sučiupo. Instinktyviai, prisiminusi kaip panaši ranka neseniai ravėjo plunksnas, varna pražiojusi snapą sušnypštė, bet nekirto. Kita berniuko ranka ją švelniai perbraukė per nugarą ir galvą, bet iš baimės išplėstos varnos akys nuo kiekvieno prisilietimo nesuvaldomai plėtėsi ir mirksėjo. Nuojauta sakė — berniukas jai nieko blogo nedarys. Ir iš tikrųjų: palaikė vienoje rankoje, paskui kitoje, iš visų pusių apžiūrėjo, pastatė ant narvelio viršaus, vėl paglostė.

            — Na va, ir susipažinome. Tave vadinsiu Laima, supranti — Lai—ma,— skiemenavo prikišęs nosį.— Tu man turėsi atnešti laimę,— ir ant nugaros kažkokiu lipniu dažu užrašė „L“ raidę,— o dabar grįžk į narvelį.

            Paskui lygiai taip pat pakalbėjo su antrąja, pavadino ją Rasa ir ant nugaros užrašė „R“, o trečiosios neglostė, bet mėlynes ir subraižymus aptepęs balta mostele, paleido:

            —Tau ant nugaros rašyti negalima, esi sužeista ir vadinsiu tave Bevarde. Supranti, Be—var—de,— skiemenavo prikišęs nosį.

            Po to berniukas išėjo, o sutinusioji greitai pajuto — skausmas atlėgsta ir ji iš palengvėjimo nesusivaldžiusi pagyrė berniuką:

            — Jis tikras džentelmenas. Jau man nei žaizdos, nei kaulai visai nebeskauda. Po paraliais, ar tik nebūsime patekusios į geras rankas?— paabejojo ji.

            — Vis nepasimokai. Pagyvensim — pamatysim, iš anksto nėra ko nei džiaugtis, nei nusiminti,— pertarė senoji.— Nepamirškit miško pamokų.

            — Šios rankos bus geros, tik reikia suprasti, ko jos iš mūsų norės... Kol plunksnos ataugs, pabūsime šitoj suklerusioj dėžalėj. Jau gerai ir tas, kad nebereikia žemės kapstyti, gaudyti kokią persigandusią kirmėlę, šniaukti mėšlyno sutroškusį dvoką ir palesusios esame...— pritarė pavadintoji Rasa.

            — Kol kas tikras rojus, aš savo amžiuje tokių skanėstų ir iki soties niekada nebuvau lesusi, o čia prisimečiau pilną gurklį,— atsiliepė Bevardė.

            Po pietų prasidėjo pirmoji treniruotė. Berniukas atsinešė ilgą plačią lentą, statė ant jos po vieną plikšę ir stūmė ranka, kad eitų. Bet jos nieko nesuprato, stumiamos griuvinėjo. Paskui berniukas dviem pirštais vaizduodamas varnų kojas greitai nubėgo lenta. Laima pagavo trylikamečio mintį ir kai tik ją pastatė viename gale, ji, kiek įkabindama, nudūmė į kitą lentos galą, paskui atplustėjo atgal. Ranka jai atkišo žiupsnelį kvietinių grūdų ir ji pasigardžiuodama sulesė. Paskui dar daug kartų bėginėjo lenta ir vis gaudavo po kelis grūdus... Kitos dvi niekaip negalėjo suprasti, kodėl ta senė, lyg būtų baisiausiai suviduriavusi, laksto, o jis jai vis paberia grūdų, kodėl nieko neduoda joms...

            — Tu mus išduodi,— kvarkė nuskriaustosios vienu balsu,— ryji kaip smakas, o mums nepalieki nė grūdelio...

            —Klausykit šeimininko, kaip aš klausau, nuoširdžiai darbuokitės, gausit ir jūs. Veltui šiam pasauly nė sudilusio skatiko niekas neduoda...

            — Tai pasakyk kaip reikia klausyti, kiek ir kada klausyti? Ką reiškia tas tavo „klausyti“. Ar tas tavo kvailas ir betikslis bėginėjimas ir yra vadinamas darbu ir klausymu?

            — Čia mano paslaptis... Galvokit ir darykit tą, ką jis liepia...

            — Darykit... Darykit...— abi sutartinai nepatenkintos pamėgdžiojo lakstančiąją ant ilgos lentos Laimą ir vis ryjančią geltonai rudus, skaisčioje saulėje nunokusius kviečius.

            Paskui paauglys Laimą paleido ir paėmė Rasą:

            — Na, Rasele, Laimą lakstyti jau išmokinau, dabar gausi parodyti ką tu sugebi... Ar galėsime rasti bendrą kalbą, ar nebūsi kokia konservatorė, kuri nesugeba suvirškinti jokios naujovės ir vis kaip papūga kartoja svetimus, bet seniai išmoktus žodžius ir veiksmus?..

            Ir ją, suėmęs už jautraus uodegikaulio atsikišimo, berniukas pastatė ant lentos ir ėmė stumdyti, bet Rasa kaip girta griuvinėjo, nesuprato ką daryti... Jai taip nepadoriai ir keistai atrodė tas vyriškas prisilietimas prie uodegos ir ne tik prie jos, kad iš susijaudinimo vargšelė visai pasimetė, nebežinojo kas kur... Senajai buvo kur kas lengviau, nes jos jausmai jau buvo gerokai apmirę, odelė ne tokia jautri. Tada dresiruotojas, matydamas, kad Rasa stumdymams nepasiduoda, pastatė ją viename lentos gale, nuėjo į kitą ir pabėrė ant lentos keletą grūdų. Rasa iš karto, gundoma matomo valgio ir instinkto — ką matai, nelaukdama griebk, nuskuodė prie grūdų ir beveizint sulesė juos. Pratimas kartojosi, o Rasa vis gudrėjo ir į treniruotės pabaigą lakstė ant obliuotos lentos neblogiau už Laimą. Patobulinęs dresiravimo metodą, trylikametis nesunkiai išmokė bėginėti ir Bevardę, nors ta dėl žinomų priežasčių jokio susijaudinimo nepajuto ir bėgo dar tarsi ne savo kojomis. Pagaliau, prisiminęs kitus savo darbus, berniukas pasakė:

            — Šiai dienai užteks. Atrodo, kad mum pavyks susikalbėti ir rezultatai po poros mėnesių, o gal net greičiau, bus verti gero žiūrovų pinigo...

 

Į pradžią

Į tęsinį

© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama